Besąlygiškas „Taip“ viskam, kas egzistuoja

Galėčiau tai apibūdinti kaip pritarimą būčiai, kaip besąlygišką „taip“ viskam, kas egzistuoja, be jokių subjektyvių prieštaravimų.

Tai reiškia priimti būties sąlygas tokias, kokias aš jas regiu ir suprantu. Tai reiškia priimti save patį tokį, koks aš esu.

Kai einame individuacijos keliu, jei gyvename savo gyvenimą, privalome susitaikyti ir su klaida, kitaip gyvenimas nebus visavertis. Nėra jokios garantijos – nė vieną akimirką, – kad nepasidusime klaidai ar nepakliūsime į mirtiną pavojų.

Gal būt kas nors mano, jog esama saugaus kelio. Tai būtų mirusiųjų kelias. Tuomet nieko neįvyktų – bet kuriuo atveju nieko teisingo. Kiekvieną, einantį saugiu keliu, galima laikyti beveik mirusiu.

Svarbu sakyti „taip“ savo likimui. Tokiu būdu mes formuojame ego, kuris nepasimeta, susidūręs su nesuprantamais dalykais, ego, kuris iškenčia, kuris ištveria tiesą, kuris pajėgia pasitikti pasaulį ir savo likimą. Tuomet patirdami nesėkmę mes iš tikrųjų laimime. Tuomet niekas netrikdo mūsų nei iš vidaus, nei iš išorės, nes mūsų sąmonės tolydumas atsilaiko prieš gyvenimo ir laiko srovę.

Supratau taip pat, kad mūsų galvose gimstančias mintis reikia priimti be jokio vertinimo, kaip tai, kas realiai egzistuoja. Žinoma, joms visuomet priklijuosime kategorijas „teisinga“ ar „klaidinga“, bet jos nėra privalomos.

Pats minčių egzistavimas yra svarbesnis už jų subjektyvų vertinimą.

Neturėtume slopinti ir savo nuomonės – juk ji, susidėdama iš mumyse gimstančių minčių, taip pat priklauso visumai.

Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010, 408-409 p.
Iliustracija: pixabay.com

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *