Begalinės išeiginės. Ką veiks žmonės, kai nebus darbo?

Daugelis esame susitaikę su mintimi, kad gyventi be darbo neįmanoma. Jis ne tik leidžia apmokėti sąskaitas, tačiau ir suteikia kasdienybei prasmę, struktūrą ir svarbą. Nekenčiamas darbas didesnei daliai žmonių yra mažesnė blogybė, nei jo nebuvimas. Tačiau Rutgers universiteto profesorius Jamesas Livingstonas mano, kad šie įsitikinimai – praeities atgyvena: pasaulis jau greitai susidurs su masine bedarbyste, ir žmonėms vis viena teks mokytis naujai tvarkyti savo gyvenimus ir išreikšti save. Be to, visuotinis užimtumas nepanaikina visuomenės nelygybės ir neapsaugo nuo skurdo. Savo samprotavimus Livingstonas išdėstė esė Aeon.

Su Livingstonu galima ginčytis, tačiau kiti mokslininkai patvirtina: per artimiausius 25 metus pusės darbo vietų nebeliks. Kuo žmonija užsiims vietoje darbo?

Daugelis ekonomistų ir politikų sutaria: bedarbystė – blogai. Savo priešrinkiminės kampanijos metu apie tai ne kartą pasisakė ir Donaldas Trumpas. Jis netgi tvirtino, kad realus bedarbystės lygis JAV siekia 42%, nors oficialiai jis mažesnis nei 6%. Kaip bebūtų, skurdo lygis JAV didesnis už oficialią bedarbystę – žemiau skurdo ribos gyvena 14,5% amerikiečių.

Rusijoje šis paradoksas dar ryškesnis. Nors bedarbystė 5,4%, oficialiai žemiau skurdo ribos gyvena 15,7% gyventojų, arba 23 mln žmonių. Tuo tarpu 41% rusų pripažįsta, kad jiems nepakanka pinigų maisto produktams ir aprangai. Darbas žmonijos nuo skurdo neapsaugo, bet visi labiausiai stengiasi kovoti su bedarbyste.

Galima lažintis, kad darbas susijęs su mūsų saviverte: mes pripratome, kad mūsų įgūdžiai ir gebėjimai rinkoje turi vertę ir daugelis uždarbį, siūlomą darbo rinkoje, laiko savo realia kaina.

Tačiau daugelis savo darbo tiesiog nekenčia. Jis tvirtai susijęs su pavaldinio ir griežtos hierarchijos idėjomis, kai tuo tarpu laisvė nuo viršininkų ir įsipareigojimų – daugumos žmonių slapta svaja, įsitikinęs Livingstonas.

Be to, darbo santykiuose nuolat atsiranda diskriminacija. Pavyzdžiui, afroamerikiečių tingumo stereotipai vis dar gyvuoja JAV darbo rinkoje, tikina Livingstonas. Rusijoje situacija ne geresnė: tyrimai rodo, kad įvairiausių etninių grupių atstovai, ieškodami darbo, nuolat susiduria su stereotipais. Be to, darbas, kaip ir anksčiau, dalina žmones pagal lytį. Rusijoje moterų algos 30% mažesnės, nei vyrų.

Kaip bebūtų, žmonijai netruks teks ieškoti naujų savirealizacijos būdų. Norime mes to ar ne, daugeliui mūsų greitai darbo neliks. Ir tai gali būtų ne taip jau blogai.

Prarandame darbą

Remiantis Oksfordo universiteto tyrimu, 47% dabar egzistuojančių darbo vietų per kitus 20 metų gali išnykti. Per tą laiką robotai pakeis nekilnojamojo turto agentus, virėjus, odontologus, draudimo agentus, juridinius konsultantus ir t.t. ir pan. Tačiau jeigu šių profesijų atstovai dar bent turi laiko, tai kiti savo darbo vietą kompiuteriams turės užleisti jau per kelis artimiausius metus. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai nustos būti paklausia specialybe labai greitai: nuo 2015 metų JAV testuojami bepiločiai sunkvežimiai. Jau dabar yra stambiagabaričių krovinių pristatymui šalyje yra verslui daug naudingesnių pasiūlymų, nes nereikia mokėti užmokesčio vairuotojams. JAV yra 3,5 mln sunkvežimių vairuotojų – ir jie visi ant bedarbystės slenksčio.

