E. Durkheimas: kodėl kasdieniam gyvenimui stinga prasmės?

Pasak Durkheimo, tradicinės kultūros, kurioms būdingas menkas darbo pasidalijimas, pasižymi mechaniškuoju solidarumu. Kadangi dauguma visuomenės narių verčiasi panašia veikla, juos sieja vienoda patirtis ir bendri įsitikinimai.

Šie bendri įsitikinimai turi represinę galią – bendruomenė kaipmat nubaudžia kiekvieną, metusį iššūkį konvenciniam gyvenimo būdui. Šitaip individui beveik nelieka galimybių nesutikti su bendrąja nuomone. Todėl mechaniškąjį solidarumą grindžia konsensas ir panašūs įsitikinimai. Tačiau dėl industrializacijos ir urbanizacijos darbo pasidalijimas didėjo ir šitaip prisidėjo prie šios solidarumo formos iširimo.

Sudėtingesnėse visuomenėse – dėl užduočių specializacijos ir didėjančios socialinės diferenciacijos – turėtų atsirasti nauja tvarka, kuriai būdingas organiškasis solidarumas … Visuomenes, pasižyminčias organiškuoju solidarumu, išsaugo ekonominė žmonių tarpusavio priklausomybė ir pripažįstama kitų įnašo svarba. Plėtojantis darbo pasidalijimui, žmonės ima vis labiau priklausyti vieni nuo kitų, nes kiekvienam asmeniui reikia prekių ir paslaugų kurias gamina ir tiekia kiti. Kuriant socialinį konsensą, bendrųjų įsitikinimų vietą pradeda užimti ekonominis abipusiškumas ir tarpusavio priklausomybės ryšiai.

Šiuolaikiniai pasaulio kaitos procesai tokie spartūs ir stiprūs, jog sukelia didelių socialinių problemų. Jie gali ardyti tradicinius gyvenimo būdus, moralę, religijas bei kasdienybės modelius, neteikdami naujų aiškių vertybių. Šias kupinas nerimo sąlygas Durkheimas siejo su anomija – tikslo praradimo ir nevilties jausmu, kurį suteikia modernus [ar postmodernus] socialinis gyvenimas. Moderni socialinė raida sugriauna tradicinę moralės priežiūrą bei standartus, kuriuos paprastai teikdavo religija, todėl daugelis moderniųjų visuomenės individų junta, kad jų kasdieniam gyvenimui stinga prasmės.

Anthony Giddens (2005). Sociologija. 27-28 p.