Apie mokymąsi iš kasdienės patirties0 (0)
„Į kiekvieną savo dieną gilinuos,
Savyje kaip minioje dingstu.“
J. Marcinkevičius
Kiekvieną dieną nugyvename unikalų ir turtingą tos dienos gyvenimą. Tai neišvengiama. Kol esame gyvi, tol kasdien kažką jaučiame ir veikiame. Net jei gulime ligos patale, vis tiek mūsų jutimai mums teikia informaciją, o kūnas dirba savo darbą. Net jei per dieną padarytume tik vieną veiksmą, pvz. padėtume puodelį ant greta stovinčios spintelės, – vis tiek tai jau būtų veiksmas ir patirtis. Patirties turtingumas nėra vienodas tarp skirtingų dienų ir skirtingų žmonių, bet dar daugiau skiriasi tai, kaip mes vertiname savo patirtį.
Kiek verta sąmoningai apmąstyti kasdienį patyrimą? Juk ir nesąmoningai mokomės – kiek verta tam specialiai skirti laiko ir energijos? Čia, kaip ir daug kur gyvenime, galima nuklysti į kraštutinumus. Yra žmonių, kurie tiek mąsto apie savo gyvenimą, kad mažai laiko beskiria pačiam gyvenimui. Taip pat yra žmonių, kurie visiškai neskiria dėmesio sąmoningam patirties apmąstymui, o gyvena „kaip išeina“. Sveikiausias čia, turbūt, yra saikas – trumpam stabtelti, atsigręžti į nueitą kelią, įvardinti, kas jame džiugina, ko galime pasimokyti ir – eiti toliau.
Dienos įvertinimą ar peržvalgą galima daryti įvairiausiais būdais ir tam skirti daugiau ar mažiau laiko. Įdomus ir naudingas yra vaizduotės panaudojimas šiame procese. Galime pabandyti ne tik racionaliai analizuoti praėjusią dieną, bet pabandyti įsivaizduoti, kaip galėtume nugyventi panašią dieną truputį kitaip – įdomiau, turtingiau, tobuliau. Ką tik praėjusios dienos patirties panaudojimas tokioms vaizduotės pratyboms yra tuo geras, kad tai yra labai šviežia, labai konkreti ir labai asmeniška patirtis – imk nuo lėkštutės ir mokykis!
Vaizduotės panaudojimas praeities, o ne ateities informacijai analizuoti kai kam gali atrodyti neįprastas. Čia svarbu tai, kad mūsų atmintis vis tiek yra „atrenkamoji“, subjektyvi, todėl savo istoriją atsimename fragmentiškai ir subjektyviai – galime sakyti, „iškraipytai“. Kodėl gi su tuo nepažaidus ir nepabandžius sąmoningai vaizduotėje „iškraipyti“ istoriją? Jei tai darysime tikslingai ir suprasime, kad ir kodėl tai darome, toks žaidimas padės geriau suprasti galimybes rinktis savo kasdienį elgesį. Ir (net dar to realiai nepatyrus!) pasitikrinti, prie ko veda ir kokius jausmus mums kelia vienoks ar kitoks mūsų elgesys. Galima daryti maždaug taip:
1. Prisimename praėjusios dienos įvykius ir jausmus, kuriuos jie mums sukėlė.
2. Įvardiname 1) kuo džiaugiamės; 2) kuo esame mažiau patenkinti (nepraleisti pirmosios dalies!).
3. Vaizduotėje dar kartą nugyvename praėjusią dieną, išlaikydami tai, kuo džiaugėmės ir truputį patobulindami tai, ko trūko.
Kaip neapsiriboti „bėdojimu“, o iš tiesų pasimokyti iš patirties? Dažniausiai lengvai įvardiname tai, kuo esame nepatenkinti, bet sunkiai sugebame iš to pasimokyti ir patobulėti. Kai kurios ydos būna taip įsisenėjusios, kad būna sunku net įsivaizduoti, kaip mes galime elgtis kitaip, ką jau kalbėti apie realų pasikeitimą! Kartais padeda kito žmogaus vaizdinio panaudojimas. Įsivaizdavimas, kaip šioje situacijose elgtųsi kitas žmogus, padeda išlipti iš įprasto matymo būdo. Galima daryti maždaug taip:
1. Po to, kai įvardinome, kuo iš praėjusios dienos esame nepatenkinti, pagalvojame, kokia mūsų savybė ar kokios savybės trūkumas lėmė šį elgesį.
