Intuicija – sąmonės ir nesąmoningosios mūsų dalies tarpusavio sąveikos rezultatas

„Ar tu tai tikrai žinai?“ – „Ne, bet intuityviai jaučiu…“. Dažnai žodį „intuicija“ mes naudojame, kad paaiškintume kažką neapčiuopiamo, nepatvirtinto logika. Tačiau intuicija yra senesnė už loginį mastymą ir milijonus metų žmogus rėmėsi tik ja. Jo paties išlikimas pirmiausia tiesiogiai buvo priklausomas nuo intuicijos išvystymo lygio. Šiandien intuicijos vaidmuo nė kiek nesumažėjęs

Didelė dalis to, ką savyje turi filosofija, menas, mokslinis ar kitoks išradimas, vyksta intuicijos lygmenyje. Norint sukurti meno kūrinį (o vėliau suprasti jį), norint kažką atrasti ar išrasti, sukurti kažką naujo, suprasti kokios nors idėjos ir atskiro Gamtos dėsnio esmę, reikia ne tik filosofijos, mokslo ir estetikos teorijos žinių. Būtina pajausti DVASIĄ, ESMĘ, JĖGĄ tos idėjos, kurią norime suprasti ir bet kokia forma perduoti. Ir tos dvasios neįmanoma nei adekvačiai suformuluoti, nei paaiškinti žodžiais.

Intuicija – būdas, kurio pagalba mūsų Siela ir Širdis bendrauja su mūsų Sąmone: ji siekia toli už logikos ir sveiko proto ribų. Žmogaus intuicija naudoja ne tik vizualinius vaizdus, bet ir simbolius, metaforas, archetipus, ji naudoja neįprastus būdus ir formas, sukauptas per visą žmonijos vystymosi istoriją. Todėl intuicija su savo galimybėmis nesulyginamai turtingesnė už kitas, labiau įprastas bei labiau žinomas pažinimo formas.

Logika – ribotas mūsų Sąmonės instrumentas. Tai tik mąstymo įrankis, bet ne pats mąstymas. Ji apdoroja informaciją, tačiau nesukuria naujo žinojimo, ji atsako už sprendimų priėmimo korektiškumą, tačiau nesugeba išaiškinti, ar pačios žinios yra teisingos, ar ne.

Paradoksas, tačiau mąstyti visapusiškai logiškai, racionaliai – neįmanoma. Vadinasi, logikai turi gelbėti kažkoks gebėjimas pažinti tiesą. Šį tiesos pažinimo gebėjimą, kuris padeda logikai ir kuris, pažindamas tiesą, nesivadovauja logika, senovėje ir vadino intuicija. (Žodis „intuicija“ kilęs iš lotyniško „intuition“, „įdėmus įsižiūrėjimas“).

Ten, kur protas daro nuoseklius, logiškus žingsnius, tiesiai, tačiau lėtai eidamas link tikslo, intuicija veikia staiga, tartum žaibas. Jai nereikia įrodymų, ji nesiremia samprotavimais. Intuityvus mąstymas veikia nepastebimai, „natūraliai“, jis nėra toks varginantis, kaip logiškas, reikalaujantis valios pastangų.

Jei tik žmogus pasiduoda intuicijai, jis pameta loginių samprotavimų seką, nugrimzta į vidaus būsenos, miglotų pojūčių ir nuojautų, vaizdinių bei simbolių stichiją.

Ir priešingai, jei žmogus veikia gerai įsisąmonintu, logišku režimu, tai jis nebeturi priėjimo prie savo intuityvios patirties.

Intuicijos dėka žmogus akimirksniu mato pilną realybės vaizdą. Jis nujaučia, ar netgi aiškiai mato, kaip įvykiai klostysis toliau (bent jau pagrindiniai variantai) ir prie ko veda įvykiai ar drama, kurios esmę taip blogai supranta patys jos dalyviai. Bet jam bus labai sunku tą vaizdą perduoti, įvilkti į žodinį apvalkalą, nepraradus jo didžiosios dalies, ir netgi paaiškinti, kokiu būdu jis sugebėjo perprasti tai, kas vyksta (jei atsakymo apie gyvenimo patirtį nelaikysime tinkamu).

