Bendrą laimę griauna asmeninės iliuzijos

Kai jaučiamės nelaimingi, suvaržyti, išsekę, imame ieškoti priežasčių, kodėl „gyvenimas nesiklosto” taip, kaip norėtume. Kodėl jis nesiklosto taip, kad jaustumėmės laimingi, laisvi, sveiki ir viskuo patenkinti. Dažniausiai tų priežasčių daromės savo artimiausioje aplinkoje: ne taip, kaip norėtume, elgiasi vyras/žmona; ne taip, kaip norėtume, elgiasi vaikai; ne taip, kaip norėtume, elgiasi viršininkas, bendradarbiai ir t. t. Ne taip, kaip mes įsivaizduojame, kad reiktų jiems elgtis, kad… mes taptume laimingi. Štai jeigu jie elgtųsi kitaip… tada ir aš būčiau laimingesnis.

„Tokia nuostata yra bendros laimės galimybę griaunanti iliuzija, – sako meno terapijos konsultantė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė. – Savo darbo praktikoje pastebėjau, kad ši klaida – bene dažniausiai pasitaikanti kliūtis, užkertanti kelią kurti ir puoselėti visaverčius santykius. Jei norime kurti kai ką bendro, pirmiausiai turime atsisakyti minties, kad laimė, meilė, sėkmė – universalaus turinio sąvokos, priimtinos visiems.”

Taigi jūs sakote, kad bendriems santykiams labiausiai trukdo asmeniniai lūkesčiai. Betgi mes visi užmezgame santykius arba tuokiamės turėdami tam tikrų lūkesčių… Kaipgi kitaip?

Taip, kiekvienas iš mūsų nori gyventi gerai, o su brangiu žmogumi šalia – dar geriau. Tai suprantama. Bet pažiūrėkime, kada prasideda konfliktas.

Kiekvienas iš mūsų turime savo istoriją, savo patirtį, savo mąstymo ypatumus, kurių pradžia – vaikystėje. Ką reiškia būti laimingam? Ką reiškia gyventi teisingai? Iš ko mes tai sužinome? Iš savo tėvų ar kitų autoritetų, kurie mus ugdė, kurių nuostatomis mes pasitikėjome. Užaugus mums specialiai apie tai nereikia galvoti – šios nuostatos yra nusėdusios pasąmonėje ir iš ten vadovauja mūsų gyvenimui. Iš esmės tai yra tam tikros nuorodos, „kaip turi būti”, kad būtų gerai. Tos nuorodos atėjusios iš toli, iš šeimos istorijos, bet jos nebūtinai yra teisingos ir nebūtinai tinka jums. Taigi jos – sąlyginės, iliuzinės. Tačiau jūs elgiatės būtent pagal jas – nesąmoningai. Ir to paties tikitės iš kitų. Jeigu žmogus, esantis šalia, atitinka šias nuostatas, jūs jaučiatės patenkinti. Jeigu neatitinka – nepatenkinti. Ir štai tada jūs manote, kad dėl to, jog jūs nepatenkinti, kaltas jis. Bet jis gi turi savąsias nuostatas! Štai čia ir prasideda konfliktas.

Kaip jį spręsti? Nuo ko pradėti?

Pirmiausiai reiktų atlikti savo gyvenimiškų nuostatų reviziją. Ką man reiškia laimė, meilė, sėkme ir ko aš tikiuosi iš kito šioje srityje. Ir tada rasti jėgų pamąstyti, ar mano asmeniniai lūkesčiai kito atžvilgiu yra pagrįsti bei teisėti.

Pasakykite pavyzdį, kokie lūkesčiai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Kai tėvai reikalauja, kad vaikai būtų tokie, kokių jiems reikia, o ne kokie jie yra. Kai vyras iš žmonos reikalauja, kad ji bus tokia, kokia „turi būti žmona”, nors tuo tarpu žmona įsivaizduoja savo pareigas ir statusą kitaip. Kai žmona tikisi, kad vyras elgsis taip, o ne kitaip… Įsivaizduokite, kokia maišatis ir kančia gali būti šeimoje, kurioje kiekvienas ne stengiasi pažinti ir pozityviai priimti vienas kitą, suteikti laisvę ir skatinti tobulėti, bet bando „padaryti” iš jų savo laimės modelio detalę, sąlygą ir garantą, kitaip tariant – tai, kas jie nėra.

Ne kitą žmogų reikia kurti pagal savo modelį. Reikia kurti santykių modelį, pagal kurį kiekvienas šeimos narys galėtų būti savimi.

Dažniausiai renkamės lengvesnį kelią: imame keisti kito žmogaus charakterį, o kai nepavyksta, sakome: „Nesutapo mūsų charakteriai”.

Jie ir neturi sutapti. Nėra dviejų vienodų žmonių ir neturi būti. Bet tai ne kliūtis sutarti.

