Ieškau žmonių-vilkų gaujos
„Žmogus žmogui – vilkas, vilkas vilkui – brolis“. Jei šis rusų posakis – tiesa, tuomet kodėl mums nepasimokius iš vilko?
O gal girdėjote pasakojimą apie žmogų, kuris žmogui yra vilkas. Žmogus žmogui – vilkas, – užrašo romėnų autorius ir pamiršta savo tekstą. Turbūt jis būtų nustebęs, jei būtų sužinojęs, kad žmonių gentis dažnai vienas kitam, kaip priekaištą išsakys šiuos žodžius. O juk žinome, kad „žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi“! Kaip jį sugausi sklandantį visomis pasaulio kalbomis?! Jis tikrai nustebtų, jei tik žinotų, kad jo rašytą komediją „Asilai“ atsimena tik tuomet, kuomet kartoja šį posakį: „Homo homini lupus est“. Autorius sako, kad visi žmonės iš prigimties yra blogi vienas kitam. Autorius – tai romėnų rašytojas Plautas (Titus Maccius Plautus, ~250–184 pr. m. e.). Komedijoje „Asilai“ herojus nepatiki svetimam pinigų, paaiškindamas, jog „žmogus žmogui yra vilkas, o ne žmogus, jei nežino, koks jis yra“. Dabartine reikšme posakis išpopuliarėjo nuo XVII a., kai anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) išleido knygą „Leviatanas“ kurioje jis šį posakį pavartojo, komentuodamas savo tezę, jog iki susikuriant valstybės institucijai, vyksta visų karas su visais.
Kiekvienas vilko žinovas palinguotų galvą ir pasakytų: „Kaip šis mielas ponas, šis šmaikštusis rašytojas Plautas paslydo.“ Jei vilkai būtų tokie pat piktą menantys, kaip žmonės, tuomet žmonėms už šiuos žodžius reikėtų atsakyti, kaip „už daiktą“. Vilkų giminė būtinai paprašytų išspręsti tą žmogaus ir vilko bylą teisme, jei tik vilkai būtų nuoširdūs žmonės.
Tačiau vilkas žmogui – ne žmogus. Vilkas nepostringauja, tuščių kalbų nekomentuoja ir dar nei vienas vilkas dėl žemos savivertės ir iš didelio pykčio netapo nei geru, nei prastu žmonių „grafomaniškos prozos“ kritiku.
Kiekvienas drąsus medžiotojas tik pasvajoti galėtų apie tokį medžiotojų būrį, vienas ir be šeimos kiekvieną vilką pavydžiu žvilgsniu palydėtų, svajodamas apie tokią šeimą, kurioje barnis niekada nevirstų lemtinga klaida. Jei tik žinotų, kokie vilkai mokytojai ir tėvai, tai kiekvienas vaikas ne prie kareivėlių, o prie vilko gaujos dėtųs.
Ar teko kada nors sutikti vilką? Ne? O man teko. Pasitaikydavo retos progos, bet jos pasitaikydavo, kuomet mano kelią perbėgdavo vienas kitas „vilkas“. Tie susitikimai nebuvo persmelkti baimės, kovos. Tų susitikimų metu – nei gyvulys, nei žmogus nekrisdavo. Visada pagalvodavau, koks gražus žmogus yra žvėris. Labiau vengdavau susitikimų su žmogumi gyvuliu ar žmogumi žvėrimi. Įsimintini susitikimai su žmonėmis – paukščiais, o juk yra ir žmonių žuvų, ir žmonių – tylių kiaulių, kurie kažką vis knisa, ir žmonių…
Tie, kam teko pažinti vilką pasakytų, kad miške saugiau sutikti vilką, o ne žmogų. Turėčiau pridurti, kad vilko ir žmogaus susitikimas mažiau tikėtinas nei žmogaus ir žmogaus susitikimas. Jei tektų linkėti, tuomet žmogui būtinai reikėtų palinkėti būti tokiu, kaip vilkas. Jei tik Plautas būtų žinojęs, tai tikrai būtų pasakęs: „žmogus žmogui – žmogus, o geriau te vilku būna.“
Tad ko linkėtų tie, kurie gerai pažįsta vilko ir žmogaus būdą? Jei nebūtų žmogiškai pavydūs jie tikrai palinkėtų:
1. Turėti vilko būdą. Būti atsidavusiu, ištikimu, žaismingu, švelniu, stipriu, galvojančiu apie gaujos, o ne savo gerovę.
