Gyvenimas nykstančiame mieste: nelygybė, diskriminacija ir savos taisyklės

Marcin Kołpanowicz – AEROPOLIS

Pasaulyje yra daug negyvenamų arba nykstančių miestų. Miestai vaiduokliai it po karo, kuriuose mažėja ne tik investicijos, bet ir gyventojų skaičius, griūva pastatai ir nyksta miesto kontūrai. Kiekvienas jų turi savitą įdomią istoriją. Kai kurių miestų gyventojus išvijo stichinės nelaimės, kiti juos paliko dėl ekonominių priežasčių. Dar kiti, nepaisant visko, savo gimtosios vietos palikti nesiryžta.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) viešėjęs Michigano-Dearborno universiteto mokslininkas Paul Draus, tyrinėjantis nykstančius miestus kaip socialinę problemą, teigia, kad miestų nykimas tam tikru mastu apima visas senstančios industrinės infrastruktūros valstybes, įskaitant ir ES nares, ir miestus Lotynų Amerikoje. Tačiau tai, ką vadiname „nykimu“ gali labai skirtis ir turėti labai įvairias priežastis skirtingose šalyse. „Kartais miesto depopuliacija gali įvykti dėl staigių ekonominių ar politinių pokyčių, pavyzdžiui, uostų nuosmukis Valparaise, Čilėje po Panamos kanalo atidarymo 1914 m., arba ir tokių nelaimių kaip Černobylio avarija“, – pasakojo sociologijos profesorius Paul Draus, kuris skaitė paskaitas VDU socialinės politikos studentams. Su juo kalbamės apie tai, kas daro įtaką miestų nykimui ir kuo pasižymi gyvenimas tokiuose pilnai nefunkcionuojančiose miestuose.

Ar įmanoma prikelti naujam gyvenimui mirusį miestą? 

Man atrodo, kad frazė „miręs miestas“ prieštarauja pati sau. Miestai yra lyg miškai – jų išteklius ir įvairovę galima išeikvoti, tačiau, kol yra išlikę kažkiek medžių, įsikabinusių į uolą, miško siela gyvuoja. Pagal apibrėžimą, miestai yra gyvi ir visuomet vystosi, net jei jų dydis kinta. Detroitas vis dar turi daugiau nei 600 tūkst. gyventojų – tai yra, daugiau nei Vilnius. Turime nepamiršti, kad irimas yra gyvybės forma, ir kartais ji net yra gan ryški ir atspari.

Marcin Kołpanowicz – FUNGOPOLIS

Pasaulyje yra daug nykstančių miestų. Jūsų manymu, kokia jų tolesnė ateitis?

Manau, kad tai visiškai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priima tokių miestų visuomenės, bei nuo nenuspėjamų faktorių, tokių kaip aplinkos arba klimato kaita bei vartojimo ir technologijų tendencijos. Nenoriu pasakyti, kad pati klimato kaita yra nenuspėjama – ji beveik neabejotinai vyksta. Bet jos tikslias pasekmes, kalbant apie žmonių apgyvendinimą, numatyti sunku. Spėju, kad mūsų, Mičigano valstijos miestų gyventojų skaičius ilgainiui atsigaus, paprasčiausiai todėl, kad mes turime pakankamai vandens ir klimatą, kuris išliks tinkamas gyvenimui ir tada, kai žemės temperatūra kils.

Kaip galvojate, dėl kokių priežasčių žmonės lieka gyventi pilnai nefunkcionuojamame mieste, pavyzdžiui, Detroite?

Žmonės dažnai lieka gyventi paprasčiausiai todėl, kad tos vietos jiems pažįstamos – tai galioja kalbant tiek apie Detroitą ir panašius miestus, tiek apie priemiesčius, kaimus ir klestinčius miestus. Daug žmonių Detroite yra vargingi, o apgyvendinimas už jo ribų jiems neprieinamas dėl finansinės padėties arba  transportacijos. Be to, JAV turi ilgą rasinės segregacijos istoriją, o tai ypač ryšku Detroite. Dauguma Detroito gyventojų yra afroamerikiečiai, arba „juodaodžiai“, o dauguma priemiesčių gyventojų yra euroamerikiečiai, arba „baltaodžiai“. Tie, kurie kraustosi iš juodaodžių daugumą turinčio Detroito į baltaodžių daugumą turinčius priemiesčius, gali susidurti su tikra arba juntama diskriminacija ir pasipriešinimu.

Lankėtės Kauno mieste, VDU universitete. Vis daugiau žmonių ir ypač jaunimo palieka miestą dėl emigracijos į kitas šalis. Kaip manote, ar dėl šių priežasčių Kaunas gali papildyti išnykusių miestų sąrašą?

