Bipolinis sutrikimas

Bipolinio sutrikimo diagnozės
Remiantis DSM-IV yra išskiriamos 3 bipolinio sutrikimo diagnozės:
1.Ciklotimija
2.Bipolinis sutrikimas I
3.Bipolinis sutrikimas II

Ciklotimija
Ciklotimija – tai palengva prasidedantys, nuolat pasikartojantys, lėtiniai lengvos depresijos ir hipomanijos periodai (Lapkauskienė, 2004). Kitaip tariant, tai lengvesnė bipolinio sutrikimo forma. Yra žmonių, kuriems nuotaika keičiasi t.t. ciklais nuo hipomanijos iki depresijos. Tačiau asmens kasdienė veikla ir funkcionavimas nėra sutrikdomi. Šie nuotaikos sutrikimo simptomai yra žinomi kaip ciklotimija (žr. DSM klasifikacijos lentelę).
Depresinė ciklotimijos fazė
asmuo praranda susidomėjimą ar negauna jokio pasitenkinimo iš veiklos, kuri anksčiau buvo įdomi.

Taip pat būdinga:

• miego sutrikimai (miega labai ilgai, negali atsikelti iš lovos);
• sumažėjęs energingumas; menkavertiškumo jausmas;
• sumažėjęs produktyvumas, darbingumas, mažiau kalba;
• socialinis uždarumas;
• malonumą teikiančios veiklos apribojimas (sumažėjęs seksualinis interesas);
• pesimistinė nuotaika; paskendimas savo mintyse; ašarojimas.

Tačiau šių simptomų nepakanka, kad galima būtų diagnozuoti sunkią depresiją (nebent šie simptomai trunka labai ilgai – trukmės kriterijus).

Hipomanijos fazė esant ciklotimijai:

• Simptomai tampa priešingi depresinei fazei;
• Miego poreikis, esant hipomanijos fazei, ženkliai sumažėja.
• Tam, kad nuotaika staigiai pasikeistų, nebūtinos kažkokios aiškios priežastys.
• Taip pat tarp šių epizodų gali būti laikotarpis, kuomet asmuo gali adaptyviai funkcionuoti.

Cikotimijos diagnozė:

• turi praeiti mažiausiai 2 metai, kurių metu asmuo daugelį kartų turėjo tiek hipomanijos, tiek depresijos simptomus (vaikams ir paaugliams laikotarpis 1 metai).

Šis sutrikimas gali išlikti visą gyvenimą, laikinai arba visam laikui praeiti arba pereiti į sunkesnius nuotaikos sutrikimus, atitinkančius bipolinio afektinio sutrikimo arba depresinio sutrikimo kriterijus.

Bipolinis sutrikimas I ir II
Bipolinis sutrikimas – tai nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys depresijos i manijos epizodai, tarp kurių būna ir normalios nuotaikos epizodų.

Bipolinis sutrikimas nuo sunkios depresijos skiriasi tuo, jog yra bent vienas manijos epizodas.

Galimi keli bipolinio sutrikimo epizodai:

• depresinis epizodas
• manijos epizodas
• maišytas epizodas

Kuomet yra maišytas depresijos ir manijos epizodas, simptomai gali eiti kartu, arba staigiai keisti vieni kitus kas kelias dienas.

DSM-IV klasifikacijoje išskiriamas ir bipolinis sutrikimas-II. Šiuo atveju asmeniui būdingi ne manijos (kaip esant bipoliniam sutrikimui-I), o hipomanijos epizodai. Tai yra atskiras sutrikimas, kadangi mažiau nei 5% atvejų bipolinis sutrikimas-II pereina į bipolinį sutrikimą-I. Taigi, bipolinis sutrikimas-II nėra lengvesnė bipolinio sutrikimo-I forma.

PASTABA: Net kuomet pacientui būdingi tik tai manijos simptomai, vis tiek laikoma, jog jis turi bipolinį sutrikimą, ir galiausiai pasirodys ir depresijos epizodas. Kitaip tariant, manija ar hipomanija negali eiti atskirai. Tai yra dalis bipolinio sutrikimo.

