Ar verta atsiduoti meilei, kai individualistinis gyvenimas toks patogus?

Iliustracija: pexels.com

Dabar vis daugiau žmonių pagalvoja, ar veržtis susilieti meilėje ir šeimoje, ar kurti savo gyvenimą pačiam ir ne viską dėti ant meilės altoriaus. Porose ir šeimose irgi vienam labiau reikia artumo, o kitas bėga į darbus, visuomenines veiklas, pas draugus, yra didesnis individualistas.

Nuo 1996 metų pavieniui gyvenančių žmonių kas dešimtmetį daugėja trečdaliu, plius jie labai stabilūs ir nėra linkę keisti savo pasirinkimo. Individualistas kontroliuoja savo gyvenimą, išlaiko visas galimybes, miestų erdvės vis labiau jiems pritaikytos, daugelis 25–35 metų žmonių išgyvena „antrąją paauglystę“ ir nori laisvai ieškoti savęs. Naujasis žmogus turi teisintis, kodėl gi jis išlieka ir aukojasi šeimai taip, kaip anksčiau turėjo teisintis, kodėl jis skiriasi. Žmonės dabar nebenori įsipareigoti, vaikai irgi atrodo neverti aukos, galime būti ne vieni su kitais, o su ekranais. Gal narciziškas individualybės įtvirtinimas visuomenėje tampa dogma? O gal dauguma individualistų – tai meilės neradę žmonės, kurie jos nematė net tėvų šeimoj ir, tenkindami savo poreikius vieni, praranda kažką svarbaus, juk sukurti artumą kur kas sunkiau nei karjerą. Kita vertus, ar tikrai turi kankintis bloguose santykiuose arba žūtbūt stengtis kurti geresnius, jei nesiseka? Ar reikia individualistą smerkti?

Kurie, susiporavusieji ar individualistai, laimingesni?

Moksliniai tyrimai rodo, kad jei žmogus gyvena vienas, jo pasąmonė ir organizmas išlieka nuolatinėje įtampoje ir parengty, tarsi ruoštųsi atremti nesamus pavojus. O prisilietimas, glostymas, kaip verkiančio vaiko bėgimas pas mamą, organizmą veikia taip, kad jis išleidžia endorfinų, dar vadinamų laimės hormonais, kaskadą, o tai padeda iškęsti net labai didelį skausmą sergant. Harvardo Grant studijoje 75 metus buvo stebimas 270 vyrų likimas. Pasirodo, ilgiausiai gyveno ir buvo laimingiausi tie, kurie gyveno geriausiuose santykiuose. Kita vertus, tų vienišių, kurie patys, o ne dėl to, kad skausmingai neteko ar neranda poros ir patys trumpam ar ilgam pasirinko tokį gyvenimo būdą, laimės lygis nesiskiria nuo susiporavusiųjų. Jie turi daugiau draugų negu šeimos, jų santykiai tolimesni bet pozityvesni: „Tu esi geriausios mano dalies draugas“. Daug draugų labiau nei vienas giminaitis pajėgūs padėti bėdoj, juolab senatvėje, kai antra pusė miršta. O laimės lygis poroje po kelerių metų tampa toks pats, kaip iki susipažinimo, tad tikėtina, kad laimę santykiuose labiausiai kuri pats ir šalia kito prarandi tiek pat, kiek gauni. Panašu, laimei tinka abu gyvenimo stiliai, tad pasigilinkime, kas daroma ir mąstoma gyvenant vienu ar kitu būdu.

Kaip mūsų psichikai sveikiau – būti poroje ar vienam?

Anot psichologės Džudit Valerstain, meilė talpina savyje intensyvų poreikį, todėl be neapykantos neegzistuoja. Taip pat mums tenka nešti dalį partnerio patologijos, nors jis ir “suminkština” dalį mūsiškės. Kai santykiai tikrai blogi, jie gali būti labai kenksmingi. Visi žino, kaip kenčia tie, kurie po skyrybų lieka gyventi vienam būste. O kokie klaikūs gali būti psichinių ligonių artimieji! Tad nekeistos tyrimų išvados, kad jiems pabėgus nuo „brangių“ artimųjų į atskirą butą ar net į ligoninę, priepuolis netrukus praeina. Ypač netrukdomai suvokti save svarbu, kol dar esi jaunas arba kai bandai surinkti save po išsiskyrimo. Vienas žymus rašytojas pasakė: „Be meilės dar yra gyvenimas“. Kita vertus, vienatavėje blogiau miegama, geriama, persivalgymoma, „mirkstama“ internete. Su niekuo nesikalbant „išplaukia“ laiko pojūtis, mintys tampa nekryptingos, o svarbiausia – nebelieka energijos apytakos su aplinka, ir žmogus tampa ištęžęs. Vienatvėje žmogaus tyko vidiniai demonai, į pasąmonę išstumtos vaikystės nuotaikos, kurios tarp žmonių išsisklaido kaip blogas sapnas. Ir prastoki artimieji tampa geriau nei šie nemalonūs patyrimai, tuo labiau gali sutikti žmogų sveikesnį nei savo tėvus ar charakteriu geriau tinkantį prie tavęs. Taigi, panašu vėl vieno atsakymo nėra, net ir labai silpnas žmogus gali geriau jaustis vienumoje, tuo tarpu kitam geriau bet kokia bendrystė nei vienišumas, o stipresni žmonės turi dar daugiau galimybių.

Ar sveika itin ilgai ir intensyviai būti kartu?