Kokiomis sąlygomis galima laimė šeimoje?

Pirmiausiai reikia susitarti dėl sąvokų. Kas yra laimė? Ar yra universalus šio lūkesčio apibrėžimas? Žinoma, nėra. Kas laimė jums, kitam gali visai nebūti laimė. O jūsų šeimoje gyvenate ne tik jūs, čia gyvena ir kiti: jūsų vyras, vaikai, iš kurių kiekvienam laimė gali reikšti ką kita. Bendra laimė, o tiksliau – bendras sutarimas dėl to, kas ji yra, bus tik tada, kai kiekvienas jos narys bus laimingas atskirai, individualiai.

Taigi kiekvieno iš mūsų laimės samprata kitokia, ir būtent todėl didžiausia klaida yra bandyti „daryti” kitą laimingą arba tikėtis iš kito, kad jis „padarys” laimingą tave. Tu niekada nebūsi laimingas, jeigu bandysi toks tapti pagal kažkieno kito primestą laimės sampratą.

Kaip tas sampratas suderinti, kai jos nedera?

Buitinis pavyzdys: tarkime, jūs jaučiatės laiminga, kai savo laisvą laiką jūsų sutuoktinis leidžia kartu su jumis ir vaikais. Jūs tikitės, kad taip bus ir šį savaitgalį. Bet jis tuo tarpu planuoja su draugais nueiti į krepšinio rungtynes. Lūkesčių konfliktas. Jeigu jis neišeis į tas rungtynes – sėdės nelaimingas ir dėl savo sugriautos laimės kaltins jus. Jeigu jis vis dėlto išeis – jūs jausitės nelaiminga ir kaltinsite jį. Juk tai jis daro jus nelaimingą! Jis netgi nenori, kad būtumėte laiminga! Ar galima gyventi su tokiu žmogumi? Jūs barsitės, savo susierzinimu kamuosite vaikus, galbūt net imsite mąstyti apie skyrybas. Pasakojant iš šalies, skamba kiek juokingai, bet būtent tokie konfliktai su kaltinimais ir pretenzijomis sudaro didžiąją šeimyninių nesutarimų dalį.

Kokia išeitis?

Išeitis yra. Ji ne tokia jau ir sudėtinga. Reikia susėsti, nuoširdžiai pasikalbėti ir geranoriškai susitarti. Reikalas tas, kad mes vienas iš kito tikimės elgesio, kurį laikome savaime suprantamu. Savo lūkesčių dažniausiai net nesuformuluojame, tiesiog laukiame, kol kitas susipras.

Bet kai kurie mūsų lūkesčiai šeimoje ir yra savaime suprantami. Pavyzdžiui, kad pareigos bus pasidalytos tolygiai.

Taip, be abejo. Tai reikia susėsti ir pasidalyti. Pačios jos nepasidalys.

Skamba paprastai.

Reikia paskirstyti laiką taip, kad jo užtektų ir šeimyninėms pareigoms, ir kiekvieno asmeniniams pomėgiams. Partneriai labai dažnai verčia vienas kitą rinktis: „arba, arba”. Pakeiskite šį ultimatumą į pozityvią formulę: „ir… ir…” Juk svarbus ir bendras laikas su šeima, ir laikas atskirai nuo šeimos – su draugais, su savo pomėgiu. Gerai, jeigu pomėgiai sutampa, pavyzdžiui, abu mėgsta dainuoti ar sportuoti – tai daryti galima kartu, bet jeigu vienas plaukioti, o kitas – skraidyti, tenka tartis ir vienam kitą kartais paleisti. Žinoma, būtina sutarti ir dėl laiko, skirto bendram šeimos laisvalaikiui. Jeigu abu partneriai sutinka, kad tai, taip sakant, šventa, susitarti nebus sunku.

O jei kuris nors nesutinka?

Tada keista, kodėl jis kūrė šeimą. Keista, kad tuokiasi du žmonės, kurių vertybės skirtingos, prieš tai neaptarę, ką gi jie su tuo darys. Kai vertybės skirtingos – konfliktai neišvengiami, ir jie taip lengvai neišsprendžiami. Negi kažkas tikisi, kad kitas dėl jo atsisakys visos savo vertybių sistemos? Tai viena didžiausių iliuzijų.

Ką stengiatės padėti suprasti poroms, kurioms nepavyksta susikurti bendros laimės?

Pirma – kad laimė, kaip ją įsivaizduoja vienas žmogus, gali nebūti laimė kitam.

Antra – kad laimės samprata niekada nėra galutinė. Ji kinta.

Tarkime, būdama absolventė jūs įsivaizduojate, kad laimė yra sėkminga karjera. Įdedate daug pastangų, investuojate laiką, pinigus į mokslus, baigiate su pagyrimu, sutinkate mylimąjį, kuriate šeimą. Gaunate aukštas pareigas, darbo daugėja, darbinės problemos auga kosminiu greičiu, šeimai laiko lieka vis mažiau, prastėja santykiai, imate blogai miegoti, blogėja savijauta, pradedate abejoti savimi… Tai kurgi toji „pažadėtoji laimė”? Aplinkybės kinta, vertybės kinta, kartu su jomis – ir laimės samprata.