Amerikos psichoterapeuto Eriko Berno (Eric Berne) teigimu, „intuicija yra tai, ką mes žinome, patys nesuprasdami, kaip tai sužinojome“.

Psichologai mažai supranta, kaip veikia intuicija, ir dar mažiau žino, kaip ją tyrinėti. Dažniausiai jie naudojasi terminu „insaitas“ – „praregėjimas“: žodis kilęs iš anglų insight, „suvokimas“, „praregėjimas“, „įsigilinimas į esmę“. Šiuo terminu jie vadina tą momentą, kai žmogų staiga apima kokia nors idėja, į galvą ateina užduoties, prie kurios jis ilgą laiko dirbo, sprendimo būdas. Insaitą dar vadina „aha-reakcija“ – turima omenyje tie šūksniai, išsiveržiantys iš mūsų, kai tik užčiuopiame problemos esmę ir matome išeitį. Kūrybinis Archimedo praregėjimas, kai jis, šaukdamas „Eureka!“ šoko iš vonios, yra klasikinis insaito pavyzdys.

Todėl daugelis šiuolaikinių psichologų mano, jog intuicijos šaltinis – Nesąmoningumas, tiksliau, jo darni sąveika su sąmone. Tyrinėjimai šią išvadą patvirtina. Kai pasireiškia intuicija, ji veikia per nuojautą, archetipus, simbolius. Neatsitiktinai intuityvios aiškiaregystės neretai atsiranda miegant, snaudžiant ar svajojant.

Žmogus su išlavinta intuicija moka subtiliai pajusti pasąmonės informaciją – pavyzdžiui, iš intonacijos, mimikos, gestų, akių išraiškos gali suprasti daug to, ko pašnekovas nenori arba negali pasakyti. Beveik visa ši informacija į mūsų dėmesio lauką nepakliūna ir nėra paklusni sąmonės kontrolei, tačiau ji visiškai ne pradingsta, nesąmoningame lygyje suformuodama ypatingą, intuityvią patirtį. Intuityvioji patirtis kaupiasi neveikiama mūsų noro ir valios, ji negali nei pasireikšti savaime, nei būti atkartota žmogaus, tačiau aiškiai įtakoja mūsų veiklos ir elgesio pobūdį. Intuityvioji patirtis nustato vagą, kuria teka mąstymas.

Senovės filosofai Sokratas ir Platonas suprato intuiciją ir intuityvią patirtį daug giliau. Jie suvokė intuiciją kaip sudėtinį žmogaus gebėjimą visapusiškai, holografiškai pažinti tiesą įvairiais aspektais tuo pačiu metu – Praeities, Dabarties ir Ateities, Gyvenimo ir Mirties, Evoliucijos, Erdvės ir Laiko, Amžinybės, Matomo ir Nematomo, Archetipo ir Formos, Dvasinio ir Materialaus. O intuityvioji patirtis, jų suvokimu, tai ne tik „išoriniai“ momentai, kurie pakliūna į pasąmonę, ir ne tik abstraktus žmogaus „nesąmoningumas“, apie kurį kalba šiuolaikiniai psichologai.

Tai sugebėjimas „pažinti“, „prisiminti“. Turima galvoje Nemirtingos Sielos patirtis, kurią ji įgijo per ilgą persikūnijimų laikotarpį. Dalį šios patirties siela atpažįsta, prisimena per intuicijos blyksnius, „praregėjimus“. Tai gebėjimas suvokti idėjas-archetipus, gebėjimas persikelti už materialaus pasaulio ribų, į idėjų pasaulį ir gyventi jame ar juo bent vieną akimirką. Ši integrali savybė dar nėra visiškai išvystyta žmoguje, bet ji gali atbusti, imti vystytis.

1926 metais amerikiečių tyrinėtojas Grehemas Volesas (Graham Wallas) pasiūlė savo kūrybinio mąstymo proceso schemą, kuri vėliau tapo įžymi. Jis ją sukūrė remdamasis žymių mokslininkų savistabos duomenimis – pirmiausia tai vokiečių fiziologo, fiziko ir matematiko Hermano Helmgolco (Hermann Helmholtz) ir prancūzų matematiko Anri Puankarė (Henri Puancare). Volesas šiame procese išskyrė keturias stadijas.

