Du keliai…

“Meilės kelias” ir “baimės kelias”. Šie du keliai – tai atskaitos taškas, padedantis išsiaiškinti, koks yra mūsų gyvenimo pagrindas. Toks atskyrimas reikalingas mūsų logiškai mąstančiam protui, kad jam būtų lengviau suprasti įvykius ir bent kažkiek paaiškinti mūsų sprendimus. Kokie gi šių kelių ypatumai?

Meilė nekuria įsipareigojimų. Baimė – tai nuolatiniai įsipareigojimai. Eidami baimės keliu, mes vienus ar kitus dalykus darome todėl, nes privalome. Mes tikimės, kad ir kiti elgsis kažkokiu būdu, nes jie taip privalo elgtis. Mes turime įsipareigojimų, tačiau tuo momentu, kai mums reikia kažką padaryti, mes pradedame priešintis. Ir kuo didesnis pasipriešinimas, tuo didesnė mūsų kančia. Anksčiau ar vėliau mumyse kyla noras nusikratyti tų įsipareigojimų. Meilė, kitaip nei baimė, nesipriešina. Ką bedarytumėm, mes darome tai todėl, kad norime. Viskas tampa malonu, tai – lyg žaidimas, teikiantis džiaugsmą.

Meilė nieko nelaukia. Baimė kupina lūkesčių. Baimėje mes kažką darome todėl, kad galvojame, jog privalome tai daryti. Ir iš kitų laukiame to paties. Štai kodėl baimė teikia skausmą, o meilė – niekada. Mes kažko tikimės ir kai tai neįvyksta – mums skauda. Mes sakome, kad tai neteisinga. Mes kaltiname kitus dėl to, kad jie neatitinka mūsų lūkesčių. Tu tarpu kai myli, tu nelauki nieko: mes mylime, nes to norime, o jeigu kiti žmonės kažką daro ar nedaro todėl, kad jie taip nori – tame nematome nieko asmeniško. Jeigu nieko nesitiki ir nelauki, kur tuomet problema? Mes neišgyvename negatyvių jausmų: kas bevyktų, mums viskas tinka. Todėl mylinčių žmonių niekas nežeidžia: jie tiesiog nieko nereikalauja iš kitų ir nevaržo jų įvairiausiais reikalavimais ar įsipareigojimais.

Meilė gerbia. Baimė negerbia nieko, taip pat ir pačios baimės. Jeigu aš kažko gailiu, tai reiškia, kad aš jo negerbiu. Jis nesugeba priimti sprendimų? Ir jeigu man tenka priimti sprendimus už kitą, vadinasi, aš jo negerbiu. O jeigu aš kažko negerbiu, tai reiškia, kad aš stengiuos jį valdyti.

Dažniausiai tada, kai mes aiškiname vaikams, kaip jie turėtų gyventi, mes reiškiame jiems savo nepagarbą. Mes gailime jų ir bandome už juos padaryti tai, ką jie patys turėtų padaryti. Kai aš negerbiu pats savęs, pradedu savęs gailėti. Man atrodo, kad esu nepakankamai geras ir nevertas gyventi šiame pasaulyje. Kas parodys, kad aš savęs negerbiu? Mintys: “Vargšelis aš! Man trūksta gabumų, aš nepakankamai protingas, aš nepakankamai graži, kad man pavyktų…”. Gailestis sau – nepagarbos pasekmė.

Meilė nejaučia gailesčio. Ji niekam nejaučia gailesčio, bet ji kupina atjautos. Baimė trykšta gailesčiu, ji gaili visų. Mes gailime tų, kurių negerbiame, nes netikime, kad tie žmonės yra pakankamai stiprūs, kad susitvarkytų su situacija. O meilė kitus gerbia. Jeigu mes žmogų mylime, mes tikime, kad jam pavyks. Mes žinome, kad jis yra pakankamai stiprus, protingas ir geras, jog įgyvendintų savo ketinimus. Mes neprivalome už jį kažko daryti. Jis gali pats. O jeigu nepavyksta, mes ištiesiame jam ranką, padedame pakilti ir sakome: “Tu gali! Pabandyk dar kartą!”. Tai – atjauta, bet ne gailestis. Atjauta – pagarbos ir meilės vaisius, o gailestis – nepagarbos ir baimės pasekmė.