2. Turėti vilko kojas. Kiekvienas iš mūsų turi išmanyti puikiai tai, ką daro ar bent jau stengtis ir siekti atlikti savo darbą taip gerai, kaip tik gali. Vilkas tiksliai žino kam jam duotos kojos, kaip jomis reikia rūpintis ir ką su jomis veikti medžioklės, laisvalaikio ir poilsio metu. Vilkas nei savo balso, nei savo kojų be reikalo nelaido, be reikalo nevargina.
3. Netirtėti iš baimės girdint šiurpą keliantį staugimą mėnesienoj. Nei vienas vilkas nuo kitų gaujos narių neturi jokių paslapčių. Jis kaukia, kad kiti visada žinotų jo buvimo vietą, kad jį rastų, kad jį iškeliaujantį palydėtų, kad išreikštų jam savo jausmus. Vilkas niekada „neišjungia savo mobilaus telefono“. Vilkas niekada nepasiklysta ir nepamiršta grįžti namo. Jei ir pamirštų, tuomet kiti kaukdami jam primintų, kad jis turi namus, kur tie namai ir, kad jie jam padės į juos grįžti, juos rasti.
4. Dabot kaip vilkas miškan. Nei vieno vilko nei šunimi, nei žmogumi, nei vovere, nei bebru, nei barsuku ir nei šarka neužauginsi. Vilkas visa savo esybe žino, kad jis vilkas, žino kur jo namai, žino ką turi daryti, ir į kurią pusę bėgti, kai tik gera ir tinkama proga pasitaiko. Vilkas niekada nepraleidžia progos prieš patekant saulei sugrįžti namo. Liaudis žino, kad nereikia vilko maitinti, nes tikras vilkas visuomet į mišką žiūri. Nei vieno vilko ir niekas „nenupirko ir nepapirko“ nei paršeliu, nei žąsele, nei ramiu ir dosniu šeimininko būdu.
5. Eiti vienas paskui kitą taip, jog rodytųs, kad vieno eita. Sekti gauja, žinoti savo vaidmenį ir būti, tarsi viena.
Tokios „žmonių gaujos“ ne tik, kad joks elnias ar lokys neįveiktų, bet neįveiktų jokia „skrendanti neganda juoda“, o „broliai žmonės“ nugalėtų bet kokią mirtį, nelaimę, rūpestį, barnį ar neatsargų krimstelėjimą į širdį.
