Ką daryti, kad močiutė mus suprastų ir leistų gyventi savo gyvenimą?
Klausimas: Rašau gal būt ne su klausimu, o norėdama patarimo ir išklausymo… Vasaros viduryje mirė mano senelis ir močiutė liko viena. Teko visai šeimai galvoti, kaip ką darysime. Nutarėme, kad aš ir mano vyras kraustysimės kuriam laikui pas močiutę į kaimą pagyventi ir jai padėti. Kadangi tuo metu aš nedirbau, o ir vaikų mes neturime – mums buvo lengviausia ten vykti.
Porą mėnesių santykiai su močiute buvo geri, tačiau po to pradėjo nebeleisti mums dirbti tam tikrus darbus. Pradžioje atrodė, kad ji nenori mūsų apkrauti, bet vėliau pamatėme, kad pradėjo nurodinėti ir aiškinti kur, kaip, ką daryti.
Esame supratingi, suprantame, kad sunku močiutei susitaikyti su senelio mirtimi, tad į viską žiūrime santūriai. Tačiau norime gyventi ir savo gyvenimą, bei jį kurtis. Jau ilgą laiką su vyru planavome pasiimti vaiką iš globos namų laikinai globai. Jam esame krikšto tėvai. Su močiute kalbėjome ar galime pas ją atsivežti berniuką. Ji sutiko, parašė sutikimą ir vaikų apsaugos teisėse. Viskas atrodė gerai, bet parsivežus man berniuką į namus matėsi, kad ji nelabai nori su juo bendrauti.
Žinoma, mes ir nelindome į akis. Berniukui išvykus atgal močiutė man pasakė, kad užsidėjau tik vargą, kad berniukas ne mano vaikas, jei būtų mano būtų visai kas kita. Taip pat, kad vaikas labai išdykęs ir jai per sunku, o ir vaikas užaugęs man „ačiū“ nepasakys.
Tuo metu sugebėjau išlementi tik „man nereikia, kad jis man dėkotų“. Nuėjusi į savo kambarį pratrūkau verkti. Suprantu ir ją, tačiau noriu, kad ji ir mane suprastų ir leistų mums gyventi savo gyvenimą. Šiuo metu galvoju po truputį kraustytis atgal į savo namus. Tačiau bijau palikti močiutę. Ji vis dar bijo likti viena naktimis, o dar visi ūkio darbai..
Lina (vardas pakeistas)
Atsakymas: Miela Lina,
Ačiū už laišką. Jame daug klausimų. Tikiuosi, kad mano atgalinis ryšys padės atrasti atsakyti pačiai į juos. Iš laiško suprantu, kad močiutė Jums yra labai artimas žmogus ir stengiatės jai padėti. Puiku, kad po senelio mirties galėjote su ja pagyventi ir padėjote jai pradėti priimti gyvenimo realybę be sutuoktinio. Tikriausiai močiutė yra dar pakankamai stiprus ir savarankiškas žmogus bei gali puikiai pati tvarkytis kasdienybėje.Tikriausiai neleisdama dirbti tam tikrų darbų jums ji bando tai įrodyti. Seniems žmonėms labai svarbu išlikti savarankiškais ir nepriklausomais nuo kitų pagalbos kuo ilgiau. Tad labai svarbu leisti senti oriai.
Laiške išsakytas noras, kad močiutė leistų jums gyventi savarankiškai sukėlė norą jūsų paklausti: “O ar jūs pati leidžiate sau gyventi savo gyvenimą?” Panašu, kad sunkiai, bet bandote. Apie tai liudija, jūsų nedrąsus ir netvirtas atsakymas močiutei, kad jums nereikia padėkos už meilę ir rūpestį globojam berniukui. Panašu, kad jumyse įskiepyta didžiulis pareigos ir atsakomybės jausmas už kitus. Apie tai liudija ir močiutės įsitikinimas, kad vaikai turi nuolatos jausti dėkingumą, kuris dažniausiai patampa nesąmoningu kaltės jausmu. Šis jausmas neleidžia emociškai atsiskirti nuo tėvų ir gyventi savo gyvenimo.
Savo atsakymą noriu baigti gražia pasaka…
Tėvas varnas neša savo vaikus iš seno lizdo į naujus namus ir klausia kiekvieno: “Kai aš pasensiu, ar tu mane taip pat neši, kaip aš tave dabar nešu”. Visi vaikai, išskyrus jaunėlį, jam atsakydavo: “Taip, taip, tėveli. Ir aš tave taip nešiu. Kad ir labai sunku bus, bet tik taip tave nešiu”. Varnas užsirūstindavo ir paleisdavo iš nagų savo vaikus pražūčiai. Tuo tarpu jaunėlis pasiekė naujuosius namus. Jo atsakymas buvo toks: “Ne, tėveli, tavęs taip nenešiu. Taip nešiu savo vaikus”.
Sėkės ir drąsos būti savimi,
Psichologė, porų ir šeimos konsultantė Jolanta Žilinskienė
www.lpppc.lt
Foto: photl.com