Gydanti empatijos proceso technika
Empatija nebuvo mano ankstyvo gyvenimo dalis. Aš augau siaubo pilnuose namuose, kur kiekvienas buvo per daug užsiėmęs savo paties išgyvenimu, kad būtų užjautęs ką nors kitą. Nebuvo erdvės, kurioje kažkas būtų įsijautęs į kito vidinius išgyvenimus, nebuvo noro palaikyti erdvę kito žmogaus jausmams. Mes buvome akli vienas kito vidiniam kraštovaizdžiui, tiesiog svetimi žmonės, besidalinantys tą pačią fizinę erdvę, tiesiog besistengiantys fiziškai išlikti.
Artėjant prie mano trisdešimtmečio, kažkas pasikeitė. Aš labiau pradėjau suvokti atjautą tiek kaip gydantį įrankį, tiek kaip būdą gyvuoti pasaulyje. Tai man padėjo baigti kitų žmonių elgesį priimti kaip specialiai nukreiptą prieš mane. Kai galėjau įsijausti į jų kelionę, aš pradėjau matyti, kas verčia juos taip elgtis, ir man nebeatrodė, kad viskas nukreipta prieš mane. Tai man padėjo ir pačiam būti geriau suprastam kitų. Po to, kai mano ankstyvasis gyvenimas buvo prikištas pykčio ir neapykantos žmonėms, aš mėgavausi kai kažkas mano patirtį priiminėjo atvira širdimi. Nebuvau aš velnias. Buvau galų gale tik žmogus. Kai pasijaučiau besąs priimamas su visu savo žmogiškumu, tai mane labai pakeitė.
Neseniai aš perkėliau empatiją į dar aukštesnį lygį. Susiklostė netikėta bjauri nesusipratimų, netekčių ir dirgiklių grandinė, ir aš su savo geriausiu draugu 2013 metais patekome į juodą nebendravimo periodą. Mes nekalbėjome iki 2014 m. rudens, kai abu nusprendėme, kad reiktų pabandyt pagydyt mūsų santykius ir vėl bendrauti. Kai vėl susitikome, pasidarė aišku, kad tarp mūsų buvo per daug neišspręstų jausmų ir prielaidų. Kalbėjimas kažkiek padėjo, tačiau to neužteko tam, kad prisikastume iki esmės. Mes tiesiog negalėjome matyti vienas kito bei negalėjome nustoti kitam primetinėti savo pačių jausmų ir prielaidų. Rifai atrodė neperžengiami.
Mums reikėjo kažko daugiau, kažko daugiau nei paprastas “aš pasakiau, tu pasakei” dialogas, kurio metu kiekvienas bando kažką įrodyti vienas kitam. Mums reikėjo technikos, kuri padėtų mums išlipti iš savęs ir pamatyti vienas kitą visame gilume. Mums reikėjo pagyti ląstelių lygmeny. Rėmiausi technika, kurią naudojau kaip terapeutas dirbdamas su šeimomis, tik pritaikiau ją mūsų atvejui. Dabar ją paprasčiausiai vadinu Empatijos procesu. Po dviejų sesijų, kurių metų ją taikėme, mes jau galėjome nusimesti didelius emocinius šarvus ir matyti kito veiksmus neapkrautus savo projekcijomis ir prielaidomis. Mes galėjome pagydyti didelę tarp mūsų buvusio skausmo dalį ir prisiminti, kodėl buvome geriausiais draugais virš 20 metų. Negaliu pasakyti, kad mūsų ryšys atsinaujino visuose lygiuose, kaip kad buvo, bet procesas iš tiesų padarė stebuklus.
