AMNESTIJA. Pasaka apie baimes…

Benevolente82 / Premium license

Žinia apie amnestiją pasklido labai greitai.
– Amnestija! Amnestija! – skambėjo kiekvienam kampe.
Kaliniai buvo susijaudinę ir kiekvienas puoselėjo slaptą viltį, kad jau šį kartą ateis jo eilė. Prižiūrėtojai saugojo rūsčias minas, bet viduje taip pat tikėjosi, kad šį kartą išleis daugiau, juk kalėjimas buvo perpildytas, kamerų neužteko ir reikėjo daug jėgų tvarkai palaikyti.

Kas gi čia vyksta? Kieno garbei amnestija? – smalsavo jauna ir kvaila Senatvės Baimytė.
– Tu čia nemirgėk po akim. Esi čia neseniai, tau dar sėdėti ir sėdėti, jėgas kaupti, dar ir kasas spėsi užsiauginti, – nusišaipė Tamsos Baimė. Ji buvo seniausiai uždaryta šiame kalėjime, dar vaikystėje.
– O kodėl iškart aš? – suinkštė Senatvės Baimė. – O gal mane pirmą paleis?
– Aga, tuoj… – sadistiškai pasimėgaudama ištarė didžiulė, riebi Vienatvės Baimė. – Kalėjimas kieno? Va, va…moterys…jos tokios…Senatvės bijo iki pat senatvės.
– O senatvėje ko bijo? – negalėjo suprasti jauna Baimytė.
– Koks gi tau skirtumas, tu tada amnestijos sulauksi, o vietoje tavęs patupdys kokią Mirties Baimę. Sėdėk, tylėk ir lauk, – pažadėjo Vienatvės Baimė.
Skliautais nuvilnijo skardus balsas:
– Susirinkimas! Susirinkimas! Visi į susirinkimą!
Subildėjo durys ir visi kaliniai puolė paskui balsą. Malonumų kalėjime buvo mažai, todėl susirinkimų visi laukdavo. Galėjai papliurpti, naujienas sužinoti, amnestiją aptarti.
– Baimės ir Baimytės! – pradėjo kalbą vyriausiasis Prižiūrėtojas. – Pranešu jums, kad kalėjimo šeimininkė nusprendė jį šiek tiek atlaisvinti. Ir todėl kai kurios ių jūsų bus paleistos į laisvę.
– Tu čia į vatą nevyniok! – suvapėjo nachališkai iracionali Pelių ir Žiurkių Baimė. – Arčiau reikalo! Ką į laisvę? Kodėl į laisvę?
– Patylėk tu. Tau tikrai nėra šansų išeiti, iki gyvos galvos čia uždaryta, – nutildė ją Prižiūrėtojas. – Pati nežinai, nei kas, nei už ką čia tave įgrūdo. Juk nežinai?
– Todėl, kad kvaila, – subambėjo peliažiurkinė Baimė. – Kačių nebijo. Žiurkėnų nebijo, o pelių-žiurkių bijo. O paklausk – kodėl? – pačios nežino. Ir mane čia už nieką pasodino, – liejo nepasitenkinimą toliau, bet Prižiūrėtojas tvojo kumščiu į stalą ir nutildė bambeklę.
– Apie spektaklį prieš naujus metus galvosim, o dabar – apie amnestija. O amnestija štai dėl ko vyks: mūsų šeimininkė užsirašė į psichologo konsultaciją, nori su savimi padirbėti. Pačios žinot, kuo tai baigiasi. Na, dalis baimių tai tikrai laisvėn iškeliauja.
Baimės džiaugsmingai sudūzgė. Kartą jau taip buvo ir čia psichologai buvo gerbiami.
– Taip, laisvė. Bet ne visoms, – griežtai pasakė Prižiūrėtojas. – Patikrinkim, kas čia šiandien susirinko. Iš kairės į dešinę – pradedam!
– Tamsos Baimė, esu čia nuo vaikystės, – monotoniškai prisistatė Tamsos Baimė. – Už ką uždarė – nežinau, tiksliau – neprisimenu. Amnestijos ragauti neteko.
– Skausmo Baimė, – prisistatė elegantiška poniutė baline suknele. – Pasodino po apendicito operacijos. Pati laukė iki paskutinės minutės, o kalta likau aš, – šyptelėjo. – Dabar bijo bet kokio skausmo – ir fizinio, ir dvasinio. O aš ką? Aš reguliariai jai to skausmo dozę parūpinu, – nusikvatojo Skausmo Baimė.