Tad ko mes galime pasimokyti iš lengva ristele bėgančio vilko ir ar reikia? Dar ir kaip reikia. Būtinai reikia. Reikia ir ne tik iš vilko. Gamta – knyga, kurią skaitydami galime išmokti visko, ko reikia apie gyvenimą: su kitais, šalia kitų, iš kitų, dėl kitų, be kitų. Taip mano zoosociologai. Jie siunčia dvi žinias. Kaip visada – vieną gerą, o kitą blogą. Gera žinia yra ta, kad jei žmogus žmogui būtų vilkas, tuomet mūsų vieninga žmonių gauja būtų soti, saugi, darni, protinga, vaisinga. Mūsų jaunikliai neaugtų vaikų namuose, seniai negaištų iš bado, visi baigtų privalomą mokslą. Žmogaus-vilko giminėje žaistų, urgztų, kandžiotųs, tačiau nei vienam gaujos nariui nekiltų mintis sprukti iš pabodusios gaujos ir susirasti kitą. Vilkai protingi. Jie žino, kad kartu – smagiau, saugiau, lengviau, greičiau. Bloga žinia yra ta, kad vilkai – nykstanti rūšis. Tad kyla klausimas ar artimiausioje ateityje žmogus turės iš ko pasimokyti. Žmogus ne vieną didį mokytoją, mokytojų gaują, bandą, pulką, gentį nudėjo, sumedžiojo, suvalgė. Kiekvienas iš mūsų daugiau laimėtų, jei į privačias pamokas pas vilką eitų. Tik kuo atsilygintų žmogus vilkui? Vilkas gi žino, kas vertingiausia ir svarbiausia vilko gyvenime. Bėda ta, kad to, kas svarbiausia ir vertingiausia vilko gyvenime žmogus ir neturi.
Tad ko mus išmokytų vilkas savo mokykloje? Juk ne veltui kunigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką. Su vilkų gauja galėtum pastatyti ne vieną tokį Vilnių.
Vilkų gyvenimo tyrinėtojai Jim and Jamie Dutcher savanoriškai gyveno šalia vilkų apie 30 metų. Ši pora norėjo sužinoti, o vėliau ir papasakoti nepaprastą paprastų vilkų gyvenimo istoriją. Apibendrinę tyrimo rezultatus jie pristatė 10 bruožų būdingų vilkams. Ką manytume apie žmones, apie kuriuos jums pasakodama pasakyčiau, kad jie: protingi, socialūs ir žaismingi? Jie žaidžia, dainuoja, pešasi, gina vienas kitą, turi puikų humoro jausmą. Deja, bet tai vilkų dosjė. Tad štai dešimt tikro vilko pamokų tikram žmogui.
1. Pamoka. Gyventi reikia gaujoje. Anglų rašytojas Radjardas Kiplingas rašė: „Vilko stiprybė – gauja, gaujos stiprybė – vilkas“. Vilkas supranta, kad vienam – per sunku saugotis, medžioti, rasti poilsio vietą.
2. Pamoka. Medžioti galima tik dėl maisto. Gauti, turėti, įsigyti reiktų tik tuomet, kuomet reikia. Prieš ką nors darant reiktų sau užduoti klausimą: „Noriu ar reikia?“. Vilkas nemedžioja dėl sporto, vilkas nemedžioja dėl malonumo, vilkas nemedžioja stiprių ir sveikų. Vilkas medžioja, kad išgyventų, tačiau jis neparduoda sumedžioto elnio ragų, o kiaunės iškamšos nestato pačioje garbingiausioje urvo vietoje.
3. Pamoka. Būtina sukurti stiprius ryšius. Vilkai orientuoti į šeimą. Šeimoje svarbiausi – vilkas ir vilkė. Jų tarpusavio santykiai labai artimi. Šeimai būdinga griežta ir aiški hierarchinė struktūra. Jie prieraišūs, prisirišę, mylintys, meilūs, švelnūs gyvūnai. Trynimasis nosimis, laižymas vienas kito yra būdingas vilkams ir taip jie išreiškia savo jausmus, meilę ir švelnumą. Vilkai žino, kad meilė nėra savaime suprantamas reiškinys. Neužtenka jausti, bet reikia ir išreikšti. Vilkai myli vaikus. Ir visi rūpinasi jaunikliais. Dauginasi tik viena pora. Vilkai yra ištikimi, bičiulę ar bičiulį sau pasirenka visam laikui. Tokiu būdu kontroliuojama vilkų populiacija. Gaujoje svarbi disciplina. Kiekvienas turi teises ir pareigas. Visi santykiai vilkų gaujoje paremti tarpusavio meile. Vilkų šeimoje gyvena motina, tėvas, tetos, dėdės, broliai, seserys, seneliai. Toje gaujoje visiems užtenka vietos ir niekas nieko „į mišką rogutėmis neveža“. Jie laikosi hierarchijos, kad išgyventų. Tiesa, vilkai iš medžioklės patraukia ne į kavines, barus, teatrą, futbolo varžybas, o į savo namus. Jie neturi nei buto, nei trobelės, nei nuosavos pirtelės, tačiau žaliame pasaulyje, kuriame nėra jokių ženklų, gatvių, nuorodų vilkai visada randa tą kampelį, kurį savo namais vadina. Vilkams, kaip ir kitiems tų keistų žalių namų gyventojams svetimi reikalai visiškai nerūpi, jie turi savo reikalų ir savo rūpesčių. Kartais skaitant pasakas suabejoju ar tai ne apie vilkus? Tik vilkai suformavę šeimą ilgai ir laimingai gyvena iki to laiko, kol mirtis juos išskiria.
