Idealus žmogus

© Blutgruppe/Corbis

Taip jau yra, kad gyvenimą mes matuojame savo mažu protu. Kito matuoklio neturime. Idealas, kurio siekiame, irgi egzistuoja mūsų galvose. Gražus fantazijų paveikslas, dirbtinis idealusis „Aš”, – tai pasaulis, kuriame mūsų persona tampa žmogumi, teisėtai jaučiančiu „realų” savo reikšmingumą ir netgi didybę.

Čia prasideda pirmoji saviapgaulės stadija. Mes imame tikėti, kad mūsų proto išgalvotas idealus „Aš” – tai kai kas realaus. Kad tai pats nuostabiausias mūsų gyvenimo variantas šioje planetoje. Mes tikime, kad tą akimirką, kai susiliesime su savo idealiuoju „Aš”, visos problemos, lyg burtų lazdele pamojus, ima spręstis savaime, ir ateis ilgai lauktoji laimė.

Dėl šio tikėjimo mes stipriai įsikimbame į idealaus „Aš” iliuziją ir eikvojame dvasios jėgas jai palaikyti ir stiprinti.
Tai naivus aklas tikėjimas, kuris prasideda, kai tyras vaikas pastebi, jog yra mylimas ne už tai, koks jis yra, o už tai, koks jis patinka. Štai tada ir sudaromas sandoris su Didžiuoju Manipuliatoriumi, arba nelabuoju. Tikriausiai niekas dėl to nekaltas – tokie yra mūsų dvasios raidos mechanizmai, nes tik šitaip mes mokomės atskirti tiesą – brisdami per melo džiungles.

Svajonė

Idealas – tai geriausia, tobula reiškinio būklė. Jeigu šiuo matu matuosime žmogų, absoliutus idealas bus jo mirtis, arba nebūtis, kurios pusiausvyros neiškraipys ir nejaudins jokios gyvenimo apraiškos. Taigi bus visiška ir galutinė nirvana be vilties į kokį nors „tęsinį” su įdomiomis detalėmis. Tačiau tada visas mūsų gyvenimas, išeitų, – tai tik viena dieviška klaida, kurią ištaisyti užkrauta ant pečių tų, kurie „domisi dvasiniais mokymais”. Tikiuosi, šioje vietoje jūs nusišypsojote.

Mes gyvename daugialypėje realybėje, ir čia, reiškinių chaose, idealą įsivaizduojame kaip šviesų ir kūrybingą gyvenimą, pilną meilės ir džiaugsmo. Tai svajonė.

Gyvenimas sudarytas iš pojūčių, kuriuos jaučia mūsų vadinamasis „Aš”. Tame „Aš” vyksta mano suvokimas, ir jis kuria mano gyvenimą. Mes judame link to, ką jaučiame, o jaučiame tai, kas vyksta mumyse pačiuose. Jeigu Dievo nebūtų mumyse pačiuose, jo mums nebūtų niekur.

Mūsų psichika daugialypė, mūsų pasąmonė jau turi visą tikimybių, kas gali nutikti, rinkinį. Visos religijos ir mokymai – tai tik trumpos instrukcijos psichikai. Idealus žmogus jau egzistuoja mūsų pasąmonėje, antraip mums nebūtų ko siekti.

Orientyrai

Mes judame link to, ką žinome, arba bent jau nujaučiame iš nebylių užuominų. Sąžinė neleidžia mums išklysti iš kelio.

Sąžinė – tai savotiškas psichikos veidrodis, į kurį žiūrėdamas žmogus nori pamatyti Dievą, bet mato pats save – ir dėl to kenčia. Jis jaučia skirtumą tarp savo lūkesčių ir realios padėties. Šis skirtumas ir yra sielos maudulys. Sąžinė šia prasme – didis motyvatorius tobulėti. Ji – tas psichinis magnetas ant Dievo kūno mūsų sąmonėje, kuris mums traukia iš komforto zonos ir tempia per gyvenimo negandas prie didžiojo tikslo. Ir kuo arčiau mes nusigauname iki idealaus žmogaus savo viduje, tuo didesnė šios traukos jėga, ir tuo stipresnis kontrastas, ir tuo skausmingesnės sąžinės kančios.