Pasirodo, keletą mėnesių mažoje patalpoje išbuvę kosmonautai tiesiog ima vieni kitų nekęsti. O juk ten atrenkami tobulai derantys žmonės! Tokie pat nemieli ima atrodyti ilgam užgriuvę svečiai, turistinės grupės keliautojai ir namie sėdintys giminės. Kita vertus, ar jums teko girdėti apie maratonines psichoterapines grupes? Grupė žmonių užsidaro visai parai ir būtent tada, kai visi pervargsta, ištirpsta savikontrolė, pasąmonės turinys nebevaržomai ima lietis į paviršių. Panašūs dalykai nutinka ir ilgai kartu švenčiant, keliaujant, kaip garsaus režisieriaus Eldaro Riazanovo filme „Garažas“ arba Nikitos Michalkovo juostoje „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui” – bendravimas tampa rizikingai įdomus, po kurio arba miršta tai, kas jau senai supuvę, arba suartėjama dar giliau. Juk neretai šalia antros pusės žmonės tampa kitokie, atsiskleidžia, subręsta; meilė – galinga keičianti jėga. Tačiau, kad tokie dalykai atneštų vaisių, o ne virstų destrukcija, reikia intensyviuose santykiuose išdrįsti būti savim, o ne prararsti save, kas, anot Estheros Perel, yra didžiausias emocinio artumo sunkumas ir iššūkis.

Ar individualizmo dozės gerina bendravimą ar blogina?

Vienatvėje ruoštis santykiams – kaip ant kranto mokytis plaukti. Jei nori augti, visada turi nuo kažko atsiskirti, kažką išaugti, įgauti daugiau autonomijos ir galimybės remtis į save. Kaip du augalai vazone išsilanksto vienas pagal kito formą, taip ir būnant arti ilgainiui gali nebesuprasti, ko nori pats, kur įtinki kitam, ką iš jo perimi. Ypač netrukdomai suvokti save svarbu, kol dar esi jaunas arba kai bandai surinkti save po išsiskyrimo. Daugiau susivokus, bendravime atsiranda daugiau sąmoningumo, proto ir pagarbos, labiau pasilgsti. Po tokio individualistinio gyvenimo tarpsnio, kai ima sektis darbe, tampi sveikas, gražus, surandi pozityvių draugų, su psichologu išanalizuoji, kas nesisekė, bendravime bendrauti turėtų sektis tikrai geriau. Bet vienatvėj savęs pažinimas nepilnas: statyk save nestatęs, kai reikės bendrauti, vis tiek bus kitaip. Vienatvėje ruoštis santykiams – kaip ant kranto mokytis plaukti. Ne vienas žmogus, būdamas vienas, elgėsi taikiausiai ir draugiškiausiai, o susiradęs antrą pusę, taip pasireiškė arba tokį neįtikėtiną partnerį išsirinko, kad pats negalėjo suprasti, kaip čia nutiko. Ir gerai pasijutus vienatvėje, santykyje mokymasis tęsis ir suintensyvės, o nemokant būti vienam, bus tik dar sunkiau.

Ar vienatvė padeda ar trukdo sukurti ir išreikšti save?

Vienatvė padeda netrukdomai suvokti, ko nori, ką galvoji, ir geriausiai pasirūpinti savimi. Savas balsas ypač svarbus kūrybai, būdamas vienas gali labai susikaupti į darbą. Nepasiekiama mūza įkvepia kur kas geriau, o tiek geri, tiek blogi santykiai atima daug jėgų. Atsiskyrimas padeda atisverti naujoms savo ir pasaulio galimybėms: „Jei visa, kas artima, pasitraukė nuo jūsų, tai ženklas, kad pasaulis tampa platesnis“, – teigia poetas R.M.Rilkė. Net ir prieš mirtį daugelis žmonių gailisi dėl nepasiryžimo mokytis, kurti, išbandyti daugiau gyvenimo, o kai kurie, rimtai susirgusieji, dar skuba tai suspėti. Bet, kita vertus, gal darbams ir saviraiškai labiau padeda ne vienatvė, o kai kas nors tavim tiki daugiau nei tu pats ir laukia tavo kūrinių? Kažką darai, kai yra dėl ko stengtis, vieno žmogaus mintys paskatina kito mintis, grupė gali sukurti daugiau nei atskiri žmonės. Už daugelio didžiųjų kūrėjų nugaros būdavo pratiškas ir palaikantis sutuoktinis, giminė, užnugaris, kur gali atsigauti ir pailsėti po darbų.

Panašu, vienatvė – drąsus, daug duodantis dalykas, bet ypač gera ji tampa, jei vyksta gerų santykių fone. Šiuolaikiniai psichoanalitikai sako: stiprus žmogus turi mokėti gerai jaustis vienas, bet jis turi mokėti sukurti ir ilgalaikius artimus ryšius. Jis geba labai atsiverti, prisirišti, o būdamas atskirai – nenutolti. Tačiau daugiau žmonių nemoka nei to, nei ano – vienatvėje jiems bloga, o susijungę ima vienas kitą skandinti. Panašiai, kaip sako Biblija: „Kas turi, tam bus dar duota, o kas neturi, iš to ir tai bus atimta“. Nesuvokus savęs, meilės patirtis gana rizikinga, tačiau, anot Lesli Grinberg, „meilė, tai ypatingai sunkus suvokimas, kad kitas ne mažiau realus nei savo „aš“. Atsisakydami to, ką su savimi atneša visai kitoks žmogus, prarandame nemažai, tad svarbu įvertinti, ar individualizmas tikrai daug mums duoda.

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė | psichologas.info