Būti pasimetusiam teisingame kelyje
Gilaus liūdesio, išsekimo ir nesaugumo jausmas nebuvo tai, ko aš tikėjausi po to, kai pardaviau savo verslą. Tiesą sakant, viskas ką aš galėjau įsivaizduoti, tai koks laisvas aš pasijausiu. Per tuos kelis pirmus mėnesius, manes niekas niekur nelaukė, nieko nereikėjo pasirašinėti niekas nieko iš manes nesitikėjo. Būtent dėl šios priežasties aš maniau, kad jausiuosi laisvas galėdamas daryti tai, ko aš noriu, kad pagaliau turėsiu laiko sau, dėl ko aš visada ir dirbau.
Tačiau iš tikrųjų, aš jaučiausi visiškai pasimetusi.
Galbūt jūs esate patyrę kažką panašaus, kai išgyvenote skyrybas ar patyrėte karjeros pokyčius ar kai jūsų vaikai išvyko į universitetą, o gal kai išėjote į pensiją po ilgamečio darbo.
Ir nors mes patys priimame sprendimus, kurie nulemia pokyčius mūsų gyvenime, tai nereiškia, kad mes turėtume nejausti buvusios struktūros prardimo jausmo.
Tapatybės praradimas tarsi šarvų praradimas, kuris atidengia minkštas, švelnias, pažeidžiamas vietas ir atveria širdį tokiais būdais, kurių mes net neįsivaizdavome.
Prieš tai, tokį jausmą patyriau būdamas 27 metų, tada supratau, kad prarasti tapatybę, tuo metu (taip pat karjeros kaitos), nors ir yra skausmingas patyrimas, galų gale tai atnešė man daugiau taikos, aiškumo ir magijos, nei aš galėjau įsivaizduoti. Tada man pasidarė aišku, jog tai yra emocinis ir dvasinis atgimimas, kuris įvyksta, kai mes prarndame savo tapatybę.
Šis atgimimas iš esmės parodo, kad mes esame tuo, kuo turime būti.
Bet koks gyvenimo perėjimas reiškia vieno dalyko praradimą, siekiant atrasti tai, kas yra toliau. Tie praradimai turi būti išgedėti, išjausti ir patirti tam, kad galėtume paleisti ir visiškai atvira širdimi priimti tai, kas laukia.
Nardymas pokyčių bangose plėtoja tikėjimą ir viltį, kad viskas bus gerai, kad visata rems ir ves mus. O kai mes esame palūžę, tuomet pasitikėti ir tikėti gali būti sunkiausias dalykas. Mes norime jaustis geriau dabar. Ieškome skubotų sprendimų, kurie padėtų jaustis geriau. Mes trokštame tam tikru būdu nesijausti graužiami baimės, kad galime jaustis taip, darosi baisu, kad galime prarasti kontrolę.
Mano patirtis rodo, kad prarasti kontrolę yra būtent tai, ko man, kad būti apgaubta neapibrėžtumo, ištirpti nebūtyje, siekiant atrasti save iš naujo. Jei aš kovosiu ir priešinsiuosi praradimo skausmui, tada aš įstrigsiu ten ir aš neleisiu savo sielos šviesai rašyti mano likimo istorijos. Jei aš nuolat laikysiuosi įsikibusi to, ko baiminasi mano ego, aš trukdysiu atgimti savajai magijai.
Jei leisiu atsiverti savo širdžiai (nors ir jausiuosi išsigandusi), galiu pamilti save. Tai gali neatsitikti, jei aš laikysiuosi to, be ko man atrodo, kad aš negaliu gyventi.
Leisti sau pasinerti į bedugnę pasitikint, kad man viskas bus gerai. Paleisdama, aš leidžiu sau pasinerti į naują gyvenimo patirtį su galimybėmis, kurių aš niekada negalėjau įsivaizduoti. Galimybėmis, kurių aš nemačiau, nes mano akys nebuvo pasirengusios.
Aš stoviu rate kartu su visais savo buvusiais „aš“ – aš matau 26 metų amžiaus žmogus, žmona, vaiko motina, dukra, ieškotoja, parduotuvės savininkė, vaikas, kuriam reikia patvirtinimo, paauglė, išsiilgusi priėmimo, draugė, klausytoja ir gydytoja – ir mano širdis yra pilna dėkingumo. Aš sakau savo mieliesiems „aš“, kad aš einu toliau. Aš verkiu ne už tai, ką jie išgyveno, ne dėl skausmo, kurį jie patyrė, aš verkiu iš dėkingumo jiems už tai kas aš esu šiandien. Aš esu, kas esu, dėl šių ankstesnių savęs versijų. Aš neprarandu jų. Jie lieka manyje kaip daugelis mano meilės aspektų.
Aš radau tikrąją meilę, kurios aš laukiau visa savo gyvenimą.
Save.
Poetas Williamo Stafford klausimas paprastas: „Kas tu esi iš tikrųjų, klajūne?”
Kodėl gi ne išsiaiškinti, šiandien?
Knygos Your Own North Star, autorė Morta Beck mums primena, kad daugelyje kultūrų vieno savo asmenybės aspekto praradimas ir kito atradimas yra labai vertinamas. Indėnai eina dvasios kelius. Jie palieka savo gimines ir klajoja nežinodami, ar kada nors dar sugrįš ir toje kelionėje jie dažnai susiduria su kažkuo stebuklingu. Tie, kurie grįžta yra sunkiai atpažįstami. Išlieka tik buvusių jų likučiai. Apsivalymas šventąja ugnimi, tai žmogaus metamorfozė, kuri yra dalis mūsų visos kelionės.
Spėju, kad vienintelis būdas ten patekti yra kažkaip išmokti ir susitaikyti bei priimti tai, kad mes nežinome kas esame ir nežinome kur esame. Turi būti pasirengęs, neturėti vardo, veido ir suvokti, kad nežinome kas mes esame ir kas būsime, kai visa tai baigsis ir tikėti, kad visos pamokos, kurios buvo siunčiamos yra išmoktos, o jei ne, jos aplankys mus dar kartą.
Neseniai žiūrėjau Tom Hanks 1995 filmą „Prarastasis“. Niekada jo nemačiau. Filmo pabaigoje Chuck (Tom Hanks) grįžta namo po ketverių metų buvimo negyvenamoje saloje. Jo gyvenimo plaustas buvo metalinės durys, išplautos į krantą. Jis grįžta namo, bet viskas kitaip, o ypač jis pats. Jis sako, savo brangiam draugui:
„Ir aš žinau, ką turiu daryti dabar. Aš turiu išlaikyti kvėpavimą. Nes rytoj saulė vėl patekės. Kas žino, ką banga gali atnešti? „
Pagal: http://www.elephantjournal.com/2015/10/to-be-lost-in-the-right-direction/
Parengė psichologė Renata Kupšytė
Tel.nr.: +370 678 10 589
www.facebook.com/psich.konsultavimas
Foto: Sebastian Unrau