Kaip suprantu, daug miestų vidurio ir rytų Europoje susiduria su panašiomis problemomis, kaip Detroitas, dėl besitęsiančios išsilavinusio jaunimo emigracijos, augančių senstančių gyventojų poreikių, ir mažėjančių mokestinių pajamų. Tačiau šiuose miestuose nėra tokios rasinės atskirties problemos, kokią turi JAV. Panašu, kad ES centrinės vyriausybės yra įsipareigojusios išsaugoti savo istorinius miestus ir galėtų prisidėti kompensuojant vietos išteklių nykimą. Tuo tarpu JAV parama miestams per pastaruosius dešimtmečius smarkiai sumažėjo.

Koks nykstantis pasaulio miestas jus labiausiai žavi ir kodėl?

Mane nuolat žavi Detroitas, bet aš taip pat domiuosi ir kitais senstančiais JAV „rūdijančio diržo“ (angl. Rust Belt) miestais: Bafalo miestas Niujorko valstijoje, Pitsburgas Pensilvanijoje, Klivlendas Ohajuje. Anksčiau gyvenau Deitone, Ohajuje, kuris turi daug tokių pačių problemų, kaip ir Detroitas, bet negauna tiek pat dėmesio, nes yra žymiai mažesnis. Kiti miestai „broliai“ Detroitui yra Naujasis Orleanas Luizianoje, Niuarkas Niudžersyje ir Ouklendas Kalifornijoje. Nors geografiškai jie tolimi, tačiau turi daug bendrumų, pavyzdžiui rasinę segregaciją, koncentruotą skurdą ir investicijų mažėjimą.

Tačiau net klestintys miestai turi rajonus, kurie primena Detroitą. Čikagoje, Niujorke, net San Franciske yra vietų, kartais vadinamų neišvystytomis, kur matomas sunykimas, investicijų sumažėjimas ir apleistumas.  Kita vertus, kai kurios tokių gyvenamųjų namų rinkos turi tokią didelę vertę, kad tai pasitaiko vis rečiau, o labiau neatidėliotinos problemos yra centrinių miestų gentrifikacija (nekilnojamojo turto supirkimas už žemą kainą ir kainų kėlimas siekiant iškeldinti senuosius gyventojus, – red. past.) ir vargingų gyventojų išstūmimas į atokius rajonus.

Marcin Kołpanowicz THE UNDERGROUND CITY

Kokios yra pagrindinės pamokos, kokių galėtume pasimokyti iš Detroito atvejo? Kaip manote, ar buvo galimybių jo problemas išspręsti ir išvengti bankroto?

Detroito istorijoje buvo nemažai lemiamų akimirkų, kai buvo galima ieškoti kitų sprendimų. Daugelis įvardija neramumus mieste 1967-aisiais kaip Detroito nuosmukį. Tomo Sugrue knygoje „Miesto krizės kilmė“ („Origins of the Urban Crisis“) rašoma apie Detroito nuosmukį ir pasakojama apie rasinę segregaciją gyvenamųjų namų rinkoje ir priemiesčių plėtros federalinį subsidijavimą per būsto paskolas ir greitkelių statybą. Dar viena svarbi dėlionės dalis yra mokyklų segregacija – nors po 1950-aisiais priimto Aukščiausiojo Teismo sprendimo ji miestuose tapo nelegali, kitas sprendimas aštuntajame dešimtmetyje palaikė savivaldos (angl. home rule) koncepciją, t. y. miestai buvo atsakingi tik už vidinę desegregaciją.

Kadangi priemiesčiuose gyveno beveik vien baltieji, šis sprendimas de facto patvirtino rasinę segregaciją regione. Turtingesni priemiesčiai nepajautė jokių išlaidų, o Detroitas krito vis gilyn į nuosmukį. Mieste ir toliau nykstant mokykloms, jis tapo vis mažiau patrauklia gyvenamąja vieta pasiturintiems arba vidurinės klasės gyventojams, tiek baltiesiems, tiek ir juodaodžiams. Stiprėjanti emigracija, vienas po kito sekantys pajamų, investicijų ir miesto paslaugų (tarp jų ir mokyklų kokybės) nuosmukiai – visa tai buvo pagrindiniai faktoriai, kurie galiausiai sukėlė bankrotą. Korumpuoti lyderiai ir blogi vadovybės sprendimai taip pat prie to prisidėjo. Įdomu tai, kad šių bėdų neišsprendžia neseniai patvirtintas kovos su bankrotu planas – vis dar išlieka problema, kur gauti pajamų.

Pasaulyje ir toliau didėja miestų gyventojų skaičius. Ar galima šią tendenciją kaip nors išnaudoti tam, kad žmonės sugrįžtų į apleistus miestus?

Manau, kad galima, jei tie miestai priims tuos gyventojus ir jei jie įsikurs tolygiai tiek priemiesčiuose, tiek ir miestų centruose. Pavyzdžiui, Niujorko miesto imigracija leido atstatyti Pietų Bronksą, kuris ankstyvajame dešimtajame dešimtmetyje buvo beveik toks pat suniokotas kaip ir Detroitas.

Interviu autorė – Rimgailė Masiulytė.