Abortų problema moralės požiūriu
Dažni savaiminiai abortai nekelia rimtų moralinių ar filosofinių ginčų. Kitas dalykas – dirbtiniai. Ir ankstesniais amžiais, ir dabar nuo dirbtinio nėštumo nutraukimo bandoma atgrasyti religinėmis, teisinėmis, moralinėmis ir filosofinėmis pasekmėmis. Pagal tradiciją daugiau kalbama apie kūdikio žudymą. Nors daugelis pirmykščių visuomenių toleravo ar net skatino žudyti naujagimius arba juos palikti, kad išlaikytų populiaciją, krikščionybė kūdikio žudymą visada laikė nuodėme, nes tiki, kad kiekviena gyva, nors ir negimusi, žmogiškoji būtybė turi sielą. Nuo XVII a. pradžios Britanijos moterys, nužudžiusios savo kūdikius, buvo griežtai baudžiamos.
Įstatymai prieš kriminalinius abortus
Nuo senų senovės buvo manoma, kad tyčiniai abortai – amoralūs ir nuodėmingi. Duodami Hipokrato priesaiką, gydytojai prisiekdavo jų nedaryti (pradžioje tik dėl to, kad išsaugotų savo profesiją). Iki naujųjų amžių „žiniuones” dažnai įtarinėdavo, kad jos naudoja abortą sukeliančias žoles, pvz., taškuotąją mėtą, o daugelis šarlatanų siūlomų vaistų iš tiesų sukeldavo dirbtinį abortą. Tačiau iki XIX a. specialių įstatymų, draudžiančių abortus, buvo nedaug. Pirmasis toks Britanijoje buvo priimtas tik 1803 metais. JAV Konektikuto valstijoje abortai buvo uždrausti 1821, ja pasekė ir kitos valstijos. 1868 jau trisdešimt šešios valstijos turėjo abortų įstatymus; jie išliko iki septintojo mūsų amžiaus dešimtmečio.
Pagal 1861 Britanijos įstatymą ir toliau buvo baudžiama už kriminalinius abortus, išimtis – abortai, atliekami įgaliotų gydytojų dėl medicininių motyvų. Ir kitos Europos šalys priėmė panašius įstatymus. Dėl tokių įstatymų pagausėjo kriminalinių abortų, dažnai juos nelegaliai už didelius pinigus atlikdavo medikai. Didėjant poreikiui riboti šeimą ir nesant patikimų, legalių ir pigių kontracepcijos priemonių, abortai iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio Vokietijoje ir Rusijoje, galbūt ir Britanijoje bei Jungtinėse Valstijose tapo populiariausia šeimos planavimo priemone.
Britanijos 1861 įstatymas veikė iki 1967, kai įstatymu buvo leisti abortai, kuriuos dėl medicininių motyvų siūlo gydytojai. Medikai ir parlamentas tvirtai atmetė „abortus motinai reikalaujant”, arba abortą kaip moters teisę, nors praktiškai 1967 įstatymas leido įteisinti tokius abortus. Nuo tada abortų priešininkai, remdamiesi religiniais ir kitais argumentais, ne kartą bandė sugriežtinti šį įstatymą. Jie teigė giną negimusio kūdikio teises.
Tarp 1967 ir 1973 dvylika JAV valstijų priėmė abortų įstatymus, kuriais gydytojams, turintiems licenzijas, leido daryti abortus, jei nusprendžiama, kad tolesnis nėštumas gali itin pakenkti fizinei ar protinei motinos sveikatai, kad vaikas gali gimti su rimtais trūkumais, ir tuo atveju, jei moteris pastojo išžaginta arba dėl kraujomaišos.
Aborto teisė įtvirtinta 1973, kai Aukščiausiasis teismas nustatė (per Roe ir Wade bylą), kad konstitucinė privatumo teisė (keturioliktasis Konstitucijos priedas) suteikia visišką aborto per pirmuosius tris nėštumo mėnesius laisvę. Per kitus tris mėnesius abortą irgi galima atlikti, jei to reikia dėl motinos sveikatos. Septintojo mėnesio pradžioje, kai vaisius pradeda judėti, teisėta drausti abortus, išimtis, kai reikia gelbėti moters gyvybę ar sveikatą. Roe ir Wade byla privertė peržiūrėti beveik visų valstijų įstatymus dėl abortų ribojimo. Abortų priešininkų grupės ir toliau agituoja prieš šį sprendimą.
Prieštarauja Dievo įsakymams?
Šių dienų Vakarų visuomenėje abortams labiausiai priešinasi krikščionių grupės. Protestantai evangelikai linkę laikyti abortą nuodėme, tačiau kartu ir kiekvieno sąžinės reikalu. Katalikų bažnyčia iš seno pagal tradiciją smerkia abortus. Nuo popiežių Inocento III (1161 -1216) ir Siksto V (1521 -1590) laikų leidžiami abortus draudžiantys dekretai: jie numato nusikaltusius bausti ekskomunika. 1869 Pijus IX (1792—1878) vėl patvirtino, kad Vatikanas priešinasi bet kokiems abortams, net dėl medicininių motyvų (pvz., jei kyla rimta grėsmė motinos gyvybei). 1930 enciklika „Casti Connubii” pasmerkė abortus, net jei, medikų nuomone, grėstų pavojus ir motinos, ir kūdikio gyvybei. Antrasis Vatikano Susirinkimas dar kartą pasmerkė abortus.
Socialiniai motyvai
Nepaisant Bažnyčios draudimo, nuo XX a. vidurio abortai Vakarų šalyse moraliai ir socialiai vis labiau pripažįstami. Visuomenė ir etikos specialistai dažnai pripažįsta abortus, jeigu jie gelbsti motinos gyvybę ar sveikatą, padeda įveikti traumas dėl išžaginimo ar kraujomaišos, arba apsaugo nuo nesveikų kūdikių gimimo. Feministės remia abortus, kad apgintų moterų teisę kontroliuoti savo kūną ir teisę spręsti gimdyti ar negimdyti. Bet sunkumų išlieka. Viena svarbiausių problemų yra klausimas, kada konkrečiai gemalas tampa žmogumi. Atsakymai į šį klausimą grindžiami ir filosofiniais, ir humanitariniais, ir biologiniais argumentais. Sunku nuspręsti, ar gemalas jau turi visas kiekvienam žmogui būdingas teises ir vertybes, neaišku, kada jis jas įgyja, taip pat neaišku, ar iš esmės jį galima laikyti motinos dalimi.
Royus Porteris
Idėjų žodynas (2001). Vilnius: Alma littera.
Žinoma, dėl mano komentaro galite laikyti mane feministe. nes taip ir yra. Jeigu pasakau, kad tokia esu, tuomet į mane pasisuka minia pagiežingų akių, manančių, kad feminizmas. savęs kaip moters iškėlimas aukščiau visų. Toli gražu, čia nėra nei lašo tiesos, aš nežinau ar moteris yra geresnė už vyrą, bet žinau, kad tikrai niekuo neprastesnė. Mane stebina keistas, negatyvus požiūris į moteris šiuo klausimu, tiksliau visais požiūriais, religiniu, socialinių ir t.t. Į tai žiūrima taip, tartum čia būtų koks atsainus, lengvas sprendimas, nors manau nesivarginate sužinoti, kodėl būtent buvo priimtas toks sprendimas, kokia yra tikroji priežastis? Gal nustokit žiūrėti į skaičių, o tą užsimezgusią gyvybę žiūrėkim kaip į individą ,ir kokios gyvenimo sąlygos jo laukia. Kaip ir nesenai per Lietuvą nuaidėjęs siaubingas įvykis, kai girtaujanti gimdyvė, savo tik ką gimusiam sveikam vaikeliui nupjovė koją, jį uždusino, jau geriau būtų pasidariusi abortą, nei leisti jam gimti ir per tokias kančias atimti jam gyvybę… Kiek vaikų gimdomi šeimose vien dėl socialinių pašalpų? Kiek išmetama ar paliekama vaikų globos namuose… Moterys šioje visuomenėje nesijaučia saugios, ar tai taip sunku suprasti? Darbo ir karjeros sąlygotos motinystei nepalankios, išmokos iš valstybės nukarpomos taip, kad po metų turi grįžti į darbą (žinoma, jei dar jį turi išvis). Šaunu, jei vyras gali dalyvauti vaiko auginime, aprūpinti šeimą, kol vaikelis augą, o kas jei tokio nėra? Vertinu gyvybę, kiekvienas turi teisę į ją, bet jis turi dar didesnę teisę turėti kokybišką gyvenimą, mylinčią šeimą, palankias augimo sąlygas… Panašu, kad šiuo atveju vėl lieka tas pats- svarbu kiekybė, skaičius, bet ne kokybė, nesvarbu, kad vaikas augs be meilės, nenorėtas, matys girtaujančius tėvus, bus skriaudžiamas, bet juk lietuvių bus daugiau, tai juk svarbiausia,argi ne ? Kai vaikelis gims,valstybė ir vaikų namai jam šeimos neatstos, pirma pasirūpinkit moterimi, kuri turi galią savyje suteikti gyvybę, tam kad ji jaustųsi saugi ir nebijotų gimdyti, auginti. Moteris turi teisę į savo kūną, savo gyvenimą jo gyvenimo kokybę, ji turi teisę rinktis ir tai neturi būti vien tik kraštutiniai atvejai, kaip kraujomaiša, išprievartavimas ar dėl pateisinamų medicininių priežasčių, tai yra moters pasirinkimas, tai jos reikalas. O užsimezgusi gyvybė turi teisę ne tik į ją, bet ir į laimingą, kokybišką ir aprūpinta gyvenimą ,tiek vaikelis, tiek būsima mama.
Kaip atsibodo :) Visu pirma kad ir gyvas tas gumulelis jis neturi nei samones nei nieko. Ir tai yra zmogaus kuris laukiasi sprendimas.O Kad nuo seno kazkokios isgalvotos religines knygos sako kad abortas yra blogai dar nereiskia kad taip ir yra. Taip kad gal jau nykit su savo religijom ir palikit zmones ramybej neapsimetineja kad zinot kas gerai kas ne
Ačiū už labai nepolitkorektišką, bet superm taiklų komen tarą :)
Abortas yra žudymas.
Prieš planuojant kūdikį,pirmiausia
Jei yra skurdas, nėra rimto, normalaus vyro ir motinystės jausmo nėra, tada reikia saugotis, tam yra prezervatyvai. Reikia galvoti ir saugotis, kad nebūtų skaudžių pasekmių. O jei nutiko nenuplanuotai, geriausia nutraukti nėštumą 7,8 savaitėje ar dar anksčiau, kol negimė motinystės jausmas. Jei yra skurdas ir vyras yra nerimtas.
Jei yra išprievartavimas ir išsigimimai, pateisinu tai. Moters kūnas yra jos šventovė. Ir tik ji privalo spręsti gimdyti ar ne. Tai yra moters reikalas, o ne vyro ir bažnycios.