Bipolinio sutrikimo epizodai
Esant depresiniam bipolinio sutrikimo epizodui, sutrikimo požymiai beveik nesiskiria nuo sunkios unipolinės depresijos simptomų: asmuo jaučia liūdesį, prislėgtumą, nenori nieko daryti, nebedomina bendravimas, stebima sumažėjusi psichomotorinė veikla, asmuo labai daug miega ir linkęs persivalgyti.

Kad galėtume diagnozuoti manijos epizodą, pakili nuotaika turi trūkti nemažiau kaip vieną savaitę. Turi būti nemažiau kaip trys išvardinti kriterijai, kurie paveikia žmogaus kasdienį gyvenimą:
1) Hiperaktyvumas, kūno neramumas;
2) Nuolatinis kalbėjimas;
3) Minčių šokinėjimas;
4) Neadekvatus elgesys, stokojantis tam tikro slopinimo;
5) Sumažėjęs miego poreikis;
6) Padidėjusi savivertė ir grandioziškumas
7) Pacientą greitai atitraukia pašaliniai dirgikliai, jam sunku susikaupti;
8) Praranda pagarbą, neatsakingas elgesys;
9) Itin suintensyvėję seksualiniai potraukiai.

Kai kurie pacientai teigia, jog esant manijos epizodui jie kartais jaučia ir t.t. depresijos simptomus, pvz.: slogi nuotaika, nerimas, kaltės jausmas, mintys apie savižudybę. Vienas iš aiškinimų kodėl taip atsitinka gali būti tai, jog asmuo praranda savo veiksmų kontrolę ir tai sukelia disforiją.

Sunkumai diagnozuojant bipolinį sutrikimą
Daugeliui pacientų visų pirma pasirodo depresijos epizodas. Ir jeigu anksčiau nebuvo pastebėta manijos epizodų, arba jie pasirodo labai vėlai, tuomet dažnai pacientams pradžioje, o kartais ir visam gyvenimui, parašoma neteisinga diagnozė. Apibendrinti tyrimai rodo, jog apie 10-13% pacientų, kuriems pradžioje buvo stebimi depresijos epizodai, vėliau pasirodo ir manijos ar hipomanijos epizodai. Tokios netikslios diagnozės gali būti pavojingos, kadangi pacientams su unipoliniu ir bipoliniu sutrikimu skiriamas skirtingas gydymas. Kai kurie antidepresantai, skirti gydyti unipolinį sutrikimą gali pagreitinti manijos epizodų vystymąsi pacientams su iki tol nediagnozuotu bipoliniu sutrikimu.

Bipolinio sutrikimo eiga
Bipolinis sutrikimas yra laikomas pasikartojančiu/lėtiniu sutrikimu. Kaip ir esant sunkiai unipoliniai depresijai, pasikartojantys epizodai gali būti sezoniniai. Tuomet rašoma diagnozė: bipolinis sutrikimas, turintis sezoninį šabloną/paterną.

2/3 atvejų manijos epizodai eina prieš arba po depresinio epizodo; kitais atvejais depresijos ir manijos epizodai yra atskirti ramesniu periodu, kuomet asmuo normaliai funkcionuoja.
Manijos epizodai pasitaiko rečiau, nei depresiniai (Lapkauskienė, 2004). Manija prasideda staiga ir trunka nuo 2 savaičių iki 4 mėnesių. Depresija trunka ilgiau – apie 6 mėnesius ir ilgiau.
Nors daugeliui pacientų, turinčių bipolinį sutrikimą, būdingi remisijos (švelnesni) periodai, kuomet jie kažkiek „atsilaisvina“ nuo simptomų, 20%-30% žmonių vis tiek patiria sunkumų profesinėje ar/ir tarpasmeninėje sferoje, nuotaika išlieka nepastovi.

90% pacientų, kuriems buvo bent vienas manijos epizodas, vėliau išvysto ir kitus epizodus.
Nuo 5 iki 10% pacientų, turinčių bipolinį sutrikimą, per dieną patiria mažiausiai 4 manijos ar depresijos epizodus – tai vadinama greitu cikliškumu. Žmonės, kuriems būdingas toks greitas cikliškumas, per metus patiria 4 ar daugiau tokių epizodų. Tai labiau būdinga moterims, negu vyrams.

