Amerikos psichiatras papasakojo apie savo pomirtinius įspūdžius
0 (0)

isejimas

Pomirtiniai įspūdžiai (angl. near death experience; NDE) – įvairūs pojūčiai, paprastai jaučiami klinikinės mirties būsenoje. Dažniausi jų yra atsiskyrimas nuo fizinio kūno, pakilimas į orą, ekstremali baimė arba saugumas, ramybė, šiluma ir matymas šviesos, kurią kai kurie žmonės interpretuoja kaip dievybę.

Dažniausiai, bet ne visada, pomirtiniai įspūdžiai yra patiriami po klinikinės mirties arba kitokios grėsmės gyvybei. Dėl naujų reanimacijos metodų ir patobulinimų, pastaruoju metu pranešimų apie pomirtinius įspūdžius padaugėjo. Paranormalių reiškinių specialistai ir kai kurie mokslininkai tvirtina, jog tai yra pomirtinio gyvenimo įrodymas.

Yra daug manančių, kad pomirtinių įspūdžių neįmanoma išaiškinti vien neurobiologiniais ar psichologiniais modeliais. Kai kurie atvejai turi keistų detalių, kurias, pasak dalies teoretikų, gali paaiškinti tik dualistinė, nuo kūno nepriklausanti sąmonė.

Pavyzdžiui olandijoje, vyras vardu Van Wees R., kuriam gilios komos metu buvo išimti dantų protezai, atsigavęs žinojo, kas jo dantų protezus išėmė, kur jie buvo padėti operacijos metu ir kuri seselė juos turi. Taip pat sugebėjo detaliai apibūdinti kambarį, kuriame buvo gaivinamas. Jis teigė plūduriavęs virš savo kūno ir žiūrėjęs, kaip daktarai ir seselės jį gaivina.

Žemiau pateikiame amerikiečio psichiatro George Ritchie (1923 – 2007) pasakojimą apie tai, kaip jis atsidūrė ant mirties slenksčio ir kokius pomirtinius įspūdžius išgyveno iki tol, kol jį atgaivino medikai.

geogre-richite

Viskas, ko George Ritchie norėjo, tai sugrįžti per 1943 metų Kalėdas namo ir pradėti mokytis medicinos. Bet vietoje to, jis atsidūrė Jungtinių Valstijų Armijos ligoninėje, kosėdamas krauju dėl plaučių infekcijos su aukšta temperatūra.

Būklei blogėjant, jis buvo nuvežtas į rentgeno kabinetą. Čia jis prarado sąmonę. Vėliau Ritchie pasakojo, kad silpnai girdėjo kapitoną šaukiant seselei ir greitosios vairuotojui lemtingus žodžius: “Laikykit jį”.

Staiga jis atsidūrė ant lovos krašto. “Paskutinis dalykas, kurį prisiminiau, buvo stovėjimas prieš rentgeno aparatą”.

Ritchie buvo įsitikinęs, kad turi nukeliauti namo į Ričmondą. “Kai ėjau pro skyriaus duris, žmogus, nešantis uždengtą padėklą, artėjo link manęs”.

“Žiūrėk kur eini”, – pasakiau. Jis elgėsi taip, tarsi manęs nematytų ir negirdėtų. Perėjo tiesiai kiaurai pro mane. Tai mane labai nustebino ir privertė pasimesti, bet aš neturėjau laiko sustoti ir apie tai galvoti. Turėjau nusigauti į Ričmondą.

“Išėjau pro lauko duris, ir kai tik tai padariau, su nuostaba pamačiau, kad esu 500 pėdų (170 metrų) virš žemės, ir keliauju baisiu greičiu.”

Galiausiai jis sustojo paklausti kelio prie baltos kavinės su neonine iškaba lange “Pabst Blue Ribbon Bear”. Ir antrą sykį tą vakarą tiesiai kiaurai pro jį praėjo žmogus.

“To jau buvo per daug. Kas ta krūva (Ritchie turėjo galvoje savo kūną – past.), kurią palikau lovoje Teksase? Žmogus neatsiskiria nuo kūno, nebent būtų miręs. Aš per jaunas mirti. Man tik 20 metų. Turiu gyvenime padaryti daugybę dalykų. Turiu sugrįžti į tą ligoninę” – pagalvojo Ritchie.

Kai tik jis taip pagalvojo, paršvilpė atgal į ligoninės kambarį, kur ant po antklode esančio kūno piršto pamatė savo koledžo žiedą. Jis bandė įeiti į savo kūną, bet nesėkmingai. “O Dieve, kur tu esi, kai aš taip pasimetęs ir išsigandęs?” – sušuko jis.

Staiga lovos galvūgalyje pradėjo vis labiau ir labiau spindėti šviesa. Kažkas mano dvasinės esybės gelmėse pasakė: “Atsistok. Tu esi Dievo sūnaus akivaizdoje”.

“Iš lovos galvūgalyje spindinčios šviesos išžengė pati kilniausia būtybė, kokią tik teko pažinti. Ligoninės sienos išnyko, o vietoje jų buvo gyva viso mano gyvenimo panorama, kur pamačiau viską, ką kada nors esu patyręs.”

Į Ritchie protą atėjo mintis. Ką jis padarė su savo gyvenimu? Ritchie atsakė: “Aš buvau Skautas Vanagas”.

“Tai buvo dėl tavo šlovės. Bet ką padarei, kad galėtum parodyti man?” – paklausė būtybė.

Tada Rithie buvo išvestas iš kambario ir kartu su būtybe iškeliavo pamatyti rojaus ir pragaro.

Pirmiausia, jie apsilankė bare. “Mačiau civilius ir aptarnautojus besilinksminančius geriant alų, vyną ir viskį.”

“Mačiau ir kitas būtybes, kurios patyrė tą pačią problemą, kaip ir aš, kai bandė paimti gėrimą. Jų rankos praeidavo kiaurai pro stiklinę”.

Bet kai žmonės pasigėrė, jie prarasdavo šviečiančią aurą ir dvasios įšokdavo į jų kūną. Ritchie suvokė, kad tai mirę alkoholikai, kurie savo priklausomybę nusinešė pro mirties slenkstį, ir tai buvo vienintelis būdas, kaip jie galėjo išgerti.

Kitur jis pamatė mirusius viršininkus, kurie aiškino savo darbininkams kaip atlikti darbą, ir mirusią motiną, kuri sekiojo paskui sūnų ir aiškino kaip jis turįs apsirengti. Žmonės ignoravo tas dvasias, nematė jų ir negirdėjo.

“Viena iš vietų kurią stebėjome buvo tarsi priėmimo stotis. Būtybės atvykdavo giliame hipnotiniame miege.

“Suvokiau, kad į tą padėtį jie save patalpino pagal savo tikėjimą. Ten buvo, ką pavadinčiau angelais, kurie dirbo stengdamiesi juos prabudinti ir padėti jiems”.

Tada jam buvo parodytas pragaras. “Atvykdavo žmonės, kurie įvykdė savižudybę iš neapykantos, pavydo, kartėlio ir visiškos paniekos sau ir kitiems”.

“Tai, ką pamačiau, sukėlė man tokį siaubą, kokio nepatyriau šiame gyvenime”, psiminimais dalijasi Ritchie.

“Galima buvo suprasti, kad jie pilni neapykantos, apgavystės, melų, įsitikinimo savo teisumu, kuris artimas didybės manijai ir gašlaus seksualinio agresyvumo. Tai privertė juos atlikti visokiausius pasibjaurėtinus veiksmus vieni kitų atžvilgiu”.

Po kelių akimirkų jam prieš akis iškilo kita vietovė – muzikos konservatorija, pripildyta nuostabių garsų, ir vilties, džiaugsmo ir mokymosi jausmo. Iš ten, jie iškeliavo iš Žemės neįtikėtinu greičiu ir nuskrido į miestą, kur spindėdama švietė šviesa.

“Prie mūsų priartėjo dvi būtybės. Aš jaučiau meilę, srūvančią iš jų mūsų atžvilgiu. Jausdamas džiaugsmą, taiką ir laimę, pajaučiau kad tai visų vietų vieta – Rojus.”

Staiga viskas išsisklaidė ir netikėtai dingo. Richie vėl buvo ligoninės lovoje. “Atmerkiau savo žmogiškas akis. Įėjo leitanantė Retta Irvine.”

“Gera, kad susigrąžinome tave, eilini Ritchie” – pasakė ji.

Vėliau Ritchie sužinojo, kad buvo paskelbtas mirusiu, bet jaunas skyriaus darbuotojas tvirtino kad matė jo krūtinę judant. Gydytojas sutiko suleisti adrenalino į Ritchie širdį, ir ji vėl pradėjo plakti – mažiausiai po aštuonių minučių nuo tada kai sustojo.

Ritchie pasveiko, ir po 10 mėnesių, važiuodamas pro Vicksburg Misisipėje, pamatė baltą kavinę, su neoniniu ženklu “Pabst Blue Ribbon”, kurį pirmą kartą pamatė kai buvo laikomas mirusiu.

Parengė: anomalija.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

3 Responses

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.