Dopamino narkotikas – tiesa apie pozityvų mąstymą

Vienas iš populiarių šiuolaikinės kultūros mitų yra mitas apie pozityvų mąstymą ir nuolatinį griežtą susitelkimą į tikslą. Neva kuo dažniau galvojate apie tikslą, tuo daugiau galimybių jį pasiekti. Deja, gaila, bet dažnai taip nenutinka. Dar daugiau – tokie nuolatiniai pamąstymai gali rimtai pakenkti jūsų sveikatai ir netgi tapti nervinio negalavimo priežastimi. Visa esmė dopamine, apie tai ir kalbėsime.

Mintys apie malonų rezultatą didina dopamino kiekį

Įdomu tai, jog Neuronų mokslų, psichikos sveikatos ir priklausomybių instituto (Kanada) duomenimis dopamininės sistemos aktyvizacija sukelia pasitenkinimo jausmą. Išskiriamo dopamino kiekis priklauso nuo konkrečių elgesio ar veiklos rezultatų bei pasitenkinimo jausmo. Be to, netgi narkomanas, galvojantis apie dozę, jau pasikelia savo dopamino kiekį dar prieš injekciją.

Jei elgesys suteikia pasitenkinimą ir pateisina lūkesčius, tai smegenys rengia atitinkamą išskiriamo dopamino kiekį ateičiai, šį laukimą paversdamos lygiaverčiu pačiai veiklai. O jei elgesys pageidaujamų rezultatų neduoda, tai dopamino kiekis, išskiriamas atliekant tokią veiklą ateityje bus mažas. Žmonės netenka intereso ir motyvacijos tam, kas jau nedavė pageidaujamo rezultato.

Be to, dopaminas lengvina pažinimo procesą ir smegenys išskiria jį, kai susiduriame su kažkuo nauju ir ieškome pasitenkinimo. Kitaip sakant, dopamino sistema atsako už mūsų pageidavimą gauti tai, kas mums tinka pagal gamtinius duomenis ir suteiks malonumą, pasitenkinimą ir palaimą.

Dopaminas padeda siekti savų interesų ir suteikia atpildo už pasiektus tikslus malonų pojūtį. Tačiau dėl dopamino turime ir bėdų – jis pagerina nuotaiką netgi gulint lovoje ir fantazuojant apie tai, kas bus rytoj – taip gali susidaryti sėkmės iliuzija. Tai yra, dar nieko teigiamo neįvyko, o smegenys jau pasiėmė savo atpildą.

Savistimuliacija mintimis ir fantazijomis kaip dopamino narkotikas

Taigi, galvodami apie kažką malonaus mes jau gauname dopamino dozę. Tačiau tai klaidingas jo išskyrimas, kadangi jis nieko neužtvirtina – juk jokio veiksmo dar nebuvo. Iš esmės tai toks pats stimuliavimas, kaip persivalgymas, narkotikai, cigaretė ar masturbacija. Per ilgą laiką tokia stimuliacija maloniomis mintimis priveda prie dopamino pertekliaus ir dopamininių receptorių jautrumo sumažėjimo. Kiek dopamino atitinkamas žmogus išskiria nuo konkrečios minties ar prisiminimo, priklauso nuo to, kiek ta mintis yra svarbi ir maloni (arba nemaloni) pačiam žmogui, todėl dopaminas padeda mums priimti sprendimus ir veikia motyvaciją.

Įprasta mintis įtakoja „paskatinimo sistemos“ neuromediatorių išsiskyrimą ir kai kuriam laikui gali sukelti dopamino padidėjimą arba sumažėjimą žmogaus arba gyvūno smegenyse. Taip atsitinka todėl, kad atmintyje užsifiksuoja ne tik pats įvykis, tačiau ir asocijuojantis su juo malonumo-nemalonumo pojūtis. Pavyzdžiui, mes ne tik galime prisiminti kokį nors vakarėlį, tačiau ir tą malonumo ar nemalonumo pojūtį, kurį tuomet patyrėme.

Pavyzdžiui, laboratorinių pelių dopamino kiekis staigiai šovė į viršų jau vien pamačius sutartinį signalą, skelbiantį apie atpildą. Laboratorinių pelių patinų dopamino lygis pakildavo vien tik pamačius patelę, tai yra dar prieš sueitį. Laboratorinės šimpanzės dopamino kiekis šoktelėjo vien pamačius maistą – tai yra dar prieš maitinimą. Žmogaus dopaminas taipogi padidėja vien prisiminus apie maistą, seksą ir t. t. Kiek dopamino atitinkamas žmogus išskiria nuo konkrečios minties ar prisiminimo, priklauso nuo to, kiek ta mintis yra svarbi ir maloni (arba nemaloni) pačiam žmogui, todėl dopaminas padeda mums priimti sprendimus ir veikia motyvaciją.

Žinoma, praėjus kiek laiko po to, kai galvoje liaujasi suktis „ta įdomi ir svarbi mintis“, dopamino kiekis normalizuojasi, tačiau tam taip pat reikia laiko, ypač jei buvo įvykęs galingas dopamino proveržis į sinapses ir „valytojai“ (MAO baltymai ir reabsorcijos inhibitoriai) perkrauti.

Užburtas narkotinio „fantazavimo“ arba „savimotyvacijos“ ratas

Kaip jau sakėme anksčiau, dopamino srautas gali padidėti vien tik prisiminus reikšmingą ir įdomų įvykį. Tai yra, vien jau galvojimas apie įdomų įvykį ar veiksmą gali būti šioks toks paskatinimas. Visi mes mėgstame pasvajoti apie malonius ir įdomius dalykus, kad pakeltume sau nuotaiką. Tačiau kai kurie žmonės piktnaudžiauja šiuo metodu, sąmoningai pertempia savo „paskatinimo sistemą“ ir dirbtinai atmintyje iššaukia įdomias jiems svajones bei idėjas, kadangi taip natūraliai gaminasi geros nuotaikos neuromoderatoriai (dopaminas ir serotinas). Tai panašu į priklausomybę nuo narkotikų, kadangi beveik visi narkotikai veikia smegenų „paskatinimo sistemą“ ir pripildo jų struktūrą dopaminu.

Vyksta maždaug štai kas:

1. Žmogus kelis kartus iš eilės ilgai galvoja apie svarbią ar įdomią jam svajonę arba idėją fix, dopamino lygis sinapsėse pakyla, nuotaika gerėja ir jam ima patikti pati mintis. Psichologijoje tai vadinama „persijungimas nuo tikslo prie paties proceso“.

T. y. žmogui jau ima patikti net ne pats apmąstomas tikslas, o pats mąstymo apie tikslą procesas. Sąmoningai ar ne, žmogus grįžta prie šių pamąstymu jau ne tam, kad išspręstų problemą, o kad dar kartą išgyventų procesą ir pajaustų malonumą (tai yra gautų porciją dopamino). Pamažu galvojimas apie atpildą pats tampa savotišku atpildu ir noras pasvajoti vis labiau asocijuojasi su ankstesniuoju malonumu, todėl maniakiška idėja darosi vis labiau reikšminga ir pageidaujama (atmintyje asocijuojasi su kaskart didesniu dopamino kiekiu).

2. Dopamino pasišalinimui iš sinapsių zonos reikia laiko – jei per tą laiką žmogus persijungs prie kitų minčių (mažiau įdomių) tai dopamino kiekis normalizuosis. Jeigu žmogus ima dažnai ir nuolat galvoti apie savo idea fiks bei svajones – keletą dienų po daugelį valandų iš eilės – dopaminas ima be perstojo plūsti į sinapsių zoną ir sinapsių valymo procesas gali tiesiog nebesusitvarkyti su užduotimi.

Dopamino valytojai (t. y. MAO baltymai ir reabsorcijos sistema) tampa perkrauti ir sinapsės perpildomos dopaminu, taip pat, kaip ir vartojant narkotikus. Tai – kaip matematikos užduotis mokykloje apie baseiną su dviem vamzdžiais: jeigu į baseiną įteka daugiau vandens, nei gali ištekėti, tai jis pamažu persipildo. Taip ir čia: jei į sinapses patenka daugiau dopamino, nei gali iš jos pasišalinti, tai pamažu sinapsės persipildo dopaminu.

3. Taip įvyksta savistimuliacija – kuo daugiau žmogus mėgaujasi savo svarbia idėja, tuo daugiau malonumo (t. y. dopamino) sau suteikia, tuo pačiu atmintyje iškyla asociacijos su pasitenkinimu. Ilgainiui dopaminas ima išsiskirti vien tik paminėjus tą ypatingą idėją ir jam vis dažniau kyla noras grįžti prie jos apmąstymo. Smegenys, išlepintos dopamino, nenori persijungti prie kažko mažiau įdomaus ir numalšinus vieną įkyrią mintį ima sukti kitą, ne mažiau įdomią – taip reikalingi darbai lieka neatlikti.