Tikimybė visiškai pasveikti esant bipoliniam sutrikimui (simptomų turėtų nebūti 4-7 metus) yra labai maža. Iš 200 pacientų 24% atkirčio atvejų pastebėta po 6mėn.; 77% turėjo mažiausiai vieną epizodą per paskutinius 4 metus po pasveikimo; 82% – per 7 metus po pasveikimo.
Vis dėlto, yra būdų, kaip galima sumažinti depresijos ar manijos epizodų atsiradimą. Pacientams, kuriems mėnesį buvo taikomas medikamentinis gydymas ar tarpasmeninė terapija, sumažėja depresijos epizodų pasikartojimai.

Esant nuotaikos sutrikimams atkirčio tikimybę sumažina ir šeimos terapija. Asmuo šeimoje patiria mažiau streso, kuris gali paspartinti depresinio epizodo atsiradimą.

Komorbidiškumas esant bipoliniam sutrikimui
Valgymo sutrikimai. Tyrimai rodo, jog esant bipoliniam sutrikimui ar didžiajai depresijai asmenims padidėja viršsvorio, nutukimo tikimybė (McElroy et al., 2004). Valgymo ir bipolinio sutrikimo komorbidiškumą patvirtina ir kitas McElroy su kolegomis (2011) atliktas tyrimas. Esant bipoliniam sutrikimui anoreksijos tikimybė padidėja 6%; bulimijos tikimybė padidėja iki 17% (ypatingai esant bipoliniam sutrikimui II) (Godart et al., 2007).

Bipolinis sutrikimas dažnai eina su piktnaudžiavimu alkoholiu bei kitomis psichotropinėmis medžiagomis (Brady & Sonne, 1995; Cassidy et al., 2001). Tyrimai taip pat rodo, jog šių medžiagų vartojimas pablogina bipolinio sutrikimo prognozę (Strakowski et al., 2000).
Esant bipoliniam sutrikimui dažniausi komorbidiniai sutrikimai, tai nerimo sutrikimas (42%) ir piktnaudžiavimas alkoholiu bei kitais narkotikais (42%); tuo metu komorbidiškumas su valgymo sutrikimais (9,5%) ir dėmesio/hiperaktyvumo sutrikimu (9,5%) yra mažesnis (McElroy et al., 2001; Baldassano, 2006).

Viename tyrime bipolinio sutrikimo (ypač bipolinio sutrikimo-II) komorbidiškumas su obsesiniu-kompulsiniu sindromu (OKS) siekė 15,7% (Perugi et al., 1997). Bipoliniams OKS pacientams labiausiai būdingi seksualinės ir religinės obsesijos, negu patikrinimo ritualai (Perugi et al., 1997).

Šizoafektinis sutrikimas. Kuomet yra šizoafektinis sutrikimas, asmuo ne tik turi aiškiai išreikštą unipolinį ar bipolinį sutrikimą, bet taip pat stebima tai, jog jo intelektiniai ir kognityviniai procesai nesutampa su realybe. Kad galima būtų diagnozuoti šizoafektinį sutrikimą, simptomai turi tęstis t.t. laiką, tuo pat metu turi tenkinti unipolinio ar bipolinio sutrikimo kriterijus; ir tuo pat metu turi būti stipriai išreikšti mažiausiai 2 šizofrenijos simptomai (tokie kaip haliucinacijos ir kliedesiai). Mažiausiai 2 savaites turi būti stebimi šizofrenijos simptomai kartu esant stipriai išreikštiems nuotaikos sutrikimo simptomams; o didžiąją dalį susirgimo individui turi reikštis nuotaikos sutrikimo simptomai.

