Akys yra horizontalios, nosis – vertikali

Helena Cuerva / pixabay.com

Iki šių dienų yra išlikusi istorija apie XIII a. gyvenusį vienuolį, Zen budizmo pradininką Japonijoje – Eihei Dogen (1200-1253).

Eihei Dogen gimė aristokratiškoje šeimoje ir jau būdamas 4 metų amžiaus gebėjo skaityti japoniškai ir klasikine kinų kalba. Tačiau neeilinių gabumų vaikui gyvenimas nepašykštėjo išbandymų – sulaukus septynerių metų amžiaus mirė jo mama, o po metų jis liko visiškai vienas, netekęs ir tėvo. Šie įvykiai Dogen nuo pat vaikystės skatino domėtis žmogaus būties prasme. Atsakymų paieškos jį nuvedė į vienuolyną, į kurį pateko būdamas 12 metų amžiaus. Tačiau net ir ten būdamas jis nerado atsakymų į jam ramybės nedavusius klausimus.

Sulaukęs 23 metų Eihei Dogen išvyko į Kiniją, kur toliau tęsė dvasinę praktiką vietos vienuolyne. Po ketverių metų, praleistų Kinijoje, Dogen pasiekė nušvitimą ir grįžo atgal į Japoniją skleisti savo mokymo.

Kai jis sugrįžo, žmonės jo paklausė:
– Ką tu parsivežei iš Kinijos?
– Aš sugrįžau tuščiomis rankomis, – atsakė.
– Ko tu išmokai?
– Aš supratau, jog akys yra horizontalios, o nosis yra vertikali.

Nesunku įsivaizduoti, kad ne tokio atsakymo buvo tikimasi iš nušvitusio vienuolio. Turbūt kur kas labiau būtų tikęs atsakymas, kuriame atsiskleistų gilus mokymas, įžvalgos, leidžiančios suvokti gyvenimo prasmę ar bent jau kažkoks paskatinimas bei padrąsinimas. Dogen su savimi neatsivežė nieko, kas „įrodytų“ jo nušvitimą, jis grįžo tuščiomis rankomis, su savimi.

Kelionė į save

Tam, kad Dogen patirtų nušvitimą, jis leidosi per jūras ir kalnus, norėdamas pasiekti Kiniją. Turint galvoje, jog tais laikais keliavimas nebuvo toks paprastas, koks yra dabar, galima tik numanyti, kokius kelionės sunkumus jam teko patirti.

Jis išvyko į tūkstančių mylių kelionę tam, jog atrastų tai, kas akivaizdu. Tai, kas visada ir nuolat buvo kartu su juo – suvokimą, jog akys yra horizontalios, o nosis yra vertikali.

Ar tai neprimena mūsų pačių savęs ieškojimo? Neretai mes manome, jog laimė ir ramybė gyvena kažkur, tik ne ten, kur mes patys esame. Mes ieškome atsakymų religijose, siekiame surasti gyvenimo guru, kuris mums padėtų išnarplioti visus rūpimus klausimus, skaitome knygynuose nugulusias populiariosios psichologijos knygas, bandome gyventi pagal ten pateikiamas tiesas. Kurį laiką tai padeda, mes jaučiamės pakylėti, bet ilgainiui vėl trenkiamės į gyvenimo padiktuotas realijas, dar labiau išsibarstydami ir nesusivokdami, kas iš tiesų esame. Tada pradedame ieškoti kitos tiesos. Mes kaskart savo žvilgsnį nukreipiame kitur, tik ne ten, kur patys esame.

Akyliau pažvelgus į Dogen mokymus, atsiskleidžia paprasta tiesa: viskas, ko mums reikia – yra čia, su mumis. Vienintelė tikroji knyga, kurią mums skirta „perskaityti“ šiame gyvenime – esame mes patys. Dauguma iš mūsų maksimalų dėmesį sutelkiame į išorę, joje ir per ją ieškodami laimės bei ramybės, nesusimąstydami, kad svarbiausia – mūsų vidinių „namų“ puoselėjimas. Tik tada, kai mūsų pačių „namuose“ taps jauku ir šilta, juose bus gera glaustis ir aplink mus esantiems. Šiuos „namus“ mes galime nešiotis su savimi, kur mes bebūtume, net jei mūsų rankos tuo metu būna tuščios.

