Ar smurtas mūsų kasdienybės norma?

Šaltinis: DualD FlipFlop / flickr

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nustatyti smurto mastą sudėtinga, nes nėra žinomos efektyvios priemonės jam stabdyti. Visgi, kasmet įgyjama daugiau žinių ir patirties. Aiškėja, kad smurto galima išvengti ir rasti daug tinkamų būdų jį sumažinti, kad nekentėtų vaikai, šeimos ir bendruomenės.

Šiuo tikslu, smurto prevencijos grupės iniciatyva Kaune kelis metus organizuojama tarptautinė – mokslinė konferencija, kurioje susirinkę specialistai dalinasi gerąją patirtimi, o užsienio svečiai pristato savo veiklą ir efektyviausius darbo metodus. Šių metų konferencijos „Smurto prevencijos gerosios patirties sklaida“ metu dalyviai diskutavo apie smurto prevenciją darbe, ugdymo įstaigose, šeimoje bei savižudybių prevenciją. Pristatytos Kauno miesto partnerių iš Švedijos bei Suomijos gerosios praktikos smurto prevencijos srityje.

Daugelio dalyvių išsakytos mintys kėlė nerimą, ar smurtas kasdienybėje tampa norma, kad kartais net nepastebima žodžiais smurtaujančio kolegos, tėvai nemato poreikio įsitraukti į savo vaikų patiriančių patyčias arba jas inicijuojančių problemos sprendimą mokykloje, nepastebima šeimoje tyliai kenčiančio artimo žmogaus, toleruojama žiniasklaidos skleidžiama informacija apie nusikaltimus ir smurto protrūkius ir leidžiama šias laidas stebėti mažamečiams.

Prevencija kaip socialinė ekonomika

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo agresyvaus elgesio ir smurto šeimose kenčia apie 60 proc. Europos ir Centrinės Azijos šalyse gyvenančių vaikų ir paauglių. Kuo daugiau smurto yra šeimose, tuo daugiau nuo tos problemos kenčia visuomenė. Akivaizdu, kad smurtas yra viena svarbiausių mirties priežasčių jaunų ir darbingo amžiaus žmonių (15 – 44 m.) tarpe.

Psichologė Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė akcentuoja, kad prevencija, kaip viena pagrindinių psichologinio bei socialinio darbo veiklų, yra svarbi bei ekonomiškai naudinga tiek visuomenės, tiek individualiu lygmeniu sprendžiant Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos problemas.

Ar taikytinos prevencinės priemonės yra efektyvios priklauso nuo prevencinės programos pritaikymo konkrečiam žmogui ar grupei, pagal poreikius, amžių, turimus sunkumus ar ypatumus, programos vadovo socialinius ir psichologinius gebėjimus kurti šiltą autoritetiniu santykiu paremtą ryšį, kombinuoti įvairius prevencinius metodus, žinių pateikimą derinti su tarpasmeninio santykio užmezgimu bei vertybių/nuostatų keitimu. Labai svarbus prevencinių programų ilgalaikiškumas. Jeigu vykdomas patyčių prevencijos programa mokykloje, tai ji turėtų trukti ilgiau negu vienerius metus. Tai turi būti nuolatinis procesas ir darbas tiek su mokyklose bendruomene, tiek su tėvais ir pačiais moksleiviais.

Vaikų smurto atvejai

Socialiai nepriimtinas elgesys dažnai pasireiškia kartu su kitais sunkumais ir plinta, todėl būtina ieškoti efektyvių agresyvaus elgesio apraiškų mažinimo metodų ir ugdyti nesmurtinę bendravimo kultūrą ugdymo įstaigose. Šios veiklos iš mokytojų bei pagalbos mokiniui specialistų reikalauja daugiau psichologinio pasirengimo, pastangų, kūrybiškumo, organizacinių sugebėjimų. Šeimos santykių instituto šeimų konsultantė Živilė Baronienė pastebi, kad dauguma vaikų smurtauja arba tyčiojasi, o aukos leidžia su jomis taip elgtis todėl, kad nežino kitų elgesio būdų. Svarbu dėmesį fokusuoti  į universalias patyčių prevencijos programas, integruotas į bendrąją ugdymo programą.

Vaikams svarbu ne tik sužinoti, kaip reikėtų elgtis, tačiau suaugusiesiems padedant jie turi išmokti tinkamų elgesio būdų, suprantant tokio elgesio prasmę ir naudą. Džiugu, kad vis labiau įvertinamos prevencinės programos, skirtos vaikų socialinių įgūdžių lavinimui, emocijų atpažinimo ir tinkamos jų raiškos, vertybinių nuostatų ugdymui, pagarbių santykių šeimoje ir mokyklos bendruomenėje kūrimui. Pasak psichologės, emocinės ir socialinės kompetencijos ugdymas yra svarbi smurto prevencijos dalis.