Nors DSM-IV klasifikacijoje šis sutrikimas išskiriamas kaip atskiras, vis dar ginčijamasi, ar tai yra atskiras sutrikimas, ar tiesiog šizofrenija. Visgi, skirtingai, negu šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas paprastai būna epizodinis, tų epizodų prognozė būna geresnė, o laikotarpis tarp epizodų būna palankesnis/šviesesnis. Remiantis DSM-IV, šizoafektinio sutrikimo prognozė būna geresnė, negu šizofrenijos, tačiau blogesnė, nei esant bipoliniam ar unipoliniam nuotaikos sutrikimui.

NUOTAIKOS SUTRIKIMŲ PRIEŽASTINIAI VEIKSNIAI

Biologinės priežastys	Paveldimumas	Unipolinis nuotaikos sutrikimas Kai kurių tyrimų duomenys byloja, kad nemaža dalis nuotaikos sutrikimų tokių kaip endogeninė depresija gali būti paveldima, perduota genais. Tikimybė susirgti didėja ypač tada jei yra sergančiųjų iš artimiausio rato giminaičių. (Kapcoн и др., 2004) Didžiosios depresijos rizika padidėja, jei bent vienas iš tėvų, brolis ar sesuo iki 30 metų yra patyrę depresiją. Jeigu vienam iš tapačių dvynių yra didžioji depresija, tai tikimybė, kad ji bus kitam lygi 1 iš 2. Tarp netapačių dvynių ši tikimybė yra 1 iš 5. (Myers, 2000) Bipolinis sutrikimas Tyrimai rodo, jog apie 9% žmonių, kurių artimiausi giminaičiai kenčia nuo bipolinio nuotaikos sutrikimo, taip pat išsivysto šis sutrikimas. Taip pat tokiems giminaičiams padidėja tikimybė išsivystyti sunkiai unipoliniai depresijai. (Kapcoн и др., 2004) Sutrikimo genetinę prigimtį patvirtina ir dvynių tyrimai. Tikimybė padidėja, kuomet yra identiški dvyniai. ¾ dvynių turėjo tą pačią sutrikimo formą (bipolinį sutrikimą); ¼ dvynių turėjo unipolinį sutrikimą. (Kapcoн и др., 2004) Tačiau: unipolinės depresijos išsivystymas asmenims, kurių giminės serga bipoliniu sutrikimu, gali būti ir atsitiktinis.
	Biocheminiai veiksniai	Unipolinis sutrikimas Pastebėta, kad depresija gali kilti dėl neurotransmiterių balanso sutrikimo. Paprastai arba jų per mažai gaminama arba pagaminti prastai įsisavinami. Išskiriami pagrinde trys neurotransmiteriai: noradrnalinas, dopaminas, seratoninas. (Kapcoн и др., 2004) Depresijai turi įtakos neuromediatoriai, pernešantys molekules, kurios perduoda signalą tarp nervinių ląstelių. Depresijos metu paprastai serotonino ir noradrenalino kiekis organizme sumažėja. (Myers, 2000) Bipolinis sutrikimas Remiantis viena iš hipotezių depresija atsiranda dėl noradrenalino/serotonino trūkumo, tuo metu manija tikriausiai dėl šių neurotransmitorių pertekliaus. (Kapcoн и др., 2004; Myers, 2000) Nors kai kurie duomenys rodo, jog esant manijos epizodui padidėja noradrenalino kiekis organizme, tačiau