Pirmoji stadija – pasiruošimas. Į ją įeina reikalingos informacijos apie problemą rinkimas, sąmoningos jos sprendimo paieškos ir apmąstymai.

Filosofinė patirtis tai nusako kitais žodžiais: būtinas laikotarpis, kai nieko nesigauna, kada tu galvoji, bandai, tačiau viskas nueina perniek. Tartum galva sieną trankytum.

Antroji stadija – inkubacija. Problemos išnešiojimas. Tariamo sąstingio metas. O iš tikro tuo metu vyksta giluminis nesąmoningas darbas su problema, nors sąmoningai žmogus gali apie ją visiškai negalvoti.

Filosofiškai: kai pasodinai, paliejai – nerauk, kad pažiūrėtum, kas gavosi. Leisk Gamtai pačiai atlikti darbą.

Trečioji stadija – nušvitimas. Įkvėpimas, atradimas, insaitas. Ateina visada netikėtai, akimirksniu, tartum staigus šuolis. Sprendimas tą akimirką gimsta simbolio forma, kaip vaizdinys, kurį sunku nupasakoti žodžiais.

Ketvirtoji stadija – patikrinimas. Vaizdinys apvelkamas žodžiais, mintys išsirikiuoja į loginę seką, atradimas įrodomas moksliškai.

Praregėjimo (insaito) momentas, idėjos gimimas yra intuityvaus kūrybinio proceso kulminacija. Ir iki šiol jis yra nesugaunamas, paslaptingas, beveik mistiškas. Turbūt jis visada liks apgaubtas paslapties šydu. Jei praregėjimo paslaptį pavyktų atskleisti ir jį galima būtų atkartoti, tai didieji atradimai būtų daromi panorėjus, pagal instrukciją, užsakymą. Lengvai prieinami taptų ir daugelio žmogiškų problemų sprendimai, ir naujų žinių apie pasaulį gavimas, ir slapčiausių tiesų pažinimas – viskas, ką žmogus gauna tik didelių pastangų dėka.

Nors ir psichologai, ir filosofai sutaria dėl svarbiausio: kelias, vedantis į praregėjimą (insaitą), iš esmės žinomas. Reikia kantriai ir nuosekliai dirbti su konkrečia problema – visapusiškai ją ištirti, stengiantis gauti kiek įmanoma daugiau informacijos, vėl ir vėl mąstyti apie ją, aistringai svajoti išspręsti ją ir tuo pat metu neužsikabinti už šio noro. Vidinis praregėjimas yra ilgalaikio nesąmoningo darbo rezultatas. Kurį laiką reikia gyventi su ta idėja (problema), nerandant sprendimo, ir, greičiausiai, vieną gražią akimirką jis, tartum žaibas, apšvies sąmonę ir atneš neįprastai stiprų supratimo, aiškumo, pakylėjimo, proveržio, laimės pažinimą.

PRANCŪZŲ MATEMATIKAS ANRI PUANKARĖ APIE PRAREGĖJIMĄ:

„Kas pirmiausia jus nustebins – tai vidinis praregėjimas, kaip ilgalaikio nesąmoningo darbo rezultatas; šio nesąmoningo darbo vaidmuo matematikoje man abejonių nekelia.

Dažnai, kai sprendžiama sunki užduotis, iš pirmo karto nieko gero nesigauna, tada ateina ilgesnis ar trumpesnis poilsio laikotarpis, o paskui vėl imamasi darbo.

Per pirmą pusvalandį reikalai vėl nejuda, o po to staiga į galvą ateina laukta idėja.

Galima būtų manyti, jog sąmoningas darbas buvo vaisingesnis, kadangi buvo padaryta pertrauka, o poilsis suteikė protui jėgų ir gaivumo. Tačiau labiau tikėtina, jog to poilsio metu vyko nesąmoningas darbas ir jo rezultatas pasirodė staiga… Kartais… praregėjimas, vietoje to, kad įvyktų pasivaikščiojimo ar kelionės metu, atsiranda sąmoningo darbo metu, bet visiškai nepriklauso nuo to darbo, geriausiu atveju atliekančio tik jungiančio mechanizmo vaidmenį, kuris padeda įsisąmoninti poilsio metu gautą ir neįsisąmonintą rezultatą.

