Stiprios emocijos ir jų įveikimas: Kino teatro pratimas

ILiustracija: Derks24 / Pixabay.com

Atsisėskite, įsitaisykite patogiai ir užsimerkite. Įsivaizduokite, kad jūs atėjote į kino teatrą.

Įsivaizduokite, kad ekrane atsiranda tų dienų kadrai iš jūsų gyvenimo, kai dar nieko nebuvo atsitikę – tai yra, kai dar nebuvo problemos, viskas ėjosi kaip įprasta ir niekas nepranašavo, kad kažkas gali atsitikti.Dabar įsivaizduokite, kad jūs esate žiūrovas esantis kino salėje ir stebintis šį filmą. Galite išsirinkti eilę ir vietą, kur norėtumėte sėdėti. Atkreipkite dėmesį, kokio dydžio ekranas ir kokiu atstumu jis yra nuo jūsų.

Pamatykite ekrane pasirodantį save kaip pagrindinį herojų. Herojus yra gerai nusiteikęs, eina tarkim namo po darbo ar panašiai. Jums ramu ir gera, niekas nekelia pavojaus. Pajuskite tai. Pasistenkite užfiksuoti, įsiminti ir išlaikyti šią būseną per visą tolesnį procesą. Sustabdykite kadrą, tarsi įjungę pauzės režimą.

Dabar persikelkite į mechaniko kambarėlį, iš kur rodomas filmas. Jūs tampate mechaniku, tuo kuris rodo filmą. Kartais būna sunku, ypač pradžioje, pamatyti save iš šalies. Toks atsiskyrimas dar vadinamas disocijacija.

Įsivaizduokite, kad kino ekrane esantis vaizdas tampa nespalvotas, virsta senovine dokumentine kino kronika. Jūs rodysite filmą sau pačiam, kuris sėdi salėje, apie save. Šį filmą sustabdysite tada, kai viskas baigsis ir jūs pasijusite saugiai. Galime pradėti.

Jums nebūtina visą laiką žiūrėti į ekraną. Jūsų būdelėje gali groti maloni muzika, galite gerti kavą ir apskritai jaustis gan komfortiškai, patogiai.

Filmas „nuo iki” parodo jūsų probleminę situaciją. Pasibaigus istorijai, filmą paverskite spalvotu ir paleiskite jį atgal – iš pabaigos į pradžią. Kaip kinomechanikas, paspauskite mygtuką „Play” ir persikelkite savo sąmone žiūrėti šį filmą iš savo vietos salėje kaip žiūrovas.

Atsisukus kino filmui į pradžią „įeikite į ekraną” ir pabūkite konsultantu, palydovu, tiesiog draugu sau pačiam. Jūs galite pasitelkti visas savo dabartines žinias, viską ko išmokote ir pabūti greta ankstesnio/jaunesnio savęs.

Siužeto eigoje galite filmo herojui ką nors paaiškinti, paėmę palaikyti už rankos. Atkreipkite dėmesį į tai, kad viskas galėjo būti ir kitaip, jei tuo metu su jumis būtų buvęs kažkas, kuo jūs galėtumėte pasikliauti. Kai pasijusite pasirengę, galite pradėti. Taip prasukite visą filmą vėl iki galo.

Procedūrą galite pakartoti 3-4 kartus ar tiek, kiek prireiks, kol išnyks negatyvūs jausmai, pojūčiai. Jei nauja jūsų reakcija, elgesys į seną problemą jus tenkina, vadinasi, su užduotimi susidorojote sėkmingai. Kas kart peržiūrėdami filmą naujai galite didinti jo greitį iki labai greito prasukimo. Turėkite omenyje, kad pats esate sykiu ir kino mechanikas arba, kad tiesiog turite tokį vaizdo grotuvo valdymo pultelį su savimi. Tada viską galite pakartoti su kitomis jūsų gyvenime buvusiomis dramatiškomis situacijomis.

Taip pat galite išbandyti vadinamąjį persikėlimą į ateitį. Įsivaizduokite panašią situaciją ateityje (rytoj, po mėnesio, po metų) ir pasvarstykite visus variantus, kaip jūs tuomet pasielgtumėte.

Pagal: Vadimas Dechtiaris (2004). Mano nuostabi ateitis. 99-103 p.