serotonino kiekis yra žemas tiek esant depresijos, tiek manijos epizodams. (Kapcoн и др., 2004) Dopaminas, soretoninas ir noradrenalinas reguliuoja mūsų nuotaiką. Gali būti, kad dėl šių neurotransmitorių disbalanso ir atsiranda manijos simptomai. Tačiau tai tik spėjimai. Gali būti, kad esant manijai padeda antipsichotiniai vaistai, kadangi jie sumažina dopamino kiekį organizme. (Kapcoн и др., 2004) Ličio preparatai yra vieni efektyviausių gydant bipolinį sutrikimą (tiek esant depresijos, tiek manijos epizodams) galbūt dėl to, jog litis yra chemiškai panašus į natrį, kuris yra svarbus perduodant impulsus aksonais. (Kapcoн и др., 2004)
	Neuoroendokrininiai ir neurofiziologiniai faktoriai	Manoma, kad nuotaikos sutrikimai gali kilti ir dėl hormonų neadekvataus poveikio. Tyrimų duomenis parodo, kad 50-60% sergančiųjų kraujo plazomje yra padidejęs hormono kortezolo kiekis. Pastebėta, kad žmonės, pas kuriuos yra sumažėję terioidinių hormonų yra linkę sirgti depresija. Dauguma tyrimų atskleidė, kad depresijos susirgimą dažnai sukelia priekinės dalies kairiojo smegenų pusrutulio žievės sumažėjusi veikla, aktyvumas. (Kapcoн и др., 2004)
	Kiti biologiniai priežastiniai veiksniai	Esant manijai, depresijai ar normaliai nuotaikai stebimi skirtingų smegenų dalių aktyvumas. Esant depresijai sumažėja kairiojo pusrutulio priefrontalinės dalies aktyvumas. Esant manijai sumažėja dešinio pusrutulio priefrontalinės dalies aktyvumas. (Kapcoн и др., 2004) Taip pat esant bipoliniam sutrikimui sutrinka biologiniai ritmai. Kuomet yra manijos epizodas, asmuo paprastai mažai miega; esant depresijos epizodui – miegama labai ilgai. (Kapcoн и др., 2004)
Psichologinės-socialinės priežastys	Stresiniai gyvenimo įvykiai	Ellicton ir Hammen (1990) dvejus metus stebėjo pacientus su bipoliniu sutrikimu ir pastebėjo ryšį tarp stipraus streso ir manijos, hipomanijos ar depresijos epizodų atsiradimo. Taip pat tyrimai rodo, jog asmenims, kurie dažnai patiria manijos ar depresijos epizodus, šie epizodai yra lydimi stresinių įvykių. Stresiniai gyvenimo įvykiai paskatina ir unipolinės depresijos atsiradimą. Pacientai, kurie patyrė sunkius neigiamus įvykius, po epizodo atsigaudavo 3 kartus ilgiau, negu tie, kurie nepatyrė neigiamų įvykių. Taip gali būti dėl tol, jog stresinis įvykis organizme sukelia biologinius pokyčius, kurie yra glaudžiai susiję su bipoliniu sutrikimu, jo vystymusi. (Kapcoн и др., 2004) Gali būti, jog tarpusavyje sąveikauja stresas, kognityviniai bei asmenybiniai veiksniai. Pvz., tyrimai parodė, jog ypatingai jautriai į stresą reaguoja bipolinės asmenybės, kurios yra intravertiškos arba linkusios į obsesijas. Kiti tyrimai parodė, jog asmenys su pesimistiniu atribucijos stiliumi, kurie neseniai patyrė neigiamus gyvenimo įvykius, patyrė sunkesnius depresijos epizodus tiek esant unipoliniam, tiek bipoliniam sutrikimui. (Kapcoн и др., 2004)
	Asmenybės veiksniai	Manoma, kad susirgimą depresija gali paskatinti tokie asmenybės bruožai kaip neurotiškumas, žemas ekstraversijos lygis. Neurotiški žmonės yra labiau linkę patirti neigiamus jausmus: liūdesį, nerimą, kaltės jausmą. Ekstraversija, pozityvus afektas yra tos asmenybės savybės, kurios veikia kaip apsauginis veiksnys sumažinantis tikimybę depresijai išsivystyti. (Kapcoн и др., 2004)
Sociokultūrinės priežastys	Kultūra	Nors mažai išvystytose šalyse depresija yra dažna, paprastai pats sutrikimas kiek skiriasi (priima kitokia formą). O tokiose kultūrose, kurios labai skiriasi nuo vakarietiškų, pvz., Kinijoje, tokie sutrikimai kaip depresija yra labai reti, tad dažnai jų simptomai net nėra aprašomi. Tokiu atveju individui tiesiog stebimi somatiniai-vegetaciniai pokyčiai (sutrikes miegas, apetito praradimas, svorio mažėjimas, sumažėjęs seksualinis potraukis). Kai kuriose šalyse netgi nėra tokio depresijos apibrėžimo, kuris sutaptų su mūsų. (Kapcoн и др., 2004) Pastebėta, jog manijos sutrikimas labiau paplitęs Rytų Afrikoje, o depresija ten pakankamai reta. Taip gali būti dėl to, jog Afrikiečiai nejaučia asmeniškai atsakingi už nesėkmes. Kadangi jie nuolat sąveikauja grupėmis, jiems netenka priimti savarankiškų sprendimų, jie jaučia mažiau atsakomybės, o dėl to jie turi mažiau priežasčių jaustis menkaverčiais. Priešingai, nei žmonės iš Vakarietiškų kultūrų. (Kapcoн и др., 2004) Pastebima tendencija, jog nuotaikos sutrikimai mažiau paplitę tarp juodaodžių ir lotynoamerikiečių, negu tarp baltaodžių ne lotynoamerikiečių. Vieni tyrimai randa, jog depresija labiau paplitusi tarp miestiečių, kiti skirtumų tarp miesto ir kaimo neranda.
	Socialinis statusas	Sunki unipolinė depresija dažniau sutinkama tarp skurdžiai gyvenančių žmonių. Tuo metu, bipoliniai sutrikimai dažniau pastebimi tarp aukštesnės socialinės klasės žmonių, labiau išsilavinusių. Taip gali būti dėl to, jog esant, pavyzdžiui, hipomanijos epizodui asmuo tampa labai aktyvus, bendraujantis, darbingas, linkęs rizikuoti, ir tai gali lemti jo sėkmę profesinėje srityje. (Kapcoн и др., 2004) Tyrimai rodo, jog įvairūs rašytojai, kompozitoriai, tapytojai didžiausią pakilimą savo karjeroje patyrė tuomet, kai išgyveno manijos epizodus. Kūrybiškumas sumažėdavo prasidėjus depresijos epizodui. (Kapcoн и др., 2004)

NUOTAIKOS SUTRIKIMŲ TEORINIAI AIŠKINIMAI

Mokyklos	Aiškinimas
Psichodinaminė mokykla	Manija ir depresija yra dvi skirtingos, tačiau giminingos įveikos strategijos bandant susidoroti su sunkiu stresu. Esant manijai asmuo bando „pabėgti į realybę“, taip siekdamas išvengti vidinio skausmo. Esant hipomanijai asmuo, bandydamas susidoroti su stresu, pvz. tampa dažnas vakarėlių lankytojas. Visa ši veikla atliekama su dideliu užsidegimu nors ir ne visuomet suteikia pasitenkinimą. Eikvodamas daug energijos manijos apimtas žmogus stengiasi neparodyti savo bejėgiškumo ir beviltiškumo, stengdamasis išlikti padėties šeimininku. Ir taip asmuo kovoja su sunkumais tol, kol nepatiria visiško emocinio išsekimo. Emocinis išsekimas verčia pripažinti nesėkmę, o tai veda į depresiją. Psichodinamistai teigia, jog manijos apimto žmogaus aukštas savęs vertinimas yra tik gynybinė reakcija. Esant manijai paciento savęs vertinimas yra labai panašus į unipoline depresija sergančiųjų savęs vertinimą. Remiantis psichodinaminiu požiūriu, perėjimas nuo manijos prie depresijos gali įvykti dėl to, jog yra sutrikdoma gynybinių mechanizmų, pasireiškiančių esant manijai, funkcija. Perėjimas nuo depresijos prie manijos gali įvykti tuomet, kai asmuo, graužiamas didelio kaltės jausmo dėl savo pasyvumo ir nesugebėjimo susidoroti su problema, galiausiai jaučia, jog turi imtis kažkokių priemonių, nors jos ir yra beviltiškos.
Psichoanalitinė mokykla	Freud‘as teigė, jog depresija pasireiškia, kai svarbūs praradimai sukelia jausmus, susijusius su vaikystėje išgyventomis netektimis (Myers, 2000). Depresija gali išsivystyti ir dėl realių praradimų (artimo žmogaus mirtis) ir dėl įsivaizduojamų ar simbolinių praradimų (pvz. nutrūkęs meilės ryšis) (Kapcoн и др., 2004). Nutrūkę meilės ryšiai ar prarastas darbas gali sukelti jausmus, susijusius su artimų santykių su motina praradimu (Myers, 2000). Į depresiją linkę tie asmenys, kurių libido patyrė motinos praradimą arba kurių tėvai netenkino kūdikio poreikių. Suaugę tokie žmonės nuolat jaučia, jog jie nėra verti meilės, linkę žemai save vertinti ir turės didesnį polinkį į depresiją kuomet susidurs su realiais ar simboliniais/įsivaizduojamais praradimais. (Kapcoн и др., 2004) Kitas veiksnys, Freud‘o nuomone, tai neišreikštas pyktis savo tėvams. Kai kurios netektys, pvz. mylimo žmogaus mirtis, gali priminti pyktį, kažkada kilusį dėl tėvų „atstūmimo“ ar „palikimo“. Šis pyktis yra nepriimtinas Superego, todėl emocijos nukrypsta į vidų, prieš save. Kartu su netekties jausmu šis vidinis pyktis ir kelia depresiją.
Bihevioristinė mokykla	Depresiją lygina su teigiamo pastiprinimo užgesimo būsena; t.y. būsena, kuriai esant individo reakcijos nėra veikiamos pozityvaus pastiprinimo. Kalbama, jog stresinių gyvenimo įvykių metu kuomet žmogus patiria praradimus, jis kartu praranda ir pastiprinimo šaltinius (pvz. praradus darbą). Depresyvūs asmenys savo gyvenime patiria mažiau pozityvių pastiprinimų iš artimųjų ir socialinės aplinkos. Be to, patiria daugiau neigiamų įvykių. (iš Kapcoн и др., 2004)
Kognityvinė mokykla	Beck‘as teigė, jog jeigu mes galvosime, kad esame niekam tikę, nevykėliai, tuomet nieko nuostabaus, jog šios mintys sukels depresinę nuotaiką. Žmonių disfunkciniai įsitikinimai, pvz. „Jeigu manęs visi nemylės, mano gyvenimas bus niekam tikęs“, skatina žmonių polinkį į depresiją, jeigu toks žmogus patiria socialinį atstūmimą. Stresiniai gyvenimo įvykiai gali aktyvuoti disfunkcinius įsitikinimus. Kuomet taip atsitinka, pradeda veikti anksčiau susiformavę mąstymo šablonai. Juos Beck‘as vadina automatinėmis neigiamomis mintimis, kurios paskatina depresijos simptomų atsiradimą. (iš Kapcoн и др., 2004) Dar vienas aiškinimas: „užburtas depresijos ratas“. Jeigu (1) įvykus stresiniam įvykiui mes (2) jį pradedame aiškinti pesimistiškai, kaltindami save, (3) tai sukels beviltišką prisliegtą būseną, (4) kuri trikdo žmogaus mąstymą ir veiksmus. Tai, savo ruožtu (1) sukelia vis daugiau neigiamų potyrių. Tačiau kiekviename šių taškų depresijos ratą galima sužlugdyti: keičiant aplinka, atsisakant savęs kaltinimo ir neigiamų atribucijų, užsiimant malonesne veikla ir kt. (Myers, 2000)

NUOTAIKOS SUTRIKIMAI IR SAVYŽUDYBĖS
90% nusižudžiusių ar bandžiusių žudytis žmonių turi kažkokių psichikos sutrikimų.
Apie 50% savižudžių daro tai depresijos fazėje arba pereinamojoje fazėje, kai jau atrodo, kad depresija praeina.
Po pirmojo depresijos epizodo savižudybės tikimybė per artimiausius metus padidėję 1%. Tačiau kuomet yra pakartotiniai depresijos epizodai, savižudybės tikimybė padidėja 15%.