4. Pamoka. Būtina daugintis. Dauginasi tik viena pora vilkų, kuri atsakinga už viską. Ji sprendžia kada reikia keliauti, kada medžioti, kaip ir kiek kiekvienas gaujos vilkas turi suvalgyti. Motina rūpinas ir prižiūri vaikus, kol kiti vilkai medžioja. Vilkai savo palikuonių neišnaudoja nei fiziškai, nei seksualiai, nei psichologiškai. Kiekvienas vilkas turi nuostabią vaikystę, nes vilkas žino, kad atžalos – gaujos ateitis. Kiekvienas vilkas žino, kad vilkiukas privalo žaisti. Žaisdami vilkai mokosi. Vilkai nemeta mokyklos, baigia privalomąjį mokslą ir mokosi tik gerais, labai gerais ir puikiais pažymiais. Vilkai žino, kad smagiausia mokytis žaidžiant. Tad žaisdami jie išmoksta visko, ko reikia, kad išgyventų. Jie žino, kad „neišmoktų pamokų šalyje“ „neraštingas vilkas“ sumokės savo ir kitų gaujos narių gyvybėmis.
5. Pamoka. Privalu žaisti ir smagintis. Niekas geriau už vilkus nemoka žaisti. Visą laisvą laiką nuo medžioklės ir poilsio vilkai žaidžia. Vilkiukų žaislai – natūralūs: kurmis, ežiukas, kaulas. Vilkas žino, kad mokslas geriau į galvą lenda, kai žaidi su tikrais žaislais ir tikroje žaidimų aikštelėje. Mokytojai su tavimi žaidžia kartu. Jie žino ko mokosi ir tiksliai žino, kad to gyvenime reiks. Tad nei vienas vilkiukas nepaliekamas antrus metus kartoti kurso. Ten kiekvienas nori mokytis. Vilkas niekada nebaustų vilkiuko už tai, kad jo snukutis smėlėtas, letenėlės žemėtos, lapų guolis sujauktas, o grindys nagais pažymėtos.
6. Pamoka. Privalu mokytis. Vilkai – patys geriausi mokytojai, o vilkiukai – patys geriausi mokiniai. Nei vienas neužduoda klausimo kodėl reikia mokytis. Žmonės baigę „vilkų universitetą“ mokėtų be grasinimų, bausmių, prievartos sudominti mokinius, išmokyti juos ir paruošti gyvenimui.
7. Pamoka. Reikia rūpintis silpnesniais gaujos nariais. Gaujos nariai rūpinasi jaunais, ligotais ir senais vilkais. Jie rūpinasi vienas kitu. Jaunikliai – ateitis, seni vilkai – išmintis, patirtis, suaugę vilkai – išgyvenimas.