Tiesą pasakius, ši paprasta technika gali pakeisti santykius. Ir tikiu, kad jos pritaikymui nėra jokių apribojimų. Ji gali būti naudojama tarp draugų, mylimųjų, šeimos narių, darbuotojų ir darbdavių, kolegų, konfliktuojančių tautų ir planų, netgi teismuose. Ją galima įausti į mokymo programas mokyklose, kad vaikai išmoktų atjausti ir tai išreikšti ankstyvame amžiuje, ypač tai būtų gerai tiems, kurie to negali patirti savo namų aplinkoje. Pasaulyje, kuriame konfliktai dažniausiai kyla iš nesugebėjimo įsijausti į vienas kito situaciją, empatijos procesas gali persmelkti per tradicinio kurtumo nuometus ir pakeisti mūsų pasaulį. Jį galima naudoti vėl ir vėl net sudėtingiausiose situacijose tol, kol jaučiantysis nepasijaus pilnai suprastas ir atjaustas. Ji labai naudinga net ir ten, kur nėra konflikto. Pasaulyje, kuriame tiek daug mūsų niekada nesijautė matomi ir atjausti, šis procesas gali pakeisti gyvenimus netgi jei taikomas tarp nepažįstamų žmonių. Tiesą pasakius, kaži, ar kolektyvinė sąmonė bus pažinta šioje erdvėje, jeigu mes neišmoksime atjausti žmonių, kurie mums atrodo tiesiog nepažįstamieji. Jeigu mes galėtume išmokti empatiškos reakcijos su visais (“pasakyk man, koks tas jausmas tau”), mes prasimuštume per svetimumo sienas ir prisimintume, kad mes visi esame čia, einame koja kojon keitimosi keliu. Tuomet, kai manei, kad esi vienas su savo iššūkiais, tu gali pradėti atjautos procesą ir suvokti, kad iš tiesų taip nėra.
Tai tarsi, kaip aš sakau, ėjimas su kito žmogaus batais. Tai yra gebėjimas pajusti, ką kitas žmogus jaučia ar jautė tuo konkrečiu momentu. Tai tarsi įsijautimas į jų kelionę ir pajautimas to, ką patyrė jie. Tai ne vien užuojauta, ne vien tik pagailėjimas. Tai labiau jų jausmų pajautimas, tarsi tai vyktų su tavim pačiu.
Išjautėjas – tai žmogus, kuris dalinasi savo patirtimi. Gavėjas – tai kitas žmogus, kuris priima pirmojo jausmus. Pastaba: nors šis aprašymas skirtas žmonių porai, t.y. dalinimuisi aš – tu, jis gali būti taikomas ir didesniam žmonių skaičiui. Tuomet išjautėjas lieka vienas, bet gavėjų gali būti daugiau. Tuomet instrukciją reikia tiesiog atitinkamai pritaikyti.
Empatijos procesas: priesaika
Procesas prasideda nuo to, kad gaunatysis duoda priesaiką išjaučiančiajam. Žodžiai gali būti keičiami tiek, kiek reikalauja situacija, tačiau joje svarbu tai, kad išjautėjas turi išgirsti, jog jis gali jaustis saugus dalindamasis savo patirtimi. Turint omeny mūsų patirtį, kai daugybę kartų kai mes atvirai dalinomės ir aplinkinių reakcija buvo nepalanki, išjaučiantysis turi jaustis visiškai užtikrintas, kad priimantysis tikrai sugebės išklausyti jo patyrimus su teigiamu nusistatymu, aktyviai klausydamasis, ir kad nepapasakos kitiems. Pasidalinti savo patirtimi – tai tapti pažeidžiamu. Mes nenorime, kad žmonės grįžtų į savo patyrimus tik tam, kad dar sykį pasijustų nematomi, neišklausomi ir dar sykį patirtų emocinę traumą.
“Aš esu palaimintas, kad turiu galimybę priimti šitą atsivėrimą. Pažadu, kad priimsiu jį gerai nusistatęs, būsiu savimi ir būsiu toks atviras, koks tik gali būti. Šis procesas yra ne apie mane. Tai yra tavęs priėmimas. Tai yra mano atjauta ir mano noras pabūti tavo vietoje. Aš padarysiu viską, kad palikčiau visas savo išankstines nuostatas, projekcijas, sunkius jausmus kol tu dalinsiesi tam, kad galėčiau būti pilnai susitelkęs į tai, kas vyksta. Aš nesistengsiu keisti tavo požiūrio į tavo patyrimą. Aš tavęs neteisiu. Ir aš prižadu, kad be tavo sutikimo niekada niekam nepasakosiu to, ką tu man leisi žinoti. Tai yra tavo procesas. Gali jaustis saugus.”