Apibendrinu: siekiant laimės, neverta remtis nei kitais žmonėmis, nei išorinėmis aplinkybėmis. Laimė yra vidinė būsena, kai pats esi santarvėje su savim. Jeigu tik keli sąlygas kitiems, tai garantuotai nusivilsi. Kaip sakoma, būk laimingas pats – ir tada bus laimingi kiti šalia tavęs. Tegu tavo lūkesčiai, tavo įsivaizdavimai, „kaip reikia” būti laimingam, jiems netrukdo. Ir tegu tau netrukdo kitų žmonių laimės ar sėkmės sampratos.

O jeigu vis dėlto trukdo?

Tuomet reikia tai konstatuoti. Pirmiausiai – sau. Jeigu kitas žmogus verčia tave gyventi ne savo gyvenimą, degraduoti, tai metas susimąstyti, kur klaida. Čia atskira tema.

Dauguma tėvų įsitikinę, kad laimė neįmanoma be gero išsilavinimo, sėkmingos karjeros, ir tikisi iš vaikų gerų pažymių. Čia irgi dažnai kyla konfliktų…

Taip, ir blogiausia, kad šie konfliktai dažniausiai sprendžiami vaiko sveikatos sąskaita. Jeigu tėvai mano, kad jo vaiko laimę garantuos geri jo pažymiai, jie žinoma, ims jį „laužyti”, ir jeigu vaikas pats nėra linkęs į mokslus (priežasčių gali būti įvairių), jis jausis nelaimingas, pradės dažnai sirgti, galbūt mikčioti, o tėvai – nuolat nerimauti… Ar gali tėvai jaustis laimingi, kai vaikas nelaimingas? Žinoma, ne.

Todėl pirmiausiai nereikia kitiems primesti savo laimės sampratų.

O įmanoma tokia laimė: ir mėgstamas darbas, ir finansinis stabilumas, ir puikūs santykiai šeimoje, ir visavertis laisvalaikis… Jūs pažįstate tokių porų, kurios viską suderina, ar tai irgi tik iliuzija?

Iš principo – įmanoma. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, nuo to, kiek jam yra gana. Laimė šiu atveju – tarsi šalutinis produktas.

Jeigu visos sritys, kurias paminėjote, jums vienodai svarbios, tai laimę galima palyginti su vežimu: nuimk vieną ratą – ir jis nevažiuos arba važiuos pakrypęs. Bet visos šios sritys reikalauja dėmesio, laiko, energijos, triūso, asmeninio tobulėjimo. Jeigu jūs jaučiatės laimingas tik tuo atveju, kai vežimas rieda tolygiai, tačiau visą save atiduodate darbui… kaipgi jūs spėsite ir iš kur paimsite jėgų puikiems santykiams šeimoje arba savo hobiui? Kartais tenka rinktis, tiesa? Ir jeigu rinkdamasis kaip prioritetą, tarkime šeimą, jaučiatės laimingas – vadinasi, pasirinkote teisingai.

Bet jeigu nebeisi į darbą norėdamas visąlaik būti su šeima ir negalėsi prisidėti prie šeimos išlaikymo – ar jausies laimingas?

Taigi kad yra begalė „bet”. Laimės, kaip sakiau, neįmanoma apibrėžti kokia nors gryna formule. Laimė, sėkmė yra procesas, siekiamybė, tai nėra kažkokia galutinė stabili būsena, rezultatas.

Kiekvienas turbūt pažįsta kokį nors žmogų, kuris jam atrodo laimingas. Ir kirba pavydas: iš kur jis sužinojo kelią į laimę?

„Atrodo” ir „yra” – ne tas pats. Jūs sakote „atrodo laimingas”. Tai, ką jūs matote, matote būtent jūs. Tai jūsų iliuzija. Iš ko jūs sprendžiate? Iš prabangaus autombilio? Ar kad jis visada šypsosi? Tas žmogus, kurį jūs matote laimingą, garantuotai irgi turi problemų, galbūt netgi didesnių negu jūs. Galbūt jo laiminga išorė yra kaukė, o galbūt – vidinės būsenos atspindys. Mes nežinome. Ir netgi jeigu jis paduos jums savo laimės receptą, užrašytą ant lapelio, jis jums netiks. Todėl, kad nėra vieno kelio į laimę. Pats kelias yra laimė. Jūsų asmeninis kelias. Kalbino Viktorija Ehlers

Kalbino Viktorija Ehlers

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė | patikeksavimi.lt
Skype: Jurgita.meno.terapeute

Iliustracija: rawpixel.com