Ar verta atleisti tėvui, ar mes su sese jam nors kažkiek rūpime?

© Wavebreak Media Ltd./Corbis

Klausimas: Turiu problemą. Na mano tėvai yra išsiskyrę jau 8 metai ir aš kartais susitinku su savo tikruoju tėvu, bet nežinau ar jam rūpiu. Paskutinį kartą, kai susitikome, jis manęs nepaklausė kaip sekasi, jei pasakoju, kaip gyvenu, kaip sekasi, mamai ir visai šeimai, jis tiesiog atsako „gerai”, lyg jam nerūpi, pastebėjau, kad jis rečiau skambina man ir sesei, bet kartais atsiunčia pinigų. Nepagarbiai elgiasi su mūsų mama (dėl to aš jo nekenčiu), tiesiog jau kelis kartus aš jam atleidau, kad jis melavo ir nepagarbiai elgiasi mama (nors ji mus augina ir stengiasi, kad nieko mums netrūktų, kiek tik gali). Aš nežinau, ar jam vėl verta jam atleisti ir ar jam tikrai bent kažkiek aš ir mano sesė rūpime, prašau padėkite.
Ričardas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveikas, Ričardai. tokius laiškus kaip tavo visada skaityti labai skaudu, nemini kiek tau metų, bet iš to, kad tavo mama rūpinasi tavimi ir augina, sprendžiu, jog nesi dar pilnametis. Tačiau ne metai svarbiausi, o tai, kad tau skaudu ir liūdna, kad nežinai kokius jausmus gali jausti jausti savo tikram tėvui.

Atrodo neturėtų taip būti, tarsi savaime suprantama jog tėvai privalo mylėti vaikus ir atvirkščiai, tačiau realybė deja kitokia. Šiandien noriu pasakyti, kad esi laimingas vien dėl to, jog turi mylinčią mamą, kurios meile tau nekyla mintis suabejoti. Nes ji rūpesčiu ir veiksmais išreiškia savo jausmus, kai tuo tarpu tėčio siunčiama meilės žinutė – piniginė perlaida. Gyvenimas gali būti neteisingas, tėvai pykstasi ir skiriasi, o jų asmeninės nuoskaudos gali būti tokios didelės, kad net trukdo pastebėti tai, kas svarbiausia. Kokie puikūs ir protingi jūs augate, kaip jums reikia dėmesio, žodžių, paguodos.

Žmogus – sudėtinga būtybė, galinti vienu metu išgyventi spalvingą jausmų paletę. Neapkęsti ir trokšti meilės vienu metu. Tai jausti visiškai normalu, svarbu, kaip tie jausmai atsispindi mūsų veiksmuose. Tebūnie tavo tėvas tau geriausias pavyzdys, kaip nereikia skaudinti moterų ir savo vaikų. Kaip nesielgti nepagarbiai, kaip išmokti atsiprašyti. Išgyvendamas tai turi šansą ateityje tapti daug geresniu vyru ir tėvu. Liūdnos gyvenimiškos pamokos, tačiau jas išmokus gyvenimas gali tapti gražesnis.

Yra ir kitas variantas, nejučia tapti tokiu kaip jis, abejingu ir skaudinančiu, bet skaitydama tavo pagalbos šauksmą, tikiu, jog taip nenutiks. Tu šiandien drąsiai kalbi apie jausmus, tegu ir ne pačius gražiausius, kreipiesi pagalbos, imiesi veiksmų, o ne slepiesi savo liūdesyje.

Pabandyk pasikalbėti su tėvu, palik neapykantą nuošalyje, žvelk į jį kaip į žmogų, kurio nuoskaudos tokios didelės, kad kliudo jums suartėti. Pasakyk jam ką jauti, kaip jo veiksmai veikia tave, tavo mamą ir seserį. Gal tai bus pradžia naujiems santykiams, o jei ir ne, orientuokis į tai, ką turi šalia: mamą, seserį, savo gyvenimą. Ne visada mūsų valioje keisti situacijas, juo labiau kitus žmones, tačiau pamėginti galima.

Linkiu būti stipriu.

Psichologė Kristina Grigalavičienė / patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks”
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Londonas