Yra dar vienas pastebėjimas dėl to nesąmoningo darbo sąlygų: jis įmanomas, ar bent jau būna vaisingas, tik tuomet, kai prieš jį ir po jo seka sąmoningas darbas. …Netikėtas įkvėpimas ateina tik po kelerių sąmoningo darbo dienų, kurios atrodė visiškai bevaisės…

O sąmoningo darbo laikotarpio po praregėjimo reikalingumas ir taip savaime suprantamas. Reikia panaudoti to praregėjimo rezultatą, padaryti iš jo atitinkamas išvadas, sudėlioti į vietas įrodymus. Tačiau visų svarbiausia – patikrinti jo teisingumą… Aš jau minėjau apie įsitikinimo, jog praregėjimas yra absoliučiai teisingas, jausmą –, dažniausiai tas įsitikinimas būna pagrįstas, tačiau verta pasisaugoti – tai nėra taisyklė be išimties“.

VOKIEČIŲ FIZIOLOGAS, FIZIKAS IR MATEMATIKAS HERMANAS HELMGOLCAS APIE PRAREGĖJIMĄ

„Tie laimės nušvitimai neretai į galvą įsėlina taip tyliai, jog ne iš kart gali pastebėti jų reikšmingumą, kartais tik atsitiktinai, jau po laiko, paaiškėja kada ir kaip jie įvyko: atsiranda mintis, o iš kur ji – pats nesupranti. Kitais atvejais mintis šauna mums netikėtai, be pastangų, kaip įkvėpimas. Kiek iš savo patirties galiu spręsti, ji niekada negimsta pavargusiose smegenyse ir niekada – prie rašymo stalo.

Kiekvieną kartą man pirmiausia prireikdavo iš visų pusių apžiūrėti, apvartyti užduotį, kad visi jos iškilimai ir įdubos giliai įsispraustų į atmintį ir vėliau galėčiau atkartoti viską mintyse, neturėdamas prieš akis popieriaus lapo. To pasiekti praktiškai neįmanoma be ilgalaikio darbo. Po to, kai ateidavo nuovargis, reikdavo valandėlės poilsio ir ramybės – ir tik tuomet ateidavo geros idėjos.

Dažnai… jos ateidavo rytais, atsibundant, tai pastebėjo ir Hausas. Ypatingai noriai jos ateidavo… saulėtą dieną lėtai lipant į miškingus kalnus. Bent mažiausias alkoholio kiekis vydavo jas lauk“.

KO REIKIA, KAD PAŽADINTUM IR VYSTYTUM INTUICIJĄ?

• Išaukštinti sąmonę. Ilgam neužkliūti už smulkių buitinių problemų. Kasdien rasti laiko išaukštinti sąmonei. Atmesti nereikalingas mintis, emocijas.
• Išmokti „negalvoti“ atėjus svarbiam momentui. Intuicija ima veikti tada, kai nustojama mąstyti logiškai. Logika reikalinga, tačiau viskam savas laikas.
• Atmesti stereotipus. Kaskart permąstyti visa tai, ką jau žinai. Bet kokį veiksmą papildyti kūryba.
• Nelikti be veiksmo. Rodyti pastangas ir iniciatyvą. Iškilus bet kokiam klausimui, daryti viską, kad pats rastum atsakymą.

SIUVIMO MAŠINOS IŠRADIMAS SAPNE

Išradėjas Elijas Chovė (Elias Jowe) ilgai ir nenuilstamai dirbo, kurdamas pirmąją siuvimo mašiną, bet nieko nesigaudavo. Kartą jis susapnavo košmarą: jį vijosi žmogėdrų gauja, jie jau beveik jį sugavo – jis net gi galėjo įžiūrėti iečių antgalių žybsnius. Viso to siaubo fone Chovė pastebėjo, jog kiekviename tų antgalių pragręžtos skylės, savo forma panašios į siuvimo mašinos adatos auselę. Ir tada jis nubudo, dusdamas iš baimės.

Tik vėliau Chovė suprato, ką jam norėjo pasakyti tas naktinis regėjimas. Tam, kad siuvimo mašina veiktų, reikėjo paprasčiausiai perkelti adatos auselę iš vidurio žemyn, prie smaigalio. Tai ir buvo tas sprendimas, kurio jis ieškojo. Taip sapno, aplankiusio Chovę, dėka ir atsirado siuvimo mašina.

