Ar tai artėjanti santykių pabaiga?

Klausimas: Esu atsidūrusi skaudžioje situacijoje ir nesu tikra, ką galvoti bei kaip protingai ir brandžiai elgtis. Man 22 metai, studijuoju, užsidirbu. Turėjau sunkią vaikystę, trūkdavo švelnumo ir supratingumo, patirdavau stiprias fizines bausmes už nepageidaujamą elgesį iki pat 17 metų. Pati jaučiu, jog man tai atsiliepė vienu ar kitu būdu – jautriai reaguoju, esu labai emocinga, išsiblaškiusi, kartais nepasitikiu savimi. Turėjau porą vaikinų, Šiuo metu turiu 32 metų draugą, su kuriuo kartu esame apie 2 metus.

Draugo gyvenimas irgi nebuvo lengvas, aš jo pirmoji mergina. Anksčiau turėjo itin komplikuotų santykių su laisvo elgesio moterimi. Taigi galite suprasti, jog mūsų santykių pradžia nebuvo tobula – turėjome priimti vienas kitą su visais tais negražiais dalykais…

Gyvenome kartu šiek tiek daugiau nei metus. Būdavo labai daug gražių akimirkų, draugas man itin daug padėdavo studijų metu, paremdavo finansiškai. Aš jam atsidėkodavau tuo pačiu, nevengdavau kasdien kaip nors maloniai nustebinti. Kartu keliaudavome, sportuodavome, mokydavomės vienas iš kito nežinomų dalykų. Tačiau būdavo ir konfliktų. Juos spręsti sekėsi labai sunkiai, nes draugas uždaresnio būdo, neišsakydavo savo minčių, slėpdavo emocijas, kartais nežinodavau, kur neteisingai pasielgiau, nes nemokėjau pakankamai įsigilinti ir mane apėmęs skausmas užtemdydavo protą. Draugas dirba labai atsakingai ir tam skiria kiek įmanoma daugiau jėgų, todėl dažnai santykiuose jis būna pasyvesnis, o aš aktyvesnė. Taip pat sunku artimai pasikalbėti, nes dažnėja nesusikalbėjimo problema.

Mes abu labai džiaugėmės, jog radome vienas kitą. Tačiau konfliktinės situacijos vis dažnėjo, draugas pradėjo užsiminti, jog per greitai apsigyvenome kartu, kaip reikiant vienas kito nepažinę. Man taip pat sunkai sekėsi kovoti su vaikystės traumomis ir jų pėdsakais dabartiniame mano elgesyje. Todėl vieną dieną, kol buvau išvykusi, draugas nepranešęs iš anksto persikėlė gyventi kitur.

Jo išsakytas mintis apibendrinant – jam pradėjo trūkti kantrybės mano charakterio ydoms atlaikyti, jis mane labai myli, todėl nenori, jog mūsų barniai galutinai pribaigtų jausmus. Dėl to jis norėtų pagyventi atskirai, kad galėtų pamiršti skaudžias akimirkas ir atgaivinti ankstesnį meilės jausmą, nes nenori, jog jis užgestų.

Išreiškė norą susitikti kuo įmanoma dažniau, kartu leisti laisvalaikį, būti vienas kito namuose ir pan. Tai priimti man buvo labai skaudu, tačiau padėjo suprasti, kokia aš noriu būti ir kas iš mano elgesio yra tikrai mano asmenybės bruožai,  o kas tik iš aplinkos pasisavinti neigiami veiksniai ir sukauptos nuoskaudos.

Dėl trečiųjų asmenų  nebuvimo šioje situacijoje esu pakankamai užtikrinta, apie tai jau geranoriškai ir atvirai kalbėjome su draugu. Vis dėlto, mano menkutė patirtis šiame gyvenime dar nepakankama, kad galėčiau suprasti viską, kas vyksta. Ar tai artėjanti santykių pabaiga? Ar galėčiau viltis, jog tiek aš, tiek draugas sugebėsime išsaugoti ir pratęsti gražius santykius?

Būčiau beprotiškai dėkinga už Jūsų patarimus ir atsakymą!
Gabrielė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė – psichoterapeutė Jurga Gužauskienė:
Gabriele,
Esate dar labai jaunas žmogus, tačiau tobula santykių pradžia dar ne visuomet reiškia tobulą eigą ir tobulą pabaigą.
Nuo pat vaikystės, Jūsų artimiausi asmenys, kurie turėjo rūpintis ir būti jautrūs Jūsų poreikiams, siekė Jus „perdaryti“ vis baudžiant už tai, kad nebuvote tokia, kokią jie norėjo Jus matyti, todėl visiškai nestebina, kad dabar, jau Jums esant biologiškai brandžiai asmenybei, emocinė branda šlubuoja: tai matyti iš geros Jūsų išorinės adaptacijos, tačiau sudėtingų asmeninių santykių. Tačiau įdomiausia tai, kad dabartinis Jūsų draugas taip pat norėtų Jus „perdaryti“, nes tokia kokia Jūs esate šiandien, su savo privalumais, patirtomis traumomis ir trūkumais – Jūsų nepriima.

Vietoje to, pykdamas palieka Jus, kaltinant tik Jus dėl jo tokio elgesio. Labai svarbu suprasti, kad santykiuose abu žmonės yra atsakingi už tai kas juose vyksta, tačiau labai dažnai yra linkstama atsakomybę perkelti tik vienam iš partnerių taip nusikratant savosios tiek kaltės, tiek indėlio. Be to, turėčiau pastebėti, kad Jūsų santykiai klostėsi puikiai tol, kol Jūs idealizavote vienas kitą, tol, kol vienas kitame matėte savo idealų atspindį. Deja, šis laikotarpis būna labai trumpas ir santykiams pereinant į didesnį realybės lygmenį pasimato kur kas įvairesni santykių aspektai, labai dažnai, ne tokiomis akiai maloniomis spalvomis. Ir deja, taip vadinamas gyvenimas, kuris nei geras, nei blogas, nei labai gražus, nei labai bjaurus, jis visoks…

Paskutinė Jūsų sakinio dalis išduoda abejonę dėl santykių su esamu vaikinu, tikėtina, kad ji kyla ne be reikalo. Norint kurti artimus ir patikimus santykius Jums reikės išmokti kurti autentišką tarpusavio ryšį, ne siekiant perdaryti vienas kitą, bet suprasti ir mokėti jauriai reaguoti į kitą, o mainais gauti tą patį. Labai dažnai tokias kaip Jūsų atvejais, kur yra ilgalaikis smurtas patirtas šeimoje (tiek fizinis, tiek emocinis) siūlau pagalbos kreiptis į profesionalą, nes tik suvokus savo pažeidžiamumą Jūs galėsite kurti ilgalaikius ir pilnavertiškus santykius.

Jurga Gužauskienė | guzauskiene.lt
Psichologė – psichoterapeutė

Iliustracija: Camila Cordeiro