Eugenas Finkas: gyvenimo prasmė
Eugenas Finkas (1905 – 1975) yra solidi Vakarų fenomenologinės filosofijos figūra. Kažkurį laiką artimai bendradarbiavo su Edmundu Husserliu, o vėliau ir su Martinu Heideggeriu. E. Finkas vertinamas kaip vienas aiškiausiai ir paprasčiausiai rašiusių autorių, kas yra labai netikėta ir įstabu, žinant painų ir sunkiai paskaitomą tiek E. Husserlio, tiek M. Heideggerio minčių dėstymo stilių. Pamatinis jo veikalas – „Žaidimas kaip pasaulio simbolis” (Spiel als Weltsymbol), kurio nedidelė dalis, esė „Laimės oazė: Mintys apie žaidimo ontologiją” pavidalu, 2018 pasirodė ir lietuvių kalba. Toliau pateikiamos kelios mintys iš ten, gyvenimo prasmės tema, kai kur cituojant pažodžiui, vietomis peršokant į patikslintą prasminį vertimą ar tiesiog į idėjų referavimą bei lengvas interpretacijas.
Mes ne tik tiesiog esame, paprastai, kaip augalas ar gyvūnas, bet ir stengiamės atrasti savo būties prasmę, norime suprasti, kam mes esame žemėje. Tai neįtikėtina galia, proto aistra, verčianti žmogų interpretuoti savo žemiškąjį gyvenimą. Ji yra mūsų didybės ir kančių šaltinis. Jokia gyva mums žinoma būtybė netrikdo savo gyvavimo keldama klausimą apie neaiškią savo buvimo čia prasmę. Gyvūnas negali, o dievui nereikia klausti apie save.
Bet koks žmogaus atsakymas į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė, reiškia „galutinio tikslo” nustatymą. Tiesa, dauguma žmonių to niekada aiškiai bei nedviprasmiškai taip ir nepadaro, tačiau vis vien visą jų veikimą ar neveikimą visada valdo koks nors kertinis vaizdinys apie tai, kas jiems yra „didžiausias gėris”. Aptinkame, jog žmogaus gyvenime visi kasdieniai tikslai architektūriškai sukomponuoti ir nukreipti į vienokį ar kitokį galutinį tikslą – visi specialūs profesiniai tikslai susijungia kažkokioje vienoje galutinėje nuomonėje apie tai, koks yra galutinis žmogaus tikslas bendrąja prasme.
Šioje tikslų struktūroje sukasi visas žmogaus darbas, visas gyvenimo rimtumas, to kas tikra patvirtinimas. Tačiau žmogaus situacijos fatališkumas pasireiškia tame, jog jis pats niekada negali būti visiškai tikras dėl savo galutinio gyvenimo tikslo, dėl šio svarbiausio savo būties klausimo, jei nepadeda jokia antžmogiška galia, jis taip ir lieka dvejoti nežinios tamsoje.
Todėl kai žmonėms reikia pasakyti, kas gi yra tas žmogiškosios būtybės galutinis tikslas, kokia ta paskirtis, kas gi yra ta tikroji laimė, girdime tik painias kalbas. Todėl mes matome nerimą, skubėjimą ir kankinantį netikrumą, kaip pagrindinius žmogaus gyvenimo būdo bruožus.
Tačiau jei minutėlei paliktume klausimą „kodėl?” ramybėje, atsisakydami ieškoti visą ką grindžiančių galutinių tikslų ar priežasčių ir tiesiog atsisuktume į gyvenimo upės reiškinių raibuliuojančią tėkmę, panirdami į ją it vaikai, mes atrastume pasaulio žaismą.
Perdėm sutechnintos visuomenės civilizacijos aparatas slegia jame gyvenančius žmones. Jie mėgaujasi jo teikiamu komfortu ir nauda, bet kartu patiria tūkstanteriopus gamybos, vartojimo, santykių ir bendravimo taisyklių suvaržymus, kuriuos kiekvienam primeta racionali sistema.
Šiuolaikinės visuomenės žmonėms žaidimas turi terapinį poveikį. Žaisdami žmonės ištrūksta iš kasdienio vienpusiškumo. Žaidimo keliamas entuziazmas išplėšia žmogų iš rūpesčių valdomos kasdienės veiklos, padaro jį atvirą galimybėms. Žaidžiantis žmogus peržengia savo kasdienybę ir būna tiesiog savimi. Tai kitoks santykis su pasauliu. Žmogus nusimeta savo įprastą rolę, sumegztą iš kasdienybės pareigų, ir išmėgina save kuo gi jis gali būti kaip toks, pats savaime. Tame, kas „netikra”, apsigyvena tai, kas aukščiau tikrovės [das Überwirkliche].
Žaidimu gali virsti bet kokia kasdienė veikla. Žaidimo pasaulio modelyje pats žaidėjas, kaip kasdienis žmogus pasislepia, suspenduoja save ir tampa kūrėju. Taip pasiekia žmogiškojo suverenumo, laisvės ir savos galybės, talentų, gebėjimų viršūnė, atsiveria galimybė mėgautis beveik plačiomis kūrybiškumo erdvėmis. Žaidėjas jaučiasi esąs šeimininkas.Laisvas ir visiškai atsakingas pats už save. Žaidimas tampa giliausia savęs išraiška. Knygoje Ecce homo F. Nietzshe rašo, jog „[n]ežinau kito būdo imtis didelių uždavinių, kaip žaidimą.” arba „[i]š tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę”, rašoma Mato evangelijoje.
Bet koks žaidimas vyksta ne dėl būsimos ar bent jau ne vien dėl būsimos palaimos ar apdovanojimo, tai savaime jau yra laimės šaltinis, tai laimę suteikianti dabartis, nenumatantis išsipildymas, tikslas ir prasmė – jis pats.
Pasak Friedrich Schiller, „…žmogus tik tuomet yra žmogus, kai žaidžia”.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Pagal Eugen Fink „Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją”, Apostrofa (2018).