Galima pamanyti, kad panašūs apokaliptiniai scenarijai gresia tik Vakarų šalims su išvystytomis technologijomis. Tačiau taip nėra. Rusijos sunkvežimių vairuotojus irgi spaudžia bepiločiai. Rosavtodoro vadovas Romanas Starovoitovas pareiškė, kad žmogus iš šios sferos Rusijoje bus išstumtas vos per penkerius metus. O po sunkvežimių vairuotojų ateis paprastų vairuotojų eilė.

Vienas iš autoritetingiausių robotizacijos įtakos darbo rinkai tyrėjų, Rice universiteto profesorius Moshe Vardi mano, kad 2045 metais pasaulinis bedarbystės lygis sieks 50%. Nepaisant akivaizdžių darbo robotizacijos pliusų, jis į atietį žvelgia su nerimu: per 25 metus naujo visuomenės užimtumo modelio nesugalvojusi visuomenė atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje. „Pramonės revoliucija paskatino revoliucijas Rusijoje ir Kinijoje, nusinešusias 100 mln žmonių gyvybes. Tikiuosi, dabar esame išmintingesni, – sako Vardi.

Vardi nerimo pagrįstumą patvirtina JAV miestelio Youngstowno patirtis, kuriame 1977 rugsėjo 19 dieną buvo uždarytas metalurgijos fabrikas. Per metus miestas prarado 50 tūkstančių darbo vietų ir $1,3 mlrd pajamų. Pasekmės buvo kuo liūdniausios: per dešimt metų mieste patrigubėjo psichiatrijos klinikų pacientų, savižudybės tapo viena iš pagrindinių mirties priežasčių, o smurto artimoje aplinkoje lygis išaugo keletą kartų.

Tačiau ne visų požiūris toks pesimistinis. Savo knygoje „Four Futures“ ekonomistas Peteris Frase’as nurodo 2014 metais Gallup agentūros atliktą tyrimą, pagal kurį 70% amerikiečių savo darbo nemėgsta. Jei tiek daug žmonių jau dabar nekenčia savo gyvenimo, tai daug blogiau nebus. Atvirkščiai, šiems žmonėms atsivers naujos galimуbės.

Kuo užsiimsime?

Kaip tvarkyti savo kasdieną, neturint darbo? Kai kurie ekonomistai spėja, kad toks gyvenimas sukels visuotinę, nekontroliuojamą tinginystę. Tačiau dauguma futurologų mano, kad žmogus visgi ras kuo užsiimti.

Jamesas Livingstonas galvoja, kad drauge su visuotine bedarbyste ims vystytis „meilės ir rūpesčio rinka“. Jos pagrindas – darbai, kuriuos dabar dažnai atlieka savanoriai: rūpinimasis ligoniais ir pagyvenusiais žmonėmis, nukentėjusiųjų nuo gamtinių technogeninių katastrofų palaikymas. Kai darbo rasti neįmanoma, žmonės užsiims tuo, kas svarbiausia visuomenei.

Dar vieną įvykių scenarijų siūlo žurnalas Atlantic: vartotojų visuomenę gali pakeisti kūrybingumo visuomenė. Nors rankų darbą keičia automatizacija, hand made tebevertinama. Gali būti, kad žmonės norės norės šioje srityje pasireikšti aktyviau ir amatai atgims kaip savirealizacijos būdas.

Bet šios prognozės išsipildymas išspręstų tik vieną masinės bedarbystės problemą. Yra dar viena – socializacija. Be darbo sunkiau palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, formuoti panašių interesų žmonių grupes. Veikiausiai šią problemą teks spręsti valstybiniu lygiu. Vienas jos sprendimo būdas – socializacijos centrai, kuriuose žmonės galės bendrauti ir rasti vienas kitą.

Besąlygiškos pajamos ir laisvadieniai

Ekonominę totalios bedarbystės problemos pusę dabar siūloma spręsti dviem būdais. Vienas radikalus, kitas – švelnesnis. Abu šie būdai gali padaryti žmones laimingesniais, išvaduodami iš korporacijų pančių, bet abiejuose yra ir savų problemų.

Pirmasis – besąlygiškos pajamos. 2017 metų sausį Nyderlanduose prasidės eksperimentas: 250 šalies gyventojų 2 metus iš valstybės biudžeto kas mėnesį gaus po 960 eurų. Jie galės gauti dar po 150 eurų, jei užsiims savanoriška veikla (pavyzdžiui, padės remontuoti mokyklas). Bet savanorystė – tik galimybė, dalyviai galės visai nedirbti, jei nenorės.

Panašų eksperimentą kitais metais planuoja atlikti Suomija. Dalyvių bus gerokai daugiau – 10 tūkstančių, o besąlygiškos pajamos sieks 560 eurų per mėnesį. Kanados Ontario provincijoje besąlygiškos pajamos bus $1320 per mėnesį, bet jų galės tikėtis tik skurdžiai gyvenantieji.

Besąlygiškų pajamų idėjos kritikų netrūksta: neaišku, iš kur bus surenkamas valstybės biudžetas, jei visos lėšos teks gyventojų išmokoms. Pats Jamesas Livingstonas siūlo pakelti mokesčius privačiam verslui ir taip papildyto biudžetą. Daugeliui tokia idėja skamba utopiškai. Be to, gaudamas besąlygiškas pajamas, žmogus visiškai priklausys nuo valstybės. Šių metų birželį Šveicarijoje vyko besąlygiškų pajamų įvedimo referendumas (buvo siūloma kiekvienam šveicarui kas mėnesį mokėti po $2500), tačiau 77% rinkėjų idėjai nepritarė. Besąlygiškų pajamų šalininkai tvirtina, kad tai įvyko dėl nepakankamo gyventojų informavimo – biuletenyje nebuvo nurodyta, kokios sumos gali tikėtis kiekvienas pilietis.

Antrasis būdas – darbo valandų skaičiaus mažinimas. Bedarbystės sąlygomis taip būtų užtikrinamas dalinis užimtumas didesniam žmonių skaičiui. Be to, taip galėtų padidėti žmonių pasitenkinimas gyvenimu. Populiarios knygos „The 4-Hour Workweek“ autorius Timothy Ferriss kaip pavyzdį pateikia savo biografiją: anksčiau jis biure sėdėdavo po 14 valandų per parą ir buvo nelaimingas, o paskui savo santykį su darbu įvertino naujai. Jis pataria užimtiems viršininkams deleguoti dalį darbų pavaldiniams. Jis taip pat mano, kad darbe veikia taisyklė: 80% numatytų darbų prisireiks vos 20% numatyto laiko.

Iki keturių darbo valandų savaitės žmonijai dar toli, bet darbo trukmės trumpinimo tendencija aiški. Šiais metais keli darbdaviai Švedijoje perėjo prie šešių valandų ilgio darbo dienos. Remiantis EBPO statistika, (atsižvelgiama ir į visišką ir į dalinį užimtumą), Nyderlanduose vidutiniškai vietoje standartinių 40-ies valandų dirbama 27. Prancūzijoje oficiali darbo savaitė trunka 35 valandas, o vidutiniškai dirbama po 28,5, Švedijoje vidutinė darbo savaitė – 30 valandų.

P. Potapova
Republic vyr. redaktorė

Parengė Technologijos.lt
Iiustracija: Getty Images