2. Pasirenkame žmogų (pažįstamą arba įsivaizduojamą), kuris turi tą savybę, kurios mums trūksta.
3. Dar kartą „prasukame dienos įrašą“ arba atskirus jo fragmentus, įsivaizduodami, kaip mūsų dieną būtų pragyvenęs mūsų pasirinktas žmogus.
4. Įsivaizduojame save, pasimokiusį iš to žmogaus, ir pragyvenusį panašią dieną tobuliau.
5. Pagalvojame, kada turėsime progą realybėje išbandyti tai, ko išmokome.
6. Išbandome savo patirtį realybėje.
7. Neužmirštame žaisti, o ne kritikuoti ar graužti save!
Apžvelgiant praėjusią dieną, verta ne tik užduoti sau bendrą klausimą „kas šiandien vyko?“, bet sukonkretinti šį klausimą, kreipiant dėmesį į tai, kas mums svarbiausia (mūsų vertybes, prioritetus ar kt., kuriuos prieš tai svarbu įsivardinti). Pvz. jei esame sau pasakę, kad vertiname susitikimus (pačia plačiausia prasme – susitikimus su senais pažįstamais, naujas pažintis, pabuvimą su gamta, meno kūriniais) ir kūrybą (irgi pačia plačiausia prasme – nuo vakarienės ruošimo iki nuoširdaus laiško), galime savęs paklausti: „kokius susitikimus šiandien turėjau?“ ir „ką aš šiandien sukūriau?“ Tai padės subjektyviai išryškinti mūsų vertinamus dalykus ir padidins jų tikimybę ateityje.
Kad dienos įvertinimas būtų konkretesnis ir sunkiau būtų jį „numuilinti“, naudinga išsikelti jam tam tikrus kiekybinius reikalavimus. Tarsi išsikelti tam tikro aukščio kartelę. Pavyzdžiui, kasdien prieš miegą įvardinti bent 5 dalykus iš šiandienos, kuriais džiaugiamės. Laimingesnėmis dienomis tuos 5 dalykus išvardinti būna labai lengva. Jų būna daug daugiau negu 5! Ir tai puiku – nebūtina save riboti tik 5 dalykais. Tačiau sunkesnėmis dienomis tuos „tik“ 5 dalykus surinkti būna labai sunku. Ir štai tomis dienomis ir yra svarbu nepasiduoti, o atkakliai rasti tai, kuo galime pasidžiaugti. Neradę „ryškių“ dalykų, pradedame kreipti dėmesį į mažesnius. Tai lavina gebėjimą džiaugtis tuo, ką turime. Tai keičia požiūrį ir skatina suvokti, kad džiaugtis galime ir pamokomis ar grūdinančiomis patirtimis.
Kartu su praeitos dienos įvertinimu arba kitą rytą galime nusiteikti ir rytojaus dienai. Čia vėl svarbu nepersistengti („mes planuojame, o Dievas juokiasi“). Vis dėlto, jei kreipsime dėmesį ne į išorinius įvykius, o į savo požiūrį į kasdienius dalykus ir jausmus, planų pasikeitimai mums nesutrukdys, o tik mokys atvirumo patirčiai, kad ir kokia ji bus.
Rytojaus planavimą galima daryti maždaug taip:
1. Numatyti dienos įvykiai. Kokius jausmus jie kelia? Ne tik įvardiname rytojaus įvykius, bet ir juos įsivaizduojame. Tai suartina su jausmais.
2. Svarbiausių dalykų akcentavimas. Pagal ankstesnį pavyzdį: „Noriu pastebėti susitikimus ir jais džiaugtis. Noriu kurti šią dieną ir mažesnius dalykus joje ir mėgautis šia kūryba.“
3. Paslydimų prevencija. Pagalvoti, kas rytoj mums gali būti sunku. Nusiteikti padaryti geriausia kiek įmanoma, bet nepersistengti spaudžiant save ir graužiantis kai nepasiseka.
Baigdami pakartosime linkėjimą, kurį jau minėjome: nepersistenkime! Padarykime dienos vertinimus ir planavimus trumpučiu malonumu, žaidimu, kurio dėka dar ir tobulėjame. Ne savęs graužimu dėl tuščiai nugyventos dienos. Ne kritika. Ne dviejų valandų trukmės svarstymu, kaip rytojaus dieną sudėlioti kuo racionaliau. Atsigręžiu į praėjusią dieną, nusiteikiu rytojui, palinkiu labos nakties artimam savo ir – Rytojau, aš pasiruošęs pasimatymui su Tavimi!
Psichologas, socialinių mokslų daktaras
Donatas Noreika