Šios idėjos fix neleidžia žmogui apie nieką daugiau galvoti, blaško dėmesį, prastėja atmintis, trukdo susikoncentruoti ties kažkuo svarbiu, tačiau mažiau įdomiu. Dėl to šizofrenikas, kaip ir narkomanas, turi problemų su realiu gyvenimu, jis gali netekti darbo, šeimos, draugų – nuo to realybė darosi dar blankesnė ir jam dar labiau norisi užsidaryti savo susigalvotame dopamininiame pasaulyje.

Visa kita netenka prasmės ir prigimtiniai malonumai (valgis, seksas, bendravimas) jau nėra tai, kas teikia malonumą. Su įprastais prigimtiniais malonumais greičiau asocijuojasi nemalonūs prisiminimai (socialinio statuso netekimas, visuomenės atstūmimas, impotencija, valgio skonio praradimas ir t. t.). Pamažu įdomių minčių „sukimasis“ galvoje darosi ne malonumas, o būdas pabėgti nuo problemų ir pagerinti nuotaiką.

Tai tas pats, kaip padidinti dopamino kiekį narkotikais – pradžioje narkomanui tai iš tikro suteikia malonumą, bet vėliau jis jau nebegali gyventi be „dopingo“, narkotikai griauna jo gyvenimą, realybė darosi nykesnė ir narkotikas tampa jau nebe malonumas, o vienintelis būdas nors kiek palaikyti gerą nuotaiką. Be to, ilgalaikėje perspektyvoje „paskatinimo sistema“ palaipsniui prisitaiko prie per didelio dopamino srauto ir sumažina aktyvių receptorių kiekį – taip siekia apsaugoti savo ląsteles nuo perkrovimo, todėl linksmybės jau nebesuteikia ankstesnio malonumo.

4. Jeigu žmogus ir toliau pakankamai ilgai ir nuolatos užsiima savistimuliacija, tai jo perpildytose dopaminu smegenyse vyksta tas pats, kas ir perkrautose sunkių narkotikų narkomano smegenyse – sutrinka „paskatinimo sistemos“ veikla. Smegenims pasidaro sunku nuspręsti, kas gerai, o kas – blogai. Pojūčiai ir asociacijos pasidaro ryškesnės ir įdomesnės, nei įprastai. Bet kuri pirma šovusi į galvą mintis atrodo teisinga ir įdomi. Balsai iš aplinkos ir atminties tampa garsesni ir įgauna tembrą. Netgi mintys, kuriomis įprastai žmogus bendrauja pats su savimi (vidinis balsas) staiga pasidaro garsus ir bauginantis. Smegenims pasidaro sunku persijungti prie įspūdžių, gaunamų iš realaus pasaulio – juk viduje viskas tapo taip svarbu ir įdomu.

Kur riba tarp normos ir patologijos?

Vis dėl to nereikia galvoti, jog pozityvus, dopamino kiekį keliantis mąstymas – visada blogai ir reikia visiškai atsisakyti pozityvių minčių. Toks šios temos supratimas yra visiškai neteisingas. Pozityvus mąstymas, žiūrint iš „dopamininės teorijos“ pusės, yra absoliučiai būtinas teisingai motyvacijai, gerai nuotaikai ir psichinei sveikatai – tik nereikia juo piktnaudžiauti ir tikslingai, iki psichozės kelti dopamino kiekį, ilgą laiką sukant galvoje maniakiškas idėjas ir svajones.

Sveiki apmąstymai ir savistimuliacija fantazijomis

Nereikėtų painioti dviejų skirtingų dalykų:

1) įkyrių maniakiškų, malonumą teikiančių minčių, besisukančių galvoje dažnai ir nuolatos;

2) paprasčiausiai pozityvių minčių, pasikartojančių ne dažnai;

3) sveikos mintys leidžia priimti sprendimus ir veikti (o ne tik galvoti);

4) sveika mintis kyla dėl atsiradusio diskomforto (laikinai nukrito dopamino kiekis, reikia sutvarkyti);

5) sveikų minčių tikslas – išplėsti jūsų galimybes, o ne sumažinti atsiradusį diskomfortą.