– Kaip taip parūpina? – tyliai paklausė Senatvės Baimytė.
– Na tu ir tamsi! – nustebo Tamsos Baimė. – Tu ką, nežinai? Kiekviena Baimė, kuri pakliūna į šį kalėjimą, prisišaukia situacijas…į temą.
– O kammmm??? – dar labiau nustebo Baimytė.
– Kam, kam? Tam, kad pagaliau paleistų! Nėra baimės, nėra situacijos. Kas tau neaišku? – nusivylusi pasakė Tamsos Baimė. Ji labai norėjo į laisvę, bet niekas į ją nekreipė dėmesio – visi prie jos priprato.
– Tai man dabar senatvės šauktis? O kaip? – susirūpino Senatvės Baimytė.
– Och, viskas paprasta, – į pokalbį įsikišo Peliažiurkinė Baimė. – Rodysi jai veidrodyje naujas raukšleles. Celiulitą. Žilus plaukus. Kuo labiau ji gąsdinsis, tuo stipresnė būsi tu. Jos baimė – tavo maistas, kvaiša.
Tuo laiku kalėjimo gyventojai tęsė savo prisistatymus.
– Vienatvės Baimė. Patekau čia 25 metų, gavau amnestiją, kai ji ištekėjo, metus gyvenau laisvėje, toliau – skyrybos. Ir aš vėl čia.
– Nusiskundimų turi? – urgztelėjo Prižiūrėtojas.
– Neturiu. Šeimininkė reguliariai maitina. Bijo kiekvieną dieną. Net ir tada, kai miega, – džiaugsmingai pranešė Vienatvės Baimė.
– Į laisvę nori? – su palengvėjimu atsiduso Prižiūrėtojas.
– Žinoma, kad noriu! – ilgesingai ištarė Vienatvės Baimė. – Kas gi nenori? Bet panašu, kad man negresia…Labai jau ji nuo aplinkinių priklauso. Viena labai bijo būti. Tai telefono iš rankų nepaleidžia, tai pas drauges bėginėja, tai svečių prisikviečia…O vyrai kažkokie kreivi apie ją sukinėjasi…Ir kuo sočiau ji mane maitina, tuo daugiau jos gyvenime vienatvės. O kuo daugiau vienatvės – tuo daugiau baimės. Aš jau taip išsipučiau, kad vos pro duris pralendu. Man dietą kokią…O jis vis maitina ir maitina…Nusibodo! – iš nevilties klestelėjo į kėdę Vienatvės Baimė.
– Na, tu…laikykis…ar ką… – su užuojauta tarė Prižiūrėtojas. – Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė. Tęsiam.
– Klaidos Baimė, – iš vietos pakilo sena senučiukė. – Pakliuvau aš čia 9 klasėje, kai matematikos mokytojas šaipytis pradėjo. Universiteto profesoriai dar metelių pridėjo. Nuo to laiko kai pradėjo dirbti pas aną direktorių, 5 dienas per savaitę gaunu dvigubą maisto kiekį.
– Na nieko sau, įsitaisė! – pavydžiai tarstelėjo Senatvės Baimytė.
– Nepavydėk, nieko čia gero, – nutildė ją Tamsos Baimė. – Gyventi be klaidų – neįmanoma, tai juk visa patirtis. O jei bijoti klaidų – kaip iš viso gyventi?
– Sako, yra tokia išprotėjusi žudikė – Gyvenimo Baimė, – susimąsčiusi pasakė Vienatvės Baimė. – Ji pati baisiausia baimė visame pasaulyje. Jeigu ji čia paklius, va tada tai jau prasidės…
– Kas prasidės? – susidomėjo Senatvės Baimytė.
– Gyvenimą suparalyžiuos. To bijai, ano bijai. Gyventi bijai. Ta pabaisa čia mus visas engti pradės. Jokių tada amnestijų. Būsim visos krūvoj, susispausim kaip silkės statinėje. Maitins tol, kol pradėsim springti, o tai visiškai blogai. Mes didėsim, o kalėjimas juk ne guminis. Pačios dūsti pradėsim ir šeimininkę smaugsim. Girdėjai tokį posakį “baimė smaugia”? – tai va, čia apie mūsų ateitį.
– O siaube! – Senatvės Baimytė pradėjo net virpėti.
– Ei, tyliau! – įsakė Prižiūrėtojas. – Kas toliau?