Meilė prisiima atsakomybę. Baimė vengia atsakomybės, bet tai nereiškia, kad ji nėra atsakinga. Bandymai išvengti atsakomybės – viena rimčiausių klaidų, nes kiekvienas poelgis turi pasekmes. Viskas, ką mes darome ir apie ką galvojame, turi pasekmes. Kai mes darome pasirinkimą, mūsų laukia atitinkamas rezultatas, tam tikra reakcija. Bet rezultatas ir pasekmės atsiranda ir tuo atveju, jeigu mes nedarome pasirinkimo. Ir veiksmas, ir neveikimas turi savo pasekmes. Todėl kiekvienas žmogus visiškai atsako už savo poelgius. Net jeigu nenori! Taip, kartais mūsų klaidas bando taisyti kiti žmonės, bet mes vis vien susimokame už jas. Ir dažniausiai – dvigubai. Kai kažkas kitas bando prisiimti atsakomybę už mus, atsiranda dar didesni nesklandumai.

Meilė visada gera. Baimei gerumas nebūdingas. Baimės kelyje mes turime daugybę įsipareigojimų ir lūkesčių. Šiame kelyje mes nejaučiame pagarbos, vengiame atsakomybės ir jaučiame gailestį. Ar geri jausmai gali gimti širdyje to, kuris nuolat kenčia ir dūsta baimėje? Mes jaučiamės aukomis, mes visada pikti ir liūdni, mes pavydime ir galvojame, kad kiti mus išduoda.

Pyktis – tai baimės kaukė. Liūdesys – tai paslėpta baimė. Pavydas – baimė po kauke. Išgyvendami šiuos baime pagrįstus ir skausmą teikiančius jausmus, mes galime tik apsimesti gerais. Bet iš tikrųjų, mumyse nėra jokio gerumo, nes mes jaučiamės blogai, jaučiamės nelaimingi. O kai eini meilės keliu, tu neturi nei įsipareigojimų, nei lūkesčių. Tu negaili nei savęs, nei šalia esančio žmogaus. Viskas gerai taip, kaip yra, ir todėl tavo veide švyti šypsena. Tu patenkintas savimi ir ši laimė pilna šilumos. Meilė visuomet gera, o gerumas paverčia mus dosniais ir atveria prieš mus visas duris. Meilė dosni, o baimė gobši – ji visko nori tik sau ir todėl visos durys užsidaro.

Meilė nekelia sąlygų. Baimė visada kelia sąlygas. Baimės kelyje mes mylime žmogų, jeigu jis leidžiasi stumdomas, jeigu jis elgiasi su mumis taip, kaip norime mes, jeigu jis atitinka tą paveiksliuką, kurį mes susikūrėme. Mes prisigalvojame, kokie turi būti aplinkiniai, bet kiti žmonės ne tokie ir tokie niekada nebus – ir mes už tai juos smerkiame ir kaltiname. Mums gėda dėl žmogaus, jeigu jis ne toks, kokį mes norėtumėm jį matyti. Kai jis neatitinka mūsų susikurto paveiksliuko, mes jaučiamės sumišę, jis mus erzina ir išveda iš pusiausvyros. Bet tai – tik apsimestinė meilė. Meilės kelyje nebūna jeigu, ten nėra jokių sąlygų. Mes mylime žmogų tokį, koks jis yra, ir mes patys turime teisę būti savimi. Ir jeigu mums nepatinka, koks jis yra, tuomet geriau susirasti kitą – tokį, kuris mums patiks labiau. Mes neturime jokios teisės keisti kitų ir niekas neturi jokios teisės bandyti pakeisti mus. Jeigu mums lemta pasikeisti, tai įvyks tik tuo atveju, jeigu to norėsime patys. Pavyzdžiui tada, kai nuspręsime pabaigti nuolatinės kančios istoriją…

Ištrauka iš Miguel Ruiz knygos “Meilės menas”
Foto: Geralt/Pixabay

Parengė drasagyventi.lt