Kuo stipresnis mūsų ryšys su idealiu vidiniu žmogumi, tuo garsiau skamba jo balsas, stumiantis mus eiti tobulėjimo keliu. Ir jeigu šis „idealus žmogus” jau yra mūsų viduje, savęs tobulinimas reiškia savęs pažinimą.
Kad taptume geresni, mes turime save pažinti. Ir nesvarbu, kokių religinių tiesų laikomės. Mes netgi galime būti materialistai. Visos pasaulėžiūros – tai tik ribotas būdas mąstyti ir kalbėti apie gyvenimą.

Ribos

Daugelis žmonių visą gyvenimą laikosi vienos pasaulėžiūros kaip galutinės tiesos ir net nepastebi, kaip ją keičia naujos, „tikresnės” tiesos, kurias dengia kitas iliuzijų apie gyvenimą sluoksnis. Netrukus visos baigtinės tiesos ir vėl nusimes savo kaukes. Ir tada – stebuklas! – ateis naujos. Kada nors mes liausimės žiūrėti į jas rimtai.
Kai jaučiame, jog peržengiame savo ribas, ir suprantame, jog vakarykštės tiesos – niekai, kaustę mūsų sąmonę, mes su malonumu atsikratome senų koncepcijų, tačiau tuojau pat visomis jėgomis kimbame į naujas – subtilesnes! Pavargusio suaugusio žmogaus veidu kalbame apie senas koncepcijas, ir su nuoširdžia jaunuolio aistra – apie naujas.

Tokia yra viena iš jaunystės paslapčių: daryti atradimus, gauti pirmąją patirtį, įspūdžių, atrandant kai ką naujo sau.

Viena iš mūsų raidos paslapčių – ta, kad, atrasdami nauja, mes galime užfiksuoti savo atradimo vaizdinį, išeinantį už suvokimo ribų. Pavyzdžiui, kai jaučiame kažką, kas peržengia mūsų supratimo galimybes, galime pabandyti išreikšti tai žodžiais, kad šioje vietoje turėtume „ramstį”. Dabar šis ramstis gali tapti aukštesniu raidos laipteliu. Bet kada nors jis taps nereikalingu inkaru, bloku, kurį, kad galėtume judėti toliau, turėsime sugriauti, paleisti. Taip raida ir vyksta.

Mes ne visada sugebame suvokti gyvenimo permainų esmę. Paprastai mes norime, kad mūsų senasis gyvenimas vis atsinaujintų ir žydėtų, kad mūsų seni prisirišimai pasiektų apogėjų, ir ne mes lakstytume paskui savosios aistros objektus, o šie „objektai” patys bėgiotų paskui mus. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, mylimo žmogaus maldavimu pabūti šalia… dar bent minutėlę. Visa tai – saviapgaulė, kurios realizacija šiame gyvenime greičiausiai nėra įmanoma. Todėl, kad mūsų prisirišimai laiko mus vietoje.

Dvilypumas

Gali būti, jog mūsų protas šiandien dar negeba priimti ir išlaikyti idealaus gyvenimo. Mes turime prisipažinti, kad tikros permainos vyksta, kai „prarandame” tai, kas svarbu, o po praradimo – įgyjame gebėjimą tai paleisti. Vėl ir vėl. Kuo ilgiau laikomės savo prisirišimų, kuo ilgiau stovime vietoje, tuo giliau pasineriame į pūvančio esamo raidos etapo liūną, kuriame šie prisirišimai mus laiko. Kaip baisu ir skausminga palikti komforto zoną. Kiek daug siaubo tenka iškęsti, kad pajustum gyvenimo skonį, kad išmoktum stovėti ir eiti savo kojomis pirmyn. Kartais mes tiesiog atsisakome suprasti, kad kelias į idealą eina ne raudonu kilimu, nuklotu gėlėmis, o per gilias duobes sąlygiškai lygiame laisvės ir supratimo take.

Mes galime apgaudinėti save iliuzijomis, kad idealas egzistuoja savarankiškai. Šis tikėjimas yra vienas iš idealaus „Aš” atramų, kuri skaldo mūsų psichiką ir sukuria skausmingą dvilypumą. Dėl jo mes visą gyvenimą bėgame tolyn nuo savęs išgalvotos tobulybės link.

Idealus darbas, idealus sutuoktinis, kokybiški draugai, pirmarūšiai tėvai, aukščiausios klasės vaikai, doriausios dorybės, nepralenkiamas talentas, teisingas elgesys… Šio egzamino išlaikyti tiesiog neįmanoma.

Jeigu yra idealizuojamas „aš”, turi būti ir niekinamas. Tai neišvengiama. Kad ir kaip to trokštame, idealus negali egzistuoti be smerkiamo, kaip švarus – be purvino. Toks ir yra sandorio su Piktuoju triukas. Kai mūsų gyvenimas neatitinka nerealių normatyvų, jaučiamės blogai, nes iškart susitapatiname su niekinamuoju aš.

Kad ir ką darysi, gyvenimas skirsis nuo mūsų gražių fantazijų apie jį. Iš esmės jokių kitų problemų mes čia ir neturime.

Mes tikime, jog „idealumas” mums garantuoja sėkmę ir išsigelbėjimą. Bilietą į rojų. Tačiau idealaus „Aš” vaizdinys irgi nuolat keičiasi. Vakar jis buvo „jaunas ir gražus”, šiandien – „profesionalus ir turtingas”, rytoj – „dvasingas ir nušvitęs”. Visa tai – tik idealiojo „Aš” garderobas. Vakar mentalinis dirgiklis buvo „glamūras”, šiandien – verslas ir dvasingumas… Didingumo link.

Proto gudrybės – bekraštės. Kiekvienas žingsnis į laisvę žengiamas gręžiojantis atgal ir stengiantis išsaugoti maksimumą iliuzijų apie savo didingumą. Kitaip negalime. Mes norime kuo geriau, o gero laukiame iš ateities.

Sandoris

Idealaus „Aš” fenomeną kaip sandorį su nelabuoju ir neurozių šaltinį nagrinėjo psichologė Karen Horni (Karen Horney) – būtent jos samprata apie neurozę dėstoma šiame straipsnyje. Bėgdamas paskui savo didybę, žmogus „parduoda” sielą – išduoda save ir galiausiai atsiduria savęs smerkimo pragare.

Jis pyksta ant likimo, kai jis nesilaiko įsipareigojimų „pagal kontraktą”, kurį pats ir sudarė savo vaizduotėje.
Žmogus vertina savo gyvenimą lygindamas jį su įsivaizdavimu „kaip reikia”. Maža to, dažnas įsivaizduoja, jog nematoma jėga jį apdovanoja arba baudžia. Kai sekasi – aukštesnės jėgos myli ir palaiko, o kai nesiseka – vadinasi, nemyli. Iš čia kyla įvairiausi beprasmiški prietarai ir ritualai, kurių žmogus laikosi iš baimės įžeisti savo likimą. Ar ne per daug imasi prietaringi žmonės, teigiantys, jog Dievas toks neurotiškas, jog įsižeidžia, supyksta ir pavyduliauja, kai mes nukrypstame nuo savo kuklių apeigų?

Išeitis

Yra tik viena išeitis – stebėti, kaip viskas vyksta. Nereikalauti iš savęs „didingų” rezultatų. Labai įtikima, kad būtent šie lūkesčiai, kuriuos diktuoja idealusis „Aš”, ir atves į nusivylimą.

Mums lieka priimti save su visais veidais ir šešėliais, susitaikyti su savimi ir būti dabar, o ne bėgti nuo savęs į geresnį rytojų su nesibaigiančiais tikslais. Tam tikra prasme mes turime atsisakyti iracionalios magijos – neidealizuoti savo pozityvių savybių bei nedemonizuoti negatyvių, atsisakyti aklo tikėjimo savo šventumu arba nuodėmingumu.

Šaltinis: Igoris Satorinas, progressman.ru

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ | ve.lt