– Smerkimo Baimė, – prabilo neišvaizdi tetulė suglamžyta suknele. – Mane tėvai čia pasodino, jie vis sakydavo “o ką žmonės pasakys?”, “ką kiti apie tave pagalvos?”, “niekas tavęs tokios nemylės”. Ir tūnau čia nuo vaikystės. Tvirtai sėdžiu. O į laisvę nooooooorisi… – šniurkštelėjo nosimi. – Padėkit man, kąąąą….?!
– Mieloji, lyg nežinotum, kad čia viską sprendžia šeimininkė. Su kuo norės išsiskirti, su tuo ir išsiskirs…
– O kaip man? – šūktelėjo moterėlė. – Aš juk jai bandžiau patarti, kaip manim atsikratyti. Juk tai paprasta. Nusispjauti į mane reikia – ir aš pradėsiu tirpti. O ji negali nusispjauti… – puolė raudoti Smerkimo Baimė.
– Na, neverk, neverk, – pradėjo guosti ją kaimynės. – Tu pas mus – gerbiama, mes visos tave mylim…
– Ane? Tikrai? Jūs manęs nesmerkiate? – pasikūkčiodama tarė Smerkimo Baimė. – Ką gi, pakentėsiu, dar pabūsiu, – pralinksmėjo ji.
– O tu kas? Nemačiau aš tavęs anksčiau, – griausmingai kreipėsi Prižiūrėtojas, besdamas pirštu į gražuolę banguotais plaukais ir prabangia skrybelaite.
– O aš…aš va tokia, – kukliai tarė naujokė. – Aš – Baimės Baimė.
– Dar ir tokia egzistuoja? – nustebo Senatvės Baimytė.
Naujokė tęsė:
– Aš dar kol kas ne jūsų, užklydau tik susipažinti.
– Kaip taip užklydai? – sutriko Prižiūrėtojas.
– Nebijokit, mane šeimininkė įsileido. Bet mes su ja dar nelabai draugaujam. Nesusijungėm, taip sakant. Gal vėliau?
– Eik lauk iš čia! Mums tokių nesąmonių nereikia! – suūžė Baimės. – Ir taip čia vietos nėra, ir taip nuskriaustos mes visos, o čia dar svečiai kažin kokie klaidžios!
– Oi, išeinu, išeinu, bet galiu ir visam laikui sugrįžti ,– pažadėjo Baimės Baimė, žingsniuodama link išėjimo. Bet matėsi, kad ji išsigando.
Prižiūrėtojas lengviau atsikvėpė.
– Laikas baigiasi, – pasakė jis. – Dar kartą prisiminkime vidinę tvarką. Na, visos iš eilės!
Baimės žvaliai pradėjo dėstyti taisykles.
– Baimės į nelaisvę pakliūna tik šeimininkės pageidavimu.
– Baimė veikia su polėkiu: prisėlina, užlieja, smaugia, spaudžia, apgaubia, paralyžiuoja…priklausomai nuo šeimininkės reakcijos į situaciją.
– Baimė egzistuoja, kol šeimininkė nenusprendžia su ja išsiskirti.
– Kiekviena baimė bet kuriuo metu gali gauti papildomų nelaisvės metų arba amnestiją.
– Baimės maitinasi šeimininkės emocijomis. Jeigu maisto tiekimas nutrūksta, baimė miršta.
–Į laisvę paleistos baimės vėl tampa švaria gyvybės energija.
Baimės, kaip niekada iki šiol, jautėsi vieningos. Prižiūrėtojas patenkintas šypsojosi.
– Ką gi, mielosios Baimės. Marš į kameras! Ir draugiškai laukiam amnestijos! – sušuko Prižiūrėtojas.
Baimės ėmė skirstytis po savo landas.
– O vis dėlto…kam gi mes jai? – niekaip nesuprato Senatvės Baimytė. – Juk tiek energijos mums atiduoda.
– Viskas paprasta, mergyt, – paaiškino tyli, inteligentiška Baimė didelėmis liūdnomis akimis. – Mes jai reikalingos, kad ji netyčia netaptų laiminga. Ji galvoja, kad būti laiminga – nepadoru, kai pasaulyje šitiek nelaimių…
– Ką tu čia kliedi? – net nustėro Senatvės Baimytė.
– Patikėk, mergyt. Aš tai jau tikrai žinau… Aš – Laimės Baimė…
Baimytė lyg mėgino užduoti dar vieną klausimą, bet triukšminga minia nunešė jas į skirtingas puses.
Jų laukė amnestija. Jų laukė viltis. Ir laisvė…

Parengė Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt
Šaltinis elfikacka3ka.ru