Fanas ar fanatikas?
Būti fanu – smagu ir reikalinga, bet ar visada – sveika?
Kalbant apie fanus pirmiausia reikėtų skirti paprastus sporto, muzikos, kitų sričių ar jų atstovų gerbėjus, kuriems ši veikla yra vienas mėgstamiausių laisvalaikio praleidimo būdų ir tuos, kuriems objekto garbinimas tampa gyvenimo būdu ir pagrindiniu tikslu. Šie žmonės atrodo tarsi apsėsti, jų jausmai ir mintys, savijauta ir elgesys priklauso nuo to, kaip sekasi jų šlovinamam objektui. Toks fanas atrodo tampa fanatiku.
Kodėl dažniausi fanų objektai – muzika ir sportas? Būtent muzika ir komandinis sportas yra emociškai spalvingi vaizdiniai, leidžiantys “sirgaliui“ pasijusti tikru kovotoju, kariu, kuris narsiai kaunasi su priešu (nesvarbu, kad tik tribūnoje ar prieš televizoriaus ekraną) ir laimi. Masinė aistra kokiai nors sporto šakai kyla ir iš poreikio nors kartais pasijusti priklausančiu bendruomenei, pabūti laimėtojų pusėje. Juk laimėjus „tavo“ komandai, ir pats laimėjai (ar bent jau prisidėjai prie pergalės). Tada gali apkabinti draugą, netgi pasibučiuoti, išgyventi pergalę, pamiršti savo nesėkmes, vargus ir rūpesčius. Fanų klubai leidžia pasidalinti savo aistra su kitais ir ilgiau ją išlaikyti. Aistra, stiprios emocijos, gyva jų raiška vargiai būtų įmanomi, jei to nematytų ir nepalaikytų bendraminčių grupė. Štai kodėl sporto varžybas daugelis žmonių, netgi visiškai nesusijusių su fanų judėjimu, mėgsta stebėti kompanijoje.
Fanais dažniausiai tampa jautrūs ir jausmingi, menkai savimi pasitikintys žmonės. Jautrumas įspūdžiams, emocionalumas ypač būdingi vaikystėje ir paauglystėje. Viena pagrindinių šio laikotarpio užduočių – savosios tapatybės atradimas ir stiprinimas. Paaugliai ieško savęs, savo tapatumo patvirtinimo ir lengviausiai tai atlieka būdami bendraamžių – bendraminčių grupėje, kurią paprasta apibūdinti, atskirti nuo kitų. Dėl visiško tikrumo „sava“ grupė supriešinama su kita grupe, dievinančia kitą objektą. Paprastai fanų klubams priklausantys asmenys laiko save geresniais už kitus žmones, ar bent jau kito klubo fanus. Nerašytos fanų taisyklės byloja, kad su kitais ir kitokiais reikia kovoti. Tokia priešprieša dar labiau sustiprina grupės dalyvių tapatumą, suteikia bendrumo ir artumo išgyvenimą, leidžia išreikšti agresiją. Pasaulis suskirstytas į draugus ir priešus, juoda ir balta atrodo paprastesnis, aiškesnis, geriau numatomas, taigi, ir kontroliuojamas.
Buvimas fanu, dar kitaip – fanatiku, suteikia galimybę patirti jausmus, artimus religinei ekstazei. Tačiau aukščiausiu idealu tampa ne Dievas ar pagrindinė gyvenimo vertybė, bet žaidimas, reginys, hobi. Aistringas susižavėjimas kitų žmonių darbais ir žygdarbiais taip pat apsaugo nuo pavydo ir gniuždančio menkavertiškumo jausmo, leidžia likti pasyviems ir mėgautis šlovės atšvaitais. „Jei mano garbinamas dievukas pasiekė pergalę, tai ir aš šiek tiek laimėjau, esu ypatingas, kaip ir jis“ – slapta fano mintis. Gerai, jei buvimas fanu – tai tik etapas, kuris, kaip ir visos vaikiškos ligos, praeina, užleisdamas vietą produktyvesniam ir kūrybiškesniam vystymosi tarpsniui. Pavojus iškyla tuomet, jei iš vaikystės ar paauglystės neišaugama. „Dėdė“ ar „teta“ gali tarpti paauglių zonoje, gali netgi būti jų grupuotės lyderiais ar suburti panašių suaugėlių – nesubrendėlių kompaniją. Tačiau jei į savo susižavėjimą nesugebama pažvelgti kritiškai, jei bet kokia užuomina apie kitokias gyvenimo būdo galimybes pykdo ir erzina, asmenybės raida sustoja, nuosavas gyvenimas ir jo iššūkiai lieka nuošalėje. Sprendimas save ir savo gyvenimą paaukoti susižavėjimui, aistrai ir reginiui – įtraukiantis ir įspūdingas, bet rizikingas veiksmas. Galimi jo padariniai – tuštumos jausmas, pojūtis, kad gyvenimas eina pro šalį, nusivylimas savimi ir sąstingis.
Žavėkimės sveikai ir prasmingai!
Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje