Gėdos jausmas turi ir teigiamą pusę

0 (0)

Vienas „nepatogiausių“ ir skausmingiausių jausmų – gėda. Carlo Gustavo Jungo pasekėjai šį jausmą vadino sielos pelkynu. Priėjus pelkę, dažniausiai stengiamės ją apeiti. Taip ir su gėdos jausmu – norisi jo išvengti, paslėpti giliai viduje. Apie jį kalbėti nesinori. Tačiau kiekvienas jausmas yra svarbus, ne išimtis – ir gėda. Kad gyventume autentišką gyvenimą, teks bristi ir į sielos pelkyną.

Psichologinės paramos ir konsultavimo centras vykdo akciją „Psichologai Kaunui“, kurios metu kalbina psichologus praktikus apie jų darbo specifiką. Šį kartą kalbinta psichologė Kristina Ušackienė apie vieną „nepatogiausių“ jausmų, kurį neretai norisi nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs – gėdą.

– Kas tai yra gėda ?

– Gėda nėra įgimtas jausmas. Jis įgyjamas apie penktuosius gyvenimo metus, pirmiausia savo šeimoje. Tai socialinis jausmas, kylantis iš baimės būti nuvertintam, atstumtam, nemylimam, kai mūsų veiksmai neatitinka sau išsikeltų lūkesčių. Gėdos jausmą dažnai lydi negatyvios mintys apie save, pvz., „aš esu blogas“, „susimoviau“, „esu tikras nevykėlis“ ir pan. Gėdos išgyvenimas yra labai slegiantis jausmas, todėl nuo jo norisi pasislėpti, pabėgti, nematyti. Apie jį sakoma „prasmegti skradžiai žemę“, „mirštu iš gėdos“, „neturiu kur dėti akių“. Iš tiesų apie šį jausmą mažai kalbama. Net ir psichologo kabinete neretai jis būdavo nepelnytai „pamirštamas“, nors paskutiniu metu gėdos jausmui skiriama vis daugiau dėmesio.

– Klausantis gėdos apibūdinimo susidaro įspūdis, kad šis jausmas skatina atsiriboti nuo kitų.

– Iš tiesų, gėdos jausmas stipriai veikia ne tik mūsų savijautą, bet ir elgesį. Dažniausiai stabdo ką nors atlikti, pasakyti, padaryti – tarsi sukelia „paralyžiaus efektą“. Arba atvirkščiai, gali skatinti daryti viską, kad išvengtume šio jausmo. Dar daugiau, šis jausmas ne tik skatina atsiriboti nuo kitų žmonių, neparodyti tikrų savo emocijų, gėdos išgyvenimas dažnai priverčia užsisklęsti savyje, net ir nuo savęs paslėpti tam tikras emocijas, mintis, norus. Gėdos jausmas gali prisidėti prie vidinių kompleksų formavimosi.

– Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti, kaip atsiranda vidiniai kompleksai?

– Vidiniai kompleksai – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą. Dažniausiai jie kyla iš vaikystės, paauglystės patirčių. Vidiniai kompleksai nėra sąmoningai kontroliuojami, jie veikia žmogaus elgesį.

Pavyzdžiui, nuo vaikystės aplinkiniai mergaitei sakydavo, kad ji per daug valgo, užaugs stora. Kartą tėtis pajuokavo, kad „jei tiek valgysi, nesusirasi vyro“. Užaugusi mergina nepasitikėjo savimi bendraudama su priešinga lytimi. Net jei vaikinas pasiūlydavo rimtą draugystę sakydamas, kad ji patinka tokia, kokia yra, netikėdavo ir išlaikydavo atstumą. Jos nepasitikėjimas buvo susijęs su gėda dėl šiek tiek apvalesnių kūno formų, baime, kad yra negraži ir dėl to niekada neištekės.

– Gėdos išgyvenimas sukelia daug nemalonių potyrių. Ar gėda turi teigiamą pusę?

– Tikrai taip. Kaip ir kiekvienas jausmas, gėda yra reikalinga. Ji padeda prisitaikyti prie aplinkos. Gėdos jausmas padeda išmokti mandagaus, kultūringo elgesio, atsižvelgti ne tik į savo norus, bet ir į kitą žmogų. Gėdos jausmas gali motyvuoti ištaisyti klaidą, atsiprašyti siekiant atkurti pažeistą tarpusavio ryšį. Nenorėdami išgyventi šio jausmo, lengviau vykdome įsipareigojimus, sau išsikeltus tikslus ir pažadus.

– Kodėl gėda kalbėti(s) apie gėdą?

– Gėdos išgyvenimas labai žeidžiantis. Kalbėdami apie tai, iš kur kyla šis jausmas, atveriame savo jautriausias vietas, silpnumą. Baisu pamatysi, koks esu nevykėlis. Tuo labiau nesinori, kad tokį mane pamatytų kitas žmogus. Tačiau kuo labiau slepiame, tuo labiau gėda didėja.

– Ką daryti kilus gėdos jausmui ?

– Pirmiausiai svarbu atpažinti gėdos jausmą. Tam gali padėti savo kūno pojūčių stebėjimas, pavyzdžiui, susigėdę galime nurausti, išprakaituoti, užsikirsti kalbėdami ir pan. Nors sunku pakelti gėdą, dažniausiai šį jausmą išgyvename vienumoje. Svarbu ne pasislėpti nuo gėdos, o pasistengti ją iškęsti, suprasti, kokiose situacijose ir iš kur ji kyla. Tačiau atpažinimo ir supratimo nepakanka. Brene Brown teigia: „Jei norime gyventi ir mylėti visa širdimi ir žengti į pasaulį jausdami savo visavertiškumą, turime kalbėtis apie mums kliudančius dalykus – ypač gėdą, baimę ir pažeidžiamumą“.

Taigi, dar vienas svarbus dalykas – išdrįsti su kuo nors pasikalbėti apie savo patiriamą gėdą. Ne visada lengva artimoje aplinkoje rasti žmogų, su kuriuo būtų lengva apie tai kalbėtis, kuris būtų suprantantis ir palaikantis. Tokiais atvejais tikrai verta prisiminti, kad yra ir psichologai. Kartais pokalbis padeda išsivaduoti iš slegiančio gėdos išgyvenimo, kartais padeda tiesiog jį priimti, išmokti būti su juo ir gyventi autentišką gyvenimą.

Renginys vykdomas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vykdomo Kauno miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projekto „Psichologinio raštingumo didinimas Kauno mieste, visuomenės teigiamos nuostatos į psichosocialines paslaugas formavimas“ apimtyse.

Parengė Ji24.lt
Iliustracija: Getty Images