fbpx

Apie tikrąjį kiekvieno žmogaus pašaukimą
0 (0)

o-sole-mio

Ūmai kaip skaudi liepsna mane nudegino suvokimas: kiekvienam skirtos „pareigos”, pats jų pasirinkti, apibrėžti ir atlikti taip, kaip nori, niekam neduota. Klaidinga norėti naujų dievų, visiškai klaidinga norėti kažką duoti pasauliui! Yra tik viena, viena vienintelė pabudusio žmogaus pareiga: ieškoti savęs, sutvirtėti, užčiuopti savo paties kelią pirmyn, kad ir kur jis vestų.

Didžiai mane sukrėtė šis suvokimas, ir tai buvo viso šio išgyvenimo vaisus. Dažnai žaidžiau ateities vaizdais, svajojau apie vaidmenis, kurie galbūt man skirti, – gal poeto, pranašo, dailininko ar dar kokie kiti. Visa tai buvo niekai. Negyvenau tam, kad rašyčiau eiles, mokyčiau išminties, tapyčiau paveikslus, – nei aš, nei kuris kitas žmogus. Visa tai vyksta tik lyg tarp kitko.

Tikrasis kiekvieno žmogaus pašaukimas – vienas: ateiti į save. Ar baigs jis savo amžių poetu ar bepročiu, pranašu ar nusikaltėliu – ne jo tai reikalas, ir galų gale tai neturi reikšmės. Svarbu rasti savo likimą, ne bet kokį, o savo, ir ryžtingai išgyventi jį savyje visą iki galo.

Visa kita – netikra, visa kita – bandymas šito išvengti, bailus grįžimas prie minios idealų, prisitaikymas ir savų gelmių baimė.

Baisus ir šventas man iškilo naujasis vaizdas, šimtąkart nujaustas, gal net dažnai išsakytas, bet tik dabar patirtas.

Aš buvau gamtos burtas, mestas į nežinomybę, galbūt naujam tikslui, galbūt veltui, ir leisti, kad įvyktų šis metimas iš pirmykštės gelmės, jausti jos valią ir paversti šią savo valia – vien tai buvo mano pašaukimas. Vien tai!…

Tasai, kuris iš tikro ničnieko netrokšta, tik savo likimo, neturi lygių, jis stovi visiškai vienas ir jaučia aplink save vien šaltą visatos erdvę … Buvo kankinių, mielai leidusių save prikalti prie kryžiaus, bet jie nebuvo didvyriai, išsilaisvinusieji – jie troško kažkojiems mielo ir artimo, jie turėjo pavyzdžių, turėjo idealų. O tasai, kuris nori vien likimo, nebeturi nei pavyzdžių, nei idealų, neturi nieko mielo, nieko raminančio! Kaip tik tokiu keliu ir reikėtų eiti … jei žmogus nori nueiti visą kelią. Jam nevalia norėti būti nei revoliucionierium, nei pavyzdžiu, nei kankiniu … Teleista geidauti savęs, savo likimo.

Ištrauka: Hermanas Hesė (2014). „Demianas: Emilio Sinklerio jaunystės istorija”, 164-168 psl.
Šią knygą: Galite įsigyti pas mus!

Iliustracija: Nino Chakvetadze

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.