Istorija apie akmenį
0 (0)

akmuo

Foto: Jos van Wunnik

Pametėjau akmenį,
o jis nukrito.
Pametėjau paukštį,
ir jis nuskrido.
‭~‬Rigden Džapo

Nuostabi neaprėpiama jūros pakrantė.‭ ‬Čia harmoningai dera iš pažiūros priešingų stichijų elementai.‭ ‬Viena vertus,‭ ‬įkaitęs‭ ‬smėlis‭ ‬-‭ ‬negailestingas visa naikinančios dykumos karys.‭ ‬Kita vertus,‭ ‬vėsus vanduo‭ ‬-‭ ‬gyvybę suteikianti Pasaulio Vandenyno jėga.‭ ‬Lyg mirtis ir gyvenimas susipynė šioje vietoje,‭ ‬taip sukurdami neįprastas‭ ‬egzistavimo sąlygas tiems,‭ ‬kuriems likimas skyrė būti čia,‭ ‬tarp dviejų pasaulių.

Nupoliruoti iki blizgesio akmenys ir akmenukai buvo išsibarstę‭ ‬palei pakrantę.‭ ‬Galbūt,‭ ‬jie buvo patys seniausi šios nuostabios vietos,‭ ‬kur susijungia tokios priešingos stichijos,‭ ‬gyventojai.‭ ‬Ir atrodė,‭ ‬kam,‭ ‬jei ne jiems turėtų būti žinomos jų būties paslaptys.‭ ‬Tačiau,‭ ‬kaip yra iš tiesų‭? ‬Ar jie žino,‭ ‬kas yra už pakrantės ribų‭?

Kaip sakoma, akmuo yra akmuo,‭ ‬kietoji uoliena.‭ ‬Kažkada jis buvo‭ ‬didžiulės,‭ ‬dangų remiančios uolos dalis.‭ ‬Tačiau,‭ ‬būdamas vienyje,‭ ‬akmuo svajojo apie nepriklausomybę.‭ ‬Ilgainiui abejonės atliko savo griaunamąjį darbą,‭ ‬uola ėmė skilinėti,‭ ‬ir akmens svajonės išsipildė.‭ ‬Bet ilgai laukta nepriklausomybė nebuvo tokia džiugi,‭ ‬kaip jis įsivaizdavo.‭ ‬Kiekvieną dieną gamtos stichijos užgriūdavo akmenį ir bandydavo jo tvirtumą.‭ ‬Akmuo pyko ir aršiai priešinosi vėjui ir saulei,‭ ‬kurie ardė jį į smilteles.‭ ‬Akmuo priešinosi net vandeniui,‭ ‬kuris vėsino jo įkaitintą saulės paviršių.‭ ‬Jam patiko būti tokia tvirta‭ ‬esybe net prieš ritmiškai užgriūnančias bangas.

Akmuo didžiavosi savimi,‭ ‬savo forma ir nepriklausomybe.‭ ‬Jis šaipėsi iš blaškomo stichijų smėlio,‭ ‬net neįtardamas,‭ ‬kad ir jo laukia tokia pati lemtis.‭ ‬Didesnę laiko dalį akmuo nuobodžiavo,‭ ‬matydamas vis tą patį monotonišką peizažą.‭ ‬Kartais jis klausdavo savęs:‭ „‬O kokia‭ ‬prasmė‭?” ‬Dažnai akmuo stebėdavo skraidančius paukščius ir pavydėdavo jiems laisvės ir lengvumo,‭ ‬kylant į saulės nutviekstas aukštumas.‭ ‬Buvo akimirkų,‭ ‬kai jis trokšdavo išmainyti visą savo‭ ‬ilgą nuobodų gyvenimą į sekundę nuostabaus ir veržlaus skrydžio.

Taip ir leido savo dienas akmuo,‭ ‬gyvendamas savyje ir tik dėl savęs,‭ ‬net nepastebėdamas,‭ ‬į kokia nepaprastą ir paslaptingą vietą jį atvedė likimas.‭ ‬Jis nematė,‭ ‬kiek laiko ir jėgų reikia saulei,‭ ‬vėjui ir vandeniui pakeisti jo užsispyrusią,‭ ‬sukietėjusią esmę į visiškai naują būseną.‭ ‬Labai jau didelė tapo jo puikybė,‭ ‬labai jau tvirtas jo materialumas.

Matyt,‭ ‬todėl akmenys,‭ ‬esantys dviejų pasaulių sankirtoje,‭ ‬mato tik savo kasdienį gyvenimą.‭ ‬Ir Nors kai kurių išorinė forma jau senai idealiai nušlifuota,‭ ‬viduje jie lieka‭ ‬tik akmeniu.‭

Autorė: Anastasija Novih

Parengė psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.