Pašaukimas: meditacija apie pienių princeses ir gydymą mišku
0 (0)

buvimas

Jei kada nors visagaliame Google ieškojote atsakymo, kaip rasti savo gyvenimo pašaukimą (tokių keistuolių ne tiek jau mažai), žinote, kad patarimų ten devynios galybės, o vienas populiariausių punktų sąraše – prisiminkite, ką mėgote veikti vaikystėje.

Bandžiau atsiminti ir aš. Aš mėgau žaisti lauke. Didelė pieva, nusėta saulučių žiedais ir močiutės kruopščiai prižiūrimas nedidelis dekoratyvinis baseinėlis – čia sueidavo visų pasakų karalysčių keliai. Pačiame pievos viduryje, tarp vabzdžių ir bičių, veikė tikra karališkų žaislų kalvė. Akmenukai, gėlės, spygliai, pagaliukai, kankorėžiai – viskas tarnavo kaip žaliava kūrybos procese.

Ar žinot/pamenat, kokios fatališkos princesės gimsta iš pienių? Jei paimsi pienės kotą, jį išilgai padalinsi į keletą dalių, o paskui pamerksi į vandenį, jis susigarbanos, virsdamas prabangia šukuosena. Tada tas garbanas su geltona skrybėle galima užmauti ant medžio šakelės, tuomet ant šakelės – margą žiedą vietoje sijono, iš lapo padaryti apsiaustą – ir štai princesė išdidžiai plaukia raudonu kilimu. Arba kukurūzų gurguolės. Kai jos subręsta, nulupus apsauginius lapus, iškrenta kuokštas ilgų „plaukų“ (biologai tai vadinama siūliškomis purkomis), iš kurių galima pinti kasas.

Kitu laiku pienės ir kukurūzai virsdavo pacientais, kruopščiai gydomais šermukšnio uogomis ir badomais tais pačiais pušų spygliais, sveikatos vardan. Kai pasakos ir ligoninė pabosdavo, ateidavo eilė alpinizmui. Karstydavausi po medžius, išbandydama vis naujus šakų kelius, retkarčiais slapta užmesdama akį į varnėnų buitį inkile, arba tiesiog svajodama ir iš aukštai stebėdama, kaip apačioje zuja suaugę. Jei močiutė pakeldavo akis viršun ir pamatydavo mane, nusišypsodavo. Nepamenu jos isteriškai klykiant: „Greitai nulipk! Užsimuši!“ Užsimušti aš nenorėjau (juk gyventi taip įdomu!) tad karsčiausi atsargiai. Dabar man regis, suaugę kartais pamiršta, kad savisaugos instinktas vaikams irgi būdingas, kad vaikai ką nors susižeidžia, išsitepa, sudaužo, sugadina ne šiaip sau, tas procesas vadinasi: gyvenu ir mokausi. Šiandien aš labai dėkinga savo šeimos moterims, kad jos suprato, jog pienėmis išterlioti rūbai – mažojo išradėjo atributas, o karstymasis po medžius – ne toks jau pavojingas, kaip viduje bando šaukti prigąsdintas ego. P.s. angelui sargui aš irgi dėkinga.

Tikras lėles (tas plastikines su didelėmis mirksinčiomis akimis) pamenu miglotai. Man regis, pirktiniai žaislai man sukeldavo tą patį trijų minučių efektą, kurį stebiu šiuolaikiniuose vaikuose. Ryškiausiai tas efektas matomas per Kalėdas ir visada pasireiškia ta pačia seka – išpakuoju, apžiūriu, pasidžiaugiu tris minutes, numetu į kampą ir noriu naujo.

Negaliu atsakyti, kodėl žaidimai gamtoje man paliko tokį gilų atsiminimų šleifą. Matyt dėl tos pačios priežasties, dėl kurios išsekę ir pavargę bėgame prie ežero ar į mišką, o ne į naktinį klubą, o didžiąją dalį monitoriaus ekranų puošia gamtos vaizdai. Milijonus metų mes evoliucionavome kartu su gamta ir gamtoje, tad ir pastarieji du „techniniai“ amžiai nesugebėjo perprogramuoti smegenų jos nenaudai. Nemažai mokslininkų tiki, kad didelė dalis šių dienų emocinių problemų, tokių, kaip nerimas, depresija, stresas kyla dėl nutolimo nuo gamtos ir, atvirkščiai, veikla gryname ore mažina depresiją, kelia savivertę, skatina fizinių ir psichinių ligų gijimą. Šią hipotezę visai nesunku patikrinti, tereikia apsiauti batus ir kartu su vaikais užverti namų duris (iš lauko pusės).

Dabar žiema, tad kukurūzų ir pienių lėlėms – ne metas, tačiau dabar puikus metas sniego mūšiams, angelams ant sniego, sniego fotelių ir besmegenių statybai. Ir tik nereikia tų: „Nelįsk! Neimk! Atsargiai! Susitepsi! Sušalsi“. Vaikai būna arba švarūs, arba laimingi, o žuvusių sniego mūšyje nepasitaiko. Blogiausiu atveju teks gydyti nuo slogos ir kosulio, bet tai trunka trumpiau nei gydyti nuo kompiuterinės priklausomybės. Tad jei jaučiate nors menkiausią pastarosios sindromą, „išrašykite pacientui“ profilaktikai vakarą prie ežero ar savaitę Rūgpienių kaime, sunkesniais atvejais. Prisiglaudus prie medžio, ar žvelgiant į spiečius žvaigždžių, laikas sustoja, rūpesčiai dingsta ir viskas staiga stoja į savo vietas.

Net ir pašaukimas tampa aiškus ir skaidrus. Tiksliau jis netenka prasmės. Lieka tik buvimas.

Raminta Vyzienė
Gerų Emocijų Namai

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.