Lietuva. Remiantis Nacionalinės Sveikatos Tarybos duomenimis (2011) nuo 2002 iki 2008 metų savižudybių dažnis Lietuvoje nuosekliai mažėjo visuose visuomenės sluoksniuose bei amžiaus grupėse. Ir jeigu ne ekonominis sunkmetis, tikėtina, kad jų būtų mažėję ir toliau. 2002-2007 metais buvo užfiksuotas didžiausias ekonomikos augimas, gyvenimo kokybės gerėjimas. Be to, Lietuvoje pradėjo veikti savivaldybių psichikos sveikatos centrai.

Lietuvoje atlikto tyrimo duomenys rodo, jog bandžiusios žudytis paauglės buvo depresiškesnės, joms labiau būdingos afektinės problemos, lyginant su delinkventinio elgesio paauglėmis (Ribakovienė ir kt., 2008).

Parengė psichologė Julija Kozlovskaja

Literatūra
1.Brady K. T., Sonne S. C. The relationship between substance abuse and bipolar disorder. // Journal of Clinical Psychiatry, Vol 56, 1995, p. 19-24.
2.Cassidy F., Ahearn E. P., Carroll B. J. Substance abuse in bipolar disorder // Bipolar Disorders, Volume 3, Issue 4, pages 181–188, 2001.
3.Godart N. T., Perdereu F., Rein Z., Berthoz S., Wallier J., Jeammet Ph., Flamen M. F. Comorbidity studies of eating disorders and mood disorders. Critical review of the literature // Journal of Affective Disorders 97 (2007) 37–49
4.Ivarsson, T., Rastam, M., Wentz, E., Gillberg, I.C., Gillberg, C., 2000. Depressive disorders in teenage-onset anorexia nervosa: acontrolled longitudinal, partly community-based study. Compr. Psychiatry 41, 398–403.
5.McElroy S. L., Frye M. A., Hellemann G., Altshuler L., Leverich G.S., Suppes T., Keck P. E., Nolen W. A., Kupka R., Post R. M. Prevalence and correlates of eating disorders in 875 patients with bipolar disorder // Journal of Affective Disorders, Volume 128, Issue 3 , Pages 191-198, February 2011
6.McElroy S. L.; Kotwal, Renu; Malhotra, Shishuka; Nelson, Erik B.; Keck Jr., Paul E.; Nemeroff, Charles B. Are Mood Disorders and Obesity Related? A Review for the Mental Health Professional. // Journal of Clinical Psychiatry, Vol 65(5), May 2004, 634-651.
7.McElroy SL, Altshuler LL, Suppes T, Keck PE Jr, Frye MA, Denicoff KD, Nolen WA, Kupka RW, Leverich GS, Rochussen JR, Rush AJ, Post RM. Axis I Psychiatric Comorbidity and Its Relationship to Historical Illness Variables in 288 Patients With Bipolar Disorder // Am. J. Psychiatry, 2001. 158 (3), p. 420–426.
8.Myers D. G. “Psichologija”. Poligrafija ir informatika, 2000.
9.Nacionalinės Sveikatos Tarybos metinis pranešimas. Lietuvos gyventojų bendrosios ir psichikos sveikatos būklės bei sveikatos sistemos organizavimo problemos. BĮ Baltijos kopija,Vilnius, 2002.
10.Nacionalinės Sveikatos Tarybos metinis pranešimas. Lietuvos sveikatos programa: Rezultatai ir išvados. Vilnius, 2011.
11.Perugi G., Akiskal H. S., Pfanner Ch., Gemignani A., Milanfranchi A., Lensi P., Ravagli S., Cassano G. B. The clinical impact of bipolar and unipolar affective comorbidity on obsessive–compulsive disorder. // Journal of Affective Disorders, Volume 46, Issue 1 , Pages 15-23, 1 October 1997.
12.Ribakovienė V., Adomaitienė V., Danytė D., Kalkytė R. Bandžiusių žudytis ir delinkventinio elgesio merginų psichologiniai veiksniai // Medicina (Kaunas) 2008. 44(2)
13.Strakowski S. M., DelBello M. P., Fleck D. E., Arndt S. The Impact of Substance Abuse on the Course of Bipolar Disorder // BIOL PSYCHIATRY 2000; 48: p. 477–485