DISNĖJUS IR MUZIKA

Voltas Disnėjus labai mėgo klasikinę muziką. Jis tvirtino, jog tik išgirdus pirmuosius garsus, jo sąmonėje ima rastis paveikslėliai. Animacinis filmas „Fantazija“, kur klasikinė muzika atgaivina spalvų ir formų fantasmagoriją, buvo bandymas pasidalinti šiuo potyriu: Disnėjus šventai tikėjo, jog taip muzika paliks žmonėms didesnį įspūdį.

„Muzikoje yra vietų, kurias žmonės sunkiai supranta, kol nepamato ekrane jas įkūnijančių vaizdinių,– sakė jis. – Tik tuomet jie geba pajusti visą skambesio gilumą“.

MOKĖJIMAS UŽDUOTI KLAUSIMUS

Einšteinas kartą pareiškė, kad, jei jį ruoštųsi nužudyti ir jam būtų likusi viena valanda, kad sugalvotų, kaip išsigelbėti, tai pirmąsias penkiasdešimt penkias minutes jis paskirtų klausimo suformulavimui. „Atsakymui rasti,– teigė Einšteinas, – pakaks ir penkių minučių“.

LEONARDO DA VINČIO METODAS

Iš šiuolaikinės psichologijos žinome, kad praktiškai bet koks stimulas – netgi beprasmės Roršacho dėmės – iššaukią eilę asociacijų, akimirksniu pajungdamas jautriausias mūsų sąmonės vietas. Leonardas Da Vinčis atrado tai penkiais šimtais metų anksčiau, nei Zigmundas Froidas. Tačiau skirtingai nei Froidas, Leonardas nenaudojo laisvųjų asociacijų kažkokių giluminių kompleksų išaiškinimui. Priešingai – taip didysis renesanso laikų florentietis tiesė savo asmeninį kelią meniniams ir moksliniams praregėjimams.

„Tai nėra sunku… – rašė Leonardas „Užrašuose“. – Paprasčiausiai sustoji pakeliui ir pasižiūri į nutekėjusius dažus ant sienos, arba anglis ugnyje, debesis, ar purvą… ten galite rasti visiškai neįtikėtinų idėjų…“

Leonardas taip pat sėmėsi idėjų ir iš varpų garsų, „kurių dūžiuose galima išgirsti bet kokį vardą ar žodį, kokį tik galite įsivaizduoti“.

Negalime paneigti, jog treniruodamiesi pagal vieną iš tų metodų, galite pasijausti gana kvailai, tačiau nereikia dėl to pergyventi. Jūs atsidūrėte geroje kompanijoje. Leonardo Da Vinčis taip pat pripažino, jog jo „naujasis būdas“ palinksmins cinikus.

„Tai gali atrodyti iš šalies juokingai ir kvailai,– rašė jis. – Tačiau tai labai padeda įkvėpti protą naujiems išradimams“.

APIE DIENORAŠČIO NAUDĄ

Trečiajame amžiaus dešimtmetyje tyrinėtoja Katerina Koks nuodugniai ištyrinėjo daugiau kaip trijų šimtų istorinių genijų biografijas – tokių, kaip seras Izaokas Niutonas, Tomas Džefersonas, Johanas Sebastijonas Bachas. Jos išsamus išlikusių faktų tyrimas rodo neįtikėtiną šių žymių žmonių elgesio ir įpročių sutapimą.

Koks manymu, vienu iš genijaus požymių yra polinkis vaizdžiai nupasakoti savo jausmus ir mintis dienoraštyje, eilėse, laiškuose draugams ir artimiesiems. Ši tendencija ima ryškėti jau ankstyvame amžiuje. Koks pastebi tai ne tik tarp literatų, bet ir tarp kariškių, politikų ir mokslininkų.

Patvirtinimą Koks teiginiui galime nesunkiai rasti pasirausę bibliotekoje. Žinoma, jog ne daugiau kaip vienas procentas žmonijos turi įprotį aprašyti savo mintis ir jausmus dienoraštyje, slaptame sąsiuvinyje ar knygoje. Bet štai kas įdomu: pasiekusieji didelę sėkmę gyvenime pakliūna būtent į tą vieną procentą!

