D. Emecas. Aktualūs šiuolaikinio vaikų auklėjimo klausimai
Dmitrijus Emecas – dviejų itin populiarių rusų fantasy serialų paaugliams autorius, baigęs filologiją, Rašytojų sąjungos narys. Žinomas ir kaip istorinių knygų, taip pat knygų ir spektaklių vaikams, autorius. Bet ne daug kas žino, kad, būdamas 37-erių, jis suspėjo ne tik tapti šiuolaikinės vaikų literatūros klasiku, naujojo žanro vaikų literatūroje kūrėju, bet ir keturių vaikų tėčiu. Neseniai jis su šeima išsikraustė iš Maskvos, kad suteiktų galimybę vaikams augti ramesnėje aplinkoje ir turėtų daugiau laiko rašyti.
Siūlome autoriaus pasvarstymų apie tai, kaip auklėti vaikus šiuolaikiniame pasaulyje.
Jei tik sukurtume laiko mašiną, įtaisytume joje videokamerą ir nufilmuotume vidutinę šeimą ir vaikų žaidimus, paklausytume vaikų pokalbių, taptų aišku, kad šiuolaikiniai vaikai visiškai nepanašūs į tuos, kurie gyveno prieš 20 metų. Taip, jie tokie pat vaikai, bet vis dėlto – kitokie.
Jie geriau išmano kompiuterius, bet mažiau susikoncentravę. Geriau gaudosi onlinestrategijose, bet vis rečiau žaidžia futbolą. Šiuolaikinis vaikas mažiau laiko praleidžia kieme, bet užtat žymiai labiau atsikalbinėja, kai jo paprašoma išplauti lėkštę. Lyg ir taikus, bet vis dėlto linkęs į staigias psichozes ir ūmią agresiją.
Taip yra dėl to, kad pasikeitė paties laiko struktūra ir dirgiklių pobūdis. Iš keturių laisvų po pamokų valandų, kurios vaikui lieka per dieną, jis dvi valandas praleidžia socialiniuose tinkluose, ten dar pasinerdamas į keletą žaidimų ar strategijų. Dar valandą ar dvi jis praleidžia prie televizoriaus, kur sužino apie asmeninį žvaigždžių gyvenimą ir šampūną nuo pleiskanų…
Pagal statistiką, knygai vaikai per dieną skiria viso labo 9 minutes. Tiesiog jėgų tam nebelieka. Žinoma, išimčių visada pasitaiko, bet…
Tėvai šiandien, susimąstydami, kokie yra jų vaikai, kodėl jie tapo ne tokie, kaip tikėtasi, turi daugiau galimybių priimti vaikų kitoniškumą bei pakoreguoti elgesį. Netiesa, kad vaikas į pasaulį ateina kaip tabula rasa, kiekvienas kūdikis turi tam tikrą charakterį, kiek vaikų – tiek charakterių. Ne mes atsiunčiame vaikus į pasaulį, mūsų valioje tik juos sugadinti arba išsaugoti. Ir neteisinga manyti, kad vaikai iš mūsų perima tik teigiamus bruožus. Juk teigiamus bruožus reikia ilgai tobulinti, ugdyti. Daug paprasčiau su neigiamais. Galima du šimtus kartų vaikui pakartoti žodį „kultūra“, ir jis jo neįsimins. Bet užtenka vieno neatsargaus keiksmažodžio, ir jis tuoj pat nuaidės per visą vaikų žaidimų aikštelę.
Ir šiaip, man regis, vaikai neklauso, ką jiems sakome. Jie žiūri, kaip mes elgiamės. Apgauti vaiko neįmanoma. Vienintelis būdas ištaisyti vaiko elgesio ar charakterio klaidas – tai pasikeisti pačiam tėvui. Arba, jei nepavyksta, kęsti trūkumus. Ir juo labiau neteisti vaiko dėl mūsų pačių trūkumų. Rėkiantis tėvas, baudžiantis savo vaiką už rėkimą, arba rūkanti mama – baudžianti paauglę dukrą už rūkymą, tai nonsensas.
Geras vaikas, bet ne genijus…
Nevalia versti vaiko tapti tuo, kuo pats nesate. Jei patys nepažįstate natų, neverta stengtis išauginti didžio pianisto. Kvaila bausti vaiką dėl to, kuo pats kažkada netapote. Už tai vaikas akimirksniu sugeba pagauti ir perimti tai, kuo jūs sugebate mėgautis. Tai yra, jei jūs visą laiką mėgaudamiesi paišialiojate, net jei ir ant laikraščio skiautės, vaikas gan staigiai tai pagaus ir perims. Vaikui svarbu pamatyti, kas jums yra reali, o ne sugalvota vertybė. Aš manau, kad jei nusprendėte vaiką leisti į būrelį ar užsiimti kažkokia konkrečia veikla, turite tai daryti kuo arčiau namų ir neleisti vaikus pirmus dvejus metus praleisti nė vieno užsiėmimo. Kitaip, garantuoju 95 proc., jis bus mestas dėl daugelio skirtingų priežasčių.