Išjaučiantysis tuomet pasako, kaip jis norėtų, kad gavėjas atsisėstų, galbūt prieš jį, galbūt atsigultų abu patogiai, žodžiu, pasirenka tokią padėtį, kurioje jis pats jaučiasi patogiausiai išreikšti savo patyrimus. Svarbu, kad aplinka pati savaime būtų rami ir patogi tiek, kiek to reikia pagelbėti procesui. Išjaučiantysis nusprendžia, ar jis nori, kad priimantysis būtų atsimerkęs, ar žiūrėtų į jį, ar nežiūrėtų, ar būtų užsimerkęs. Tai priklauso nuo to, kaip išjaučiantysis nori, kokiu būdu jo patirtis būtų priimama. Jis taip pat pats nusprendžia, ar jis norėtų būti užsimerkęs ar atsimerkęs. Išjaučiantysis taip pat nusprendžia, kaip jis nori, kad priimantysis reaguotų: ar kad jis judėtų taip pat, kaip išjaučiantysis, ar atpasakotų, ką išgirdo, ar tiesiog sėdėtų ar gulėtų tylėdamas ir nejudėdamas, kol jis dalinasi savo patirtimi. Galima iš anksto nusistatyti laiko limitą, kiek laiko bus skiriama dalinimuisi, bet tą nustato irgi išjaučiantysis. Bet laiką riboti nebūtina. Bet kuriuo atveju, apsprendžiama viskas, kas padėtų išjaučiančiajam prieš jam pradedant.
Tada jis tiesiog pradeda pasakoti ir išreikšti savo patirtį. Taigi, išjaučiantysis kalba, leidžia garsus, transliuoja viską, kas eina iš jo širdies, visa tai, kame jis nori būti gavėjo suprastas (prisiminimai, atsitikimai, patirtys, priėjimo kampas). Jis pradeda dalintis, taip aiškiai, kaip tik gali, su detalėmis, žodžiais, ašaromis, pykčiu, judėdamas ir kitaip pilnai išreikšdamas save. Viską, kas tik yra būtina. Tai gali būti specifinis atsitikimas, prisiminimias, tačiau svarbu neišsilieti nevaldoma begalinio skaičiaus prisiminimų ir įvykių seka. Jei norite būti geriau suprastas ir jaustis pilnai išklausytas, geriau vienam tokiam išklausymui pasirinkti vieną įvykį ar prisiminimą. Tai padidina šansus pasijausti pilnai suprastas ir išklausytas. Idėja yra tokia, kad priimantysis čia yra ir tam, kad išklausytų jūsų patyrimą, bet kad ir pilnai pajustų jūsų jausmus. Kad atjaustų. Kad pasidalintų, prisiimtų dalį jų. Kad pajustų juos savo kūnu ir išgyventų. Kad iš tiejų jaustų tai, kad jautėte jūs, kad jūs pasijustumėte išgirstas ir pajaustas ir kad pasijustumėte susijęs su priimančiuoju. Yra svarbu, kad jūs išreikštumėte save tiek ilgai, kiek jums to reikia, tiek giliai, kad jūs pasijustumėte, kad pagaliau išreiškėte viską, kas su tuo susiję. Kai baigėte, yra keli variantai. Jūs galite paprašyti jų išeiti, apkabinti jus, jeigu tai jums priimtina, jūs galite paprašyti tiesiog pabūti kartu tylint, jūs galite paprašyti priimančiojo papasakoti savais žodžiais ką jūs pasakėte. Jeigu jums užtenka to, kad kažkas tiesiog buvo ten su jumis, kai jūs pasakojote, jums gali to nereikėti. Tačiau jeigu jums svarbu žinoti, kad tas žmogus viską išjautė kartu su jumis, gali reikėti, kad jis gana giliai atpasakotų, ką jautėte jūs. Daugelis mūsų einame pergyvenimą niekada taip ir nesijausdami išklaisyti ir išgirsti, tad vien girdėjimas, kad kitas jūsų išklausė ir išgirdo, gali suteikti visiškai naują patyrimą būti išgirstam ir išklausytam.
.
Jeigu jūs į empatijos procesą leidotės dėlto, kad pykotės, jūs galite pradėti pokalbį apie tai, ką patyrėte kartu, tik dabar jau žiūrėdami į viską iš platesnės perspektyvos ir per supratimo prizmę.
.
Jeff Brown
Šaltinis: Mano tikras gyvenimas