Tai kur gi tiesa: bet kuris rašeiva – genijus, ar bet kuris genijus – rašeiva? Kodėl didieji protai ima rašyti dienoraščius? Gal būt jie nujaučia savo būsimą šlovę ir rūpinasi palikimu istorikams? O gal aistra rašymui yra įtempto protinio darbo šalutinis poveikis? O gal tai tik išpūsto ego išraiška? O gal – ir štai ties tuo norėčiau sustoti – tai mechanizmas, kurio pagalba žmonės, negimę genijais, pasąmoningai vysto savo intelektą?

TIKROS MINTYS APLANKO RETAI

Kartą reporteris paklausė Alberto Einšteino, ar jis užsirašinėja savo didžias mintis, ir jei užrašinėja, tai kur – į bloknotą, užrašų knygelę ar į specialią kartoteką. Einšteinas nužvelgė storą reporterio bloknotą ir tarė: „Mielasis mano, tikros mintys taip retai šauna į galvą, kad jas nėra sunku ir atsiminti!“.

FIZIKAS, NEMOKĖJĘS MATEMATIKOS

Anglų išradėjas Maiklas Faradėjus buvo vienas iš didžių mokslo protų. Jo elektromagnetinių laukų ir jėgos linijų teorija įkvėpė Einšteiną. Tačiau Faradėjaus metodas kėlė ir tebekelia sumaištį tarp tų istorikų, kuriems būdingas tiesmukiškumas.

„Faradėjus… išsiskyrė absoliučia matematine nekaltybe… – stebisi Aizekas Azimovas „Fizikos istorijoje“. – Savo jėgos linijų teoriją jis sukūrė nuostabiai paprastai, panaudodamas gumines juosteles“.

Mokslininkai, matyt, dar ilgai būtų nežinoję, ką veikti su Faradėjaus jėgos linijomis, jei Džeimsas Klarkas Maksvelas nebūtų aprašęs jų matematiškai. Vargšas Faradėjus labai stengėsi susigaudyti Maksvelo konstrukcijose, tačiau galiausiai visiškai susipainiojo ir parašė Maksvelui laišką, kuriame maldavo „išversti tuos hieroglifus į žmonių kalbą, kurią jis pats galėtų suprasti“.

IŠLIKTI VAIKU

Kartą sunkvežimis įstrigo po viaduku, nes jo kėbulas buvo per aukštas. Policija ir kelių tarnyba bandė jį prastumti, bet nieko nesigavo. Visi išsakė savo pasiūlymus, kaip ištraukti sunkvežimį. Pirmiausia nusprendė nuimti dalį krovinio, bet tada sunkvežimis palengvėjo, pasikėlė ant lingių ir dar labiau įstrigo po tiltu. Bandė ir laužtuvą, ir kūjį. Didino variklio apsukas. Vienu žodžiu, darė viską, kas dažniausiai yra daroma tokiais atvejais, bet nuo to viskas tik blogėjo.

Staiga priėjo šešiametis berniukas ir pasiūlė iš padangų išleisti šiek tiek oro. Ir problema buvo tuojau pat išspręsta!

Policija ir kelių darbininkai negalėjo išlaisvinti sunkvežimio todėl, kad per daug žinojo, ir viskas, ką jie žinojo apie tai, kaip išlaisvinti įstrigusias mašinas, buvo jėgos naudojimas. Daugelis mūsų problemų tik labiau padidėja nuo mūsų „galvotumo“. Ir tik tuomet, kai mums pavyksta pamiršti žinomus sprendimus, mes imame iš tikro suprasti problemos esmę.

IŠ KUR MOCARTAS ĖMĖ MUZIKĄ?

Kaip ir daugelis genijų, Volfgangas Amadėjus Mocartas tvirtino, jog jis savo kompozicijas kuria mintyse, iki tobulybės šlifuodamas kiekvieną akordą, ir tik tada imasi popieriaus ir plunksnos. Mocartas dažnai stebino savo amžininkus tai sugebėjimu „kurti“ muziką bežaidžiant biliardą, tai atsainiai ir nerūpestingai rašydamas operos „Don Žuanas“ uvertiūrą likus kelioms valandoms iki premjeros. Mocartas aiškino, jog tokiais atvejais jis visai nekuria muzikos, o paprasčiausiai užrašo iš galvos jau paruoštus numerius.