Ir dar vienas dalykas. Iš patirties. Kompiuteriniai žaidimai ir televizorius labai greitai gali jūsų vaikus paversti idiotais. Ar pusiau idiotais. Mūsų šeima ir daugybė pažįstamų šeimų dėl to patyrė aibę problemų, kartais – net isterijų ir ašarų. Šiandien namuose mes neturime televizoriaus, o kompiuteryje – nė vieno žaidimo. Tiesiog kitaip pasirodė neįmanoma. Televizorius jums neužaugins išmintingo vaiko, net normalaus žmogaus. Neverta savęs apgaudinėti. Ir išvis vaikui reikėtų palikti kuo mažiau laisvo laiko, nes paprastai jis būna išeikvojamas beprasmiškai.
Isterijos
Maži vaikai gali elgtis gąsdinančiai. Isterikuoti, kristi ant žemės, jei jiems kažko nenupirksime, neleisim sulaužyti, kirpti, gadinti… Iš pradžių tai gąsdina. Neretai tėvai nori kreiptis ir į psichiatrą. Bet, tiesą sakant, čia nėra nieko baisaus. Svarbiausia – tėvams patiems neišsigąsti, nepliaukštelti, nerėkti. Perdėtai kreipti į tai dėmesio taip pat nereikėtų. Tiesiog tokiu įžūliu būdu vaikai reikalauja dėmesio. Vaikas nežino, kaip atkreipti į save mamos ar tėčio dėmesį, ir ieško savų būdų. Dėmesį skirti vaikams – būtina, bet isterijų atveju – ne iškart, kad neatsirastų tarpusavio elgesio priklausomybė. Baigei isterikuoti – dabar atkreipsiu į tave dėmesį, pasikalbėsim. Paprastai trečiaisiais gyvenimo metais tai tiesiog praeina. Berniukams kartais trunka ilgiau. Jei ilgai ir nuolatos kreipsite į tai dėmesį – šis laikotarpis tikrai išsitęs.
Mažasis manipuliatorius
Vaikai labai greitai perpranta, kad tėtis leidžia į lauką eiti be kepurės, o mama leidžia neiti laiku miegoto, jei tik apsimesi, kad tau reikia atsigerti, paskui nusišlapinti, paskui dar kažko… Tada dėl kepurės reikalų vaikai kreipiasi į tėtį, o dėl miego – į mamą. Konflikto atveju nukreipia strėles: mama gi leido… Tokiu atveju, paprastai, jau susipyksta mama ir tėtis, o vaikas taip ir lieka ne prie ko.
Dėl to labai svarbu, kad tėvai sutartų vaikų auklėjimo klausimais, būtų išvien. Žinoma, tam reikia patirties ir laiko, bet pasistengti verta.
Tikri žaislai
Vaikai labai greitai perpranta, kokie „žaislai“ svarbiausi jų tėvams, ir tada prasideda: „Aha, pats žaidi, o man neleidi…“ Todėl tėvų žaislai – kompiuteriai, planšetės, išmanieji neturėtų tapti dvigubų standartų įrankiu. T.y., jei vaikui neleidžiate būti prie kompiuterio, tai ir patys nesėdėkite prie jo, tarkim, ilgiau nei 15 minučių per dieną. Ir to turėtų būti laikomasi iš principo. Geriau pasistenkite atrasti bendrų užsiėmimų ir veiklos kartu su vaikais – dviratis, futbolas, paišymas, gaminimas, knygos – bet kas, kas jums patiktų. Tai padės įdirbti kasdienio bendravimo dirvožemį.
Rėkti ant vaikų
Jeigu jūs rėkiate ant vaiko, jis rėks ant jūsų. Tai taisyklė. Šiandien jūs jį dar perrėksite, bet kai jis užaugs – perrėks jus. Todėl geriau nepradėti rėkti jau šiandien.
Prisiminkite savo mokyklos laikus. Ant jūsų šaukdavo suaugę ir didesni už jus mokytojai. Tačiau, tų, kurie rodydavo fizinę jėgą prieš mokinius, paprastai niekas nebijodavo ir… negerbdavo. O štai visi pagarbiai bijojo tos senutės mokytojos, kuri niekada nepakeldavo balso. Kodėl? Ji visada viską atsimindavo ir laikydavosi žodžio. Ir ji iš tiesų, neapsimetinėdama, pašiurpdavo iš siaubo, kai jūs žodį „ąžuolas“ parašydavote be nosinės…
Apgaudinėti
Jei kažką pažadėjote – padarykite. Net jei ir neapgaudinėsite vaikų, jie vis tiek kaltins jus. Vaikai įsimena mažiausius pažadus. Ir pasistenkite nereikalauti iš vaiko kažko, kai jis arba jūs esate pavargę. Tai neduos nieko gero. Būdami pavargę, nieko neišsiaiškinsite taikiai, greičiausiai tik dar labiau susipyksite.
Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė- Kajėnienė | bernardinai.lt