Sugrįžimas į namus

Visi mes ilgimės vidinės ramybės, esminio žinojimo, jog esame ten, kur esame, kada viskas tampa vienu ir nebėra poreikio nieko ieškoti kažkur. Mes juk besąlygiškai trokštame tos būsenos, kuri kaskart aplanko sugrįžus į namus, kuomet dienos darbų įtampa pradeda trauktis, o mus užplūsta saugumo ir tikrumo pojūtis. Tačiau neretai vidinės ramybės ieškome ten, kur ji negyvena, keisdami aplinką, partnerius, pasinerdami į vis naujas veiklas. Kuo daugiau mes nukreipiame savo dėmesį nuo savęs į išorę, tuo labiau save prarandame, o kartu ir tą vidinę ramybę, kurios mes taip ilgimės.

Mūsų „namai“ gyvena mūsų širdyje, nes širdis žino tai, apie ką mūsų protas gali tik pasvajoti. Norėdami prakalbinti savo širdį, mes turime su ja susitikti, o su ja susitikti mes galime tik tada, kai sugebame pabūti vieni. Dauguma žmonių bijo vienatvės, bet vienatvę reikia skirti nu vienišumo jausmo. Būdami vieni, mes nebūtinai turime jaustis vieniši. Tik išmokę būti su savimi, mes gebėsime būti su mus supančia aplinka. Susitikimui su savimi mes turime paskirti laiką. Tai gali būti vaikščiojimas, sėdėjimas, rašymas – buvimas toliau nuo mūsų dėmesį atitraukiančių objektų ar veiklų. Tik taip mes galime išgirsti savo vidinį balsą, kuris nuolat kalba mums, tačiau mes jo negirdime, nes bėgame nuo jo įvairiais įmanomais būdais. Kai pasiliksite vieni, paklauskite savęs:

– Ar tai ką, aš darau – man suteikia energijos ir vidinės ramybės?

Jei atsakymas bus teigiamas, vadinasi, jūs esate ten, kur turite būti. Jei atsakymas neigiamas, vadinasi, kažkas jūsų gyvenime yra neužbaigta, kažkas eikvoja jūsų vidinę energiją, o jūsų vidiniuose „namuose“ yra apsigyvenęs nerimas.

Kitaip tariant, ramybės būsena yra tai, kas mes esame, o juntamas nerimas ir vidinė įtampa yra tai, apie ką galvojame, jog turėtume būti.

Apibendrinimas

Mes atėjome į šį pasaulį tuščiomis rankomis, iš čia išeisime savo rankose neturėdami nieko. Tai akivaizdu. Tačiau visą gyvenimą nepaliaujame skubėję, keliame sau naujus tikslus, dirbame tam, kad turėtume daugiau, tikimės, jog kažkada išauš ta diena, kai viską būsime pasiekę ir nurimę mėgausimės gyvenimu bei mus supančiais žmonėmis. Deja, ta ramybė į mūsų gyvenimą neretai niekada taip ir neateina.

Siekdami to, kas nepasiekiama, sunkiai įsisąmoniname, jog ramybė negyvena ateityje, ji gyvena tik dabartyje, mūsų vidiniuose namuose. Ne kas kitas, o mūsų protas sukuria tai, kas tampa labai sudėtinga. Neretai būtent dėl šios priežasties nesugebame pamatyti tai, kas akivaizdu: akys yra horizontalios, o nosis – vertikali. Ar ne čia ir slypi mūsų blaškymosi ir savęs neradimo, nebuvimo savo vidiniuose namuose, esmė?…

Laurynas Urbšys | psichoterapijoskabinetas.lt