Laiške, parašytame 1789 metais, genialusis kompozitorius pasakoja, kad prieš jam užrašant popieriuje savo kūrinį, jis mintimis jį visą peržvelgia „tarsi akinančiai nuostabią statulą“. Mocartas negrodavo savo kūrinių taip, kaip juos atlieka orkestras – taktą po taktą, jis aprėpdavo visą kūrinį „vienu žvilgsniu“. „Savo vaizduotėje aš neperklausau atskirų partijų,– rašė jis. – Aš girdžiu jas skambant visas vienu metu. Negaliu nupasakoti, koks tai malonumas!“.

BENZOLO ŽIEDO ATRADIMAS

Visą dieną dirbęs prie chemijos vadovėlio Fridrichas Augustas Kekulė pasijautė nusivylęs. „Viskas blogai, – nusprendė chemikas, – mano siela užimta ne tuo“. Kekulė prisitraukė krėslą arčiau židinio ir ėmė žiūrėti į besiplaikstančią ugnį. Gana ilgai jis mąstė apie benzolo molekulę, kurios sudėtis vis pasprukdavo nuo jo. Galiausiai, kaip jis vėliau prisipažino, jis prisnūdo. Tai, kas nutiko vėliau, mokslo folklore vadinsi didinga minute ir didžiausiu stebuklu.

Imdamas snausti, Kekulė paknapsėjo ir staiga ugnyje pamatė kažkokias fantastines formas. „Mačiau, kaip prieš mano akis pralekia atomai, – prisiminė mokslininkas. – Jie judėjo ilgomis eilėmis, raitėsi kaip gyvatės“.

Staiga jis pamatė kažkokį staigų judesį. „Kas tai? Viena gyvatė sugriebė savo uodegą… ir ėmė suktis… Aš nubudau tartum nuo žaibo trenksmo“.

Kekulė suprato, jog tai buvo jo pasąmonės užuomina į raktą nuo benzolo molekulės formos. Likusią nakties dalį jis praleido dirbdamas su užduotimi. Greitai po šio įvykio, 1865 metais jis paskelbė, jog benzino molekulė susideda iš šešių anglies atomų. Atomų junginys buvo neįtikėtinai panašus į gyvatę iš sapno.

POŽIŪRIO TAŠKAS

Vienoje savo lekcijoje Davidas Gilbertas pasakė: „Kiekvienas žmogus turi atitinkamą problemos supratimo horizontą. Kai jis susiaurėja ir pasidaro nepaprastai mažas, jis pavirsta į tašką. Tada žmogus taria: „Tai mano požiūrio taškas“.

KOLUMBO KIAUŠINIS

Sprendžiant kokią nors problemą, pirmiausia reikia nusistatyti ribas, į kurias turi tilpti jos sprendimas. Po to, kai tos ribos jau nustatytos, šabloninis mąstymas imasi spręsti problemą tų ribų zonoje. Tačiau neretai tos ribos būna įsivaizduojamos, o sprendimas – už ribų. Kaip pavyzdį imkime apokrifinę istoriją apie Kolumbo kiaušinį.

Kai draugai juokais teigė, jog Amerikos atradimas nebuvo toks jau sunkus uždavinys, kadangi Kolumbui tereikėjo laikyti kursą į vakarus, jis pasiūlė jiems pastatyti kiaušinį ant smaigalio. Draugai ėmėsi kiaušinio, bet visos pastangos nuėjo perniek – kiaušinis vis griuvo ant šono.

Tada Kolumbas paėmė kiaušinį, lengvai sukiužino jo smaigalį ir pastatė. Draugai, suprantama, ėmė protestuoti, manydami, jog kiaušinis turi likti sveikas, taip nustatydami problemos sprendimo ribas, kurios šiaip neegzistavo. Tačiau juk jie laikė beprotybe ir kurso į vakarus laikymąsi visą kelionės laiką. Tokia naujovė navigacijos meistriškume tapo įmanoma tik po to, kai Kolumbas įrodė, jog jo priešininkų nuogąstavimai buvo nepagrįsti.

Darius Dimbelis / infa.lt