8. Pamoka. Svarbu išreikšti emocijas. Vilkai reiškia emocijas, tokias kaip džiaugsmas, pyktis, agresija. Tai nesumažina jų pasitikėjimo savimi, nesunaikina jų savivertės. Jie nekeršija vienas kitam, nepalieka savo gaujos ir tiksliai žino, koks kiekvieno iš jų tikslas. Vilkai moka išreikšti savo prisirišimą, meilę, ištikimybę, atsidavimą ir nuolatos tai daro, nes žino, kad tai suartina ir suvienija gentį. Tai pats efektyviausias „komandos lipdymo“ būdas.
9. Pamoka. Būti komanda. Vilkai – tikri žaidėjai. Iš jų galėtų mokytis komandos, sportininkai, kolegos, įmonės. Vilkai medžioja gauja. Gaujos ir medžioklės lyderiai yra tie vilkai, kurie šeimoje dominuoja. Kiekvienas vilkas žino savo vaidmenį ir tai lemia medžioklės sėkmę. Jie meistriški; sumanūs, įgudę. Savo darbą atlieka tobulai ir nepriekaištingai. Kiekvienas vilkas žino, kad „vilką kojos peni“. Tad jie nemedžioja, kaip pakliūva, aklai, atsitiktinai. Vilkų medžioklė, tarsi greitas šokis, kuris pasižymi neįtikėtinai techniška ir meniška choreografija. Kiekvienas vilkas žino, kad jei to, ką daro nedarys taip gerai, kaip gali, tuomet pats taps grobiu, o ne medžiotoju. Vilkai medžioja tik jaunus, senus ir ligotus. Konkurencija – varomoji gaujos jėga. Bet konkuruojama, galvojant apie gaujos gerovę.
10. Pamoka. Niekada nepalikti pėdsakų. Vilkai savo gaujos narius saugo, „kaip savo akį“. Į savo šeimą vilkas neatves svetimo, neprileis žmogaus, niekam nepasakos, nesigirs ir filmuoti tikrai neleis. Vilkas žino, kad išgyventi padeda slaptumas. Niekas nepamatys nei vilko, nei jo namų, nei jo šeimos. Jei taip nutiktų, tuomet vilkas gerai žino – spruk iš namų ir palik juos. Kiekvienas vilkas išmoksta keliauti vienu pėdsaku. Nei vienas vilkas neparsineša „darbo į namus“, o „dirba“ taip toli nuo namų, kad kiekvienas manytų, kad jis jų neturi. Gal dėl to kartais atsidūstame: „vienišas, tarsi vilkas“. Ar tai ne to vilko – meistro būsime suklaidinti, kuris mus toli nuo savo namų nuviliojo, pėdsakais apgavo, toli girioje paklaidino ir pametė?
Tad kiekvienas vilkas gaujoje gyvena pagal „vilko dekalogą – dešimt vilko įsakymų“:
1. Gerbk vyresnius;
2. Mokyk vaikus;
3. Rūpinkis senais, ligotais ir vaikais;
4. Gyvenk ir dirbk gaujoje;
5. Žaisk visuomet, kai tik gali;
6. Medžiok, kai reikia;
7. Ilsėkis, kai nežaidi ir nemedžioji;
8. Išreikšk prisirišimą, meilę, ištikimybę;
9. Staugimu pranešk kur esi ir išreikšk savo jausmus;
10. Nepalik jokio pėdsako.
Taigi kitą kartą klausydami apie vilkų žalą skirkime laiko pamąstyti apie vilko išmintingas pamokas. Te posakis „kaukia kaip vilkai“ (atseit – iš vienos šeimos, visi tokie patys) bus apie jus, o jei atsidusite, kad esate vienišas, kaip vilkas, tuomet pasidžiaukite tuo, nes kas jau kas, o vilko vienatvė kiekvieną vilką apdovanoja pačiais ištikimiausiais šeimos nariais gyvenančiais, tarsi viena koja, jog, rodos, ne dešimties, o vieno gyventa.
Parengė:
Aušra Benikienė | www.galvocius.lt
Iliustracija: Tom Pottiger / Unsplash