Išeitis – tarpusavio santykių šeimoje kultūros ugdymas

Psichiatrė – psichoterapeutė Vaiva Bingelienė pabrėžia, kad norint mažinti smurto apraiškas visuomenėje, svarbu pradėti nuo tarpusavio santykių šeimoje kultūros ugdymo. Kaip nurodo V. Bingelienė, neretai artimuose santykiuose smurtinis elgesys atsiranda kaip būdas apginti savo poreikius ir norus būnant poroje ir apsaugoti savo asmenines ribas. Todėl vien smurtinio elgesio koregavimas nėra efektyvus, jeigu pora neišmoksta tinkamų būdų pasirūpinti savimi, nekuria sveikų ir pagarbių santykių.

Žvelgiant į smurto problemos paplitimo mastą iš gydytojų pozicijos, šeimos gydytojas savo kasdieniniame darbe dažnai susiduria su šeimos problemomis, o neretai ir smurtu šeimoje. Laiku nustatyta smurto problema apsaugo šeimos narius nuo fizinių ir psichinių sveikatos sutrikimų, leidžia pagerinti aukų  gyvenimo kokybę, sumažinti nedarbingų dienų skaičių, padidinti darbo našumą. Pirminės sveikatos priežiūros komandos nariams dažnai tenka ieškoti pagalbos galimybių savo pacientams, išgyvenantiems krizę.

Socialinės edukacijos vaidmuo

Pasak Olgos Vasiliauskienės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos gydytojos, kol kas Lietuvoje stokojama gairių ir patvirtintų teisės aktų, nusakančių, kada šeimos gydytojui arba bendruomenės slaugytojui būtina kreiptis į socialinį darbuotoją ar socialines paslaugas teikiančias institucijas, kokios bendradarbiavimo procedūros turėtų būti taikomos sprendžiant kompleksines socialines ir sveikatos problemas.

Tyrimai rodo, kad veiksmingas komandinis darbas ir aiškus atsakomybių bei pareigybių pasiskirstymas tarp įstaigų, kurios yra atsakingos už socialinės rizikos šeimų priežiūrą, yra būtinos sąlygos veiksmingam kompleksinių problemų sprendimui. Užsienio šalių patirtis byloja, kad bendradarbiavimas tarp  sveikatos ir kitų sričių specialistų leidžia veiksmingai spręsti smurtą patiriančių šeimų problemas.

Tėvystės įgūdžių lavinimas gali padėti sustabdyti užburtą smurto kultūra paremto auklėjimo ratą. VDU Socialinių mokslų fakulteto, Socialinio darbo katedros dėstytojos dr. Jorūnes Vyšniauskytės-Rimkienės teigimu, tėvų vaidmuo pagarbių santykių kūrimui yra labai svarbus – privaloma stiprinti tėvus, skatinant tėvystės įgūdžių lavinimo ir paramos grupių atsiradimą šalyje, kad tėvai taptų vis daugiau sąmoningi, turėtų daugiau erdvių bendrauti tarpusavyje.

Vaikų psichiatras psichoterapeutas Linas Slušnys pastebi, kad darbas su vaikais turi būti nuoseklus, nefragmentiškas, mokant vaikus pažinti ir išreikšti savo emocijas, socialinius įgūdžius, įtraukiant tėvus, mokytojus. Patyčių prevencijos programos turi būti tęstinės, trunkančios ilgiau nei vienerius metus, specialistai turėtų siekti realios, o ne imitacinės patyčių prevencijos.

Diskusijų svarba

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo socialiniais klausimais Sigito Šliažo teigimu, patirties pasidalinimo susitikimų smurto prevencijos tema ateityje tik daugės. „Tiek mokytojams, tiek socialiniams darbuotojams, tiek psichologams ar policijos pareigūnams yra labai svarbu skirti laiko ir bendrauti su kolegomis apie savo patirtį kovojant su smurtu“, – teigia S. Šliažas.

Seminarai ir diskusijos svarbios ne tik savęs pažinimui, bet ir gerosios praktikos sklaidai. Konferencijos metu pritarta rezoliucijai, kuri ragina atsakingas institucijas šviesti visuomenę, slopinant agresijos ir smurto, nepagarbaus elgesio kultūrą, skatinti draugiškumą, lygiavertį, pagarbų bendravimą ir bendruomeniškumą.

Rezoliucijoje taip pat atkreipiamas dėmesys į pozityvios tėvystės, paremtos pagarbiu ir lygiaverčiu tarpusavio santykiu, nesmurtiniais vaikų auklėjimo metodais, palankios vaiko raidai aplinkos kūrimu, skatinimą, sudarant sąlygas visiems tėvams lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo grupes.

Nuo 2014 metų specialistų ir aktyvių savo srities profesionalų dėka, Kauno mieste pradėjo veikti smurto prevencijos grupė. 2015 metais Kauno mieste mero potvarkiu buvo oficialiai patvirtinta darbo grupė smurto prieš vaikus prevencijai organizuoti, į kurią susibūrė įvairių institucijų, organizacijų ir įstaigų atstovai. Šiai grupei priklauso ir VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojos sociologės dr. Rasa Indriliūnaitė ir dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.

Vienas pagrindinių darbo grupės tikslų – plėtoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą patyčių ir smurto prieš vaikus prevencijos srityje ir užtikrinti priemonių ir programų, susijusių su smurto prieš vaikus prevencija, pakeitimų inicijavimą vietos ir nacionaliniu lygmeniu.