Egzistuoja gana paprastas filtravimo metodas: jei žmogus jaučia, kad jam kaskart kyla ta pati mintis daugelį kartų iš eilės, tai jam reikia susimąstyti: „O kam aš tai darau?“. Jei jis pajaus, kad mintį iššaukia ne tam, kad išspręstų problemą, o kaip narkomanas – kad suteiktų sau malonumą vien nuo proceso, tai jam reikia sustoti, kol dopamino kiekis nepakilo aukščiau normos.

Be to, sveiko žmogaus „minčių prasukimas“ įprastai yra produktyvus, tai yra galiausiai gimsta kažkas naudingo: nauja mašina, ataskaita viršininkui, veiksmų planas. Kai sveikas žmogus jaučia, kad jo mąstymo veikla neduoda jokių praktinių rezultatų, tai jis nustoja apie tai galvoti.

Atsiranda taip vadinamas „teigiamas grįžtamasis ryšys“ – kuo dažniau žmogus suka galvoje savo idea fix, tuo daugiau kyla asociacijų su malonumu, ir tuo labiau jam norisi prie jos grįžti.

Kaip žurnale Nature (svarbiausias ir prestižiškiausias JAV mokslinis žurnalas) rašė neurobiologas Deividas Selfas (David Self): „Dopaminsa yra ir kiaušinis, ir višta… Dopaminas veikia kaip atpildas už elgesį, kuris lemia jo išsiskyrimą ir atitinkamai didina norą grįžti prie tokio elgesio… Kaip žiurkė siekia savo uodegos, taip ir narkomanas juda užburtu norų ir atpildo ratu, veikiamas dopamino signalų“.

Nutraukti užburtą savistimuliacijos ratą sveikas žmogus gali nukreipdamas dėmesį į kitas mintis arba sąmoningai atsisakydamas tolimesnio idea fix sukimosi galvoje, pasitelkęs stabdančią „antimintį“ (pavyzdžiui: „aš turiu svarbesnių reikalų“ arba „aš veltui eikvoju laiką, tolimesni šios idėjos apmąstymai neduoda jokių rezultatų“). Tai yra, kovoti su mintimis pirmiausia reikia pasitelkus kitas mintis – taip pats natūraliausias, efektyviausias, saugiausias ir pigiausias būdas.

Taip žmogus išvengs įdomios idėjos virtimo maniakine idea fix. Juk nors pradžioje ta įdomi mintis žmogui ir atrodo svarbi, tačiau ji dar ne asocijuojasi su tokiu aukštu dopamino lygiu, kokį pasiekia šizofrenikai su savo maniakiškomis idėjomis, todėl pakanka ją paprasčiausiai nutraukti kitomis mintimis ar valios pastangomis.

Svarbu nepamiršti, jog sveiko žmogaus savistimuliacija įdomiomis mintimis nepriveda prie psichozės dėl sekančių priežasčių:

1. Sveiki neužsiima savistimuliacija taip dažnai ir be perstojo, kaip šizofrenikai, todėl per tą laiką, kol sveikas žmogus nukreipia dėmesį į mažiau įdomias mintis, jo sinapses išvalo MAO ir reabsorbcijos sistema, todėl dopaminas sinapsėse nesikaupia.

2. Sveiki, kaip įprasta, laiku nustoja „sukti galvoje“ įdomias idėjas, nutraukdami jas kontrargumentais (pavyzdžiui: „aš apie tai jau galvojau; tolimesni šios idėjos apmąstymai tik veltui eikvoja mano laiką; aš turiu daug kitokių reikalų; svajodamas aš atrodau kvailai; jei taip elgsiuosi dažnai, mane išmes iš darbo, kils konfliktas su giminaičiais, pažįstami laikys mane bepročiu ir t. t.“.

3. Sveikiems žmonėms įdomių idėjų prisiminimai nesiasocijuoja su aukštu dopamino kiekiu, kaip tai nutinka šizofrenikams, kadangi šios asociacijos jiems nėra susiformavusios. Šizofrenikų ir narkomanų noras pakartoti siejasi būtent su prisiminimais apie pasitenkinimą (t. y. dopamino pliūpsnį).

4. Sveiki neeikvoja miego laiko įdomių idėjų apmąstymams, o leidžia savo smegenims gerai išsimiegoti ir pailsėti.

5. Sveiki žmonės savo dopamino kiekį gauna tolygiai nedidelėmis porcijomis dienos bėgyje, džiaugdamiesi gyvenimu, bendraudami su žmonėmis, susidomėję žvelgdami į juos supantį pasaulį, mėgaudamiesi gamta, oro sąlygomis, hobiu ir t. t. O šizofrenikų dopamino srautas netolygus – tai viskas aplinkui blogai ir niūru, tai staiga milžiniškas dopamino pliūpsnis nuo maniakiškos minties, tai vėl viskas blogai.

6. Dažnai nutinka, kad geriau visiškai atsisakyti spręsti problemą, atmesti neišsipildantį norą, sumažinti poreikius, pabandyti patogiau likti su tuo, ką turi, ar rasti pakaitalą – ypač tuomet, kai kančia dėl to, ko atsisakei, yra lengvesnė, nei tos pastangos, kurių pareikalautų problemos sprendimas.

Pavyzdžiui, milijardieriui gana normalu norėti iš karto gauti milijoną dolerių, o šizofrenikui, neturinčiam pakankamai lėšų, ryšių ir išsilavinimo tokia neišpildoma idea fix greičiausiai suteiks tik kančių, todėl jam būtų geriau pirma turėti tikroviškesnį tikslą. Juk netgi Bilas Geitsas viename interviu yra sakęs, jog karjeros pradžioje visiškai nesitikėjo tapti milijardieriumi, o paprasčiausiai, būdamas studentu stengėsi užsidirbti, ir tik vėliau jį aplankė sėkmė.

Kartais žmogus kažko per daug ilgai laukia, atideda sunkų sprendimą, kenčia nuo problemos o vėliau ima tolintis nuo depresijos, sukdamas galvoje malonias, įdomias mintis, siekdamas nors kiek atsipalaiduoti ir pakelti nuotaiką (t. y. dopamino kiekį).

Pavyzdžiui, mergina, ilgą laiką negalinti susitikti su mylimuoju, ima įsivaizduoti įvairius santykių su juo scenarijus, susikuria idealų mylimojo paveikslą, kalbasi su tuo išsigalvotu personažu, dar labiau įsimyli savąjį idealą, kuris dažnai neatitinka tikro žmogaus, ir t. t. Tokios malonios mintys padeda jai užsimiršti nuo problemų ar atidėti sprendimą, tačiau jeigu ji per daug užsižais, tai jos dopamino kiekis pakils virš normos ir negatyvioji fazė pereis į produktyvią šizofrenijos fazę.

Nepasakokite savo planų

Iš tikro, jei pasakojate kam nors apie savo fantastiškus planus, jūs eikvojate savo dopaminą, mėgaujatės tuo, ko dar nepasiekėte. Tai potencialiai gali lemti motyvacijos mažėjimą. Atsakymas į pagrindinį šio straipsnio klausimą paprastas: žmogus, visiems pasakojantis apie savo planus ir tikslus greitai netenka susidomėjimo jais! Kai jūs pasakojate apie savo tikslą, ypač, jei jis milžiniškas, žmonės ima jus sveikinti, taip jūsų tikslą paversdami socialine realybe. Taip protas pasiduoda pinklėms, o vėliau, kai jūs jau pajutote pasitenkinimą, noras siekti tikslo mažėja!

Prieš keletą metų buvo atliktas toks eksperimentas: specialiai buvo atrinkti keliasdešimt žmonių, visiems išdalinti lapeliai, kuriuose jie turėjo užrašyti savo tikslus. Po to tuos žmones padalino į dvi grupes. Žmonės iš pirmos grupės papasakojo apie savo tikslus, o žmonės iš antros grupės juos nutylėjo! Visam eksperimentui buvo skirta 45 minutės. Rezultatai buvo tiesiog stulbinantys! Žmonės iš antros grupės dirbo visas 45 minutes ir besibaigiant eksperimentui pareiškė, kad jiems dar reikia daug atlikti, kad pasiektų savo tikslą. O štai pirmosios grupės žmonės dirbo tik pusę jiems skirto laiko, teigdami, jog jaučiasi gerokai priartėja prie savo tikslo!

Taigi, jei visa tai yra tiesa, tai kaip gi reikia elgtis? Galima viską laikyti savyje ir eiti savojo tikslo link, o jį pasiekus pajusti tikrą euforiją!

Bet jeigu vis dėl to norisi pakalbėti apie savo planus, galima tai padaryti taip, kad nepajustume iš to pasitenkinimo, pavyzdžiui: „Man būtina tai pasiekti, todėl stumtelėk mane smarkiau!“.

Reikia aptarinėti savo planus jaučiant diskomfortą, o ne malonumą!

Parengė Darius Dimbelis | infa.lt