Apie keliones ir daiktų esmę
Juk klajoja tas, kieno sielą pagraužęs kirminas ir kas nori rast vietą, kur jam bus gražinta ramybė ir darna. Bet kelionėse negalima išgyti. Kelionės ir pačios pamažėle lieja nuodus kaip kepenys tulžį, ir sveikas žmogus, po truputį pamėgęs klajot, nejučia praranda sielos sveikatą. Galybė įspūdžių, ištisa jų griūtis apsvaigina kaip vynas, suluošina, atima žvilgsnio skvarbumą.
Gyvendamas vienoj vietoj, matydamas kasdien tuos pačius daiktus ir veidus, žmogus pradeda nebepastebėt jų, nekreipt dėmesio į jų išvaizdą, bet ima skverbtis gilyn, į esmę. Siela padeda, ji — draugas, ištvermingas ir patikimas. O kelionėje atpranti žiūrėt į daiktus ir įvykius kaip į turinčius žmogišką prasmę (paskirtį, reikšmę), nes tik neilgai šmėsčiodami prieš akis, jie ir negali, nespėja atskleist savo esmės.
Keleivis (bet kuris iš jūsų …) sugeba matyt žmones-veidus, žmonės-drabužius, žmones-gestus, žmones-eisenas, žmones-lūpas ir žmones-akis, mato vyrus-plėšrias šypsenas ir moteris-goslius klubus. Įspūdžiai trykšta keleiviui į širdį, į smegenis, ir jis niekaip neįstengia pagaut prasmės, sukurt visumos iš tų pavienių nuolaužų.
Saulius Tomas Kondrotas (1985). „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą”, 1 dalis, 10 psl.
Iliustracija: Mikalojus Čiurlionis „RAMYBĖ”