Istorija apie akmenį
Foto: Jos van Wunnik
Pametėjau akmenį,
o jis nukrito.
Pametėjau paukštį,
ir jis nuskrido.
~Rigden Džapo
Nuostabi neaprėpiama jūros pakrantė. Čia harmoningai dera iš pažiūros priešingų stichijų elementai. Viena vertus, įkaitęs smėlis - negailestingas visa naikinančios dykumos karys. Kita vertus, vėsus vanduo - gyvybę suteikianti Pasaulio Vandenyno jėga. Lyg mirtis ir gyvenimas susipynė šioje vietoje, taip sukurdami neįprastas egzistavimo sąlygas tiems, kuriems likimas skyrė būti čia, tarp dviejų pasaulių.
Nupoliruoti iki blizgesio akmenys ir akmenukai buvo išsibarstę palei pakrantę. Galbūt, jie buvo patys seniausi šios nuostabios vietos, kur susijungia tokios priešingos stichijos, gyventojai. Ir atrodė, kam, jei ne jiems turėtų būti žinomos jų būties paslaptys. Tačiau, kaip yra iš tiesų? Ar jie žino, kas yra už pakrantės ribų?
Kaip sakoma, akmuo yra akmuo, kietoji uoliena. Kažkada jis buvo didžiulės, dangų remiančios uolos dalis. Tačiau, būdamas vienyje, akmuo svajojo apie nepriklausomybę. Ilgainiui abejonės atliko savo griaunamąjį darbą, uola ėmė skilinėti, ir akmens svajonės išsipildė. Bet ilgai laukta nepriklausomybė nebuvo tokia džiugi, kaip jis įsivaizdavo. Kiekvieną dieną gamtos stichijos užgriūdavo akmenį ir bandydavo jo tvirtumą. Akmuo pyko ir aršiai priešinosi vėjui ir saulei, kurie ardė jį į smilteles. Akmuo priešinosi net vandeniui, kuris vėsino jo įkaitintą saulės paviršių. Jam patiko būti tokia tvirta esybe net prieš ritmiškai užgriūnančias bangas.
Akmuo didžiavosi savimi, savo forma ir nepriklausomybe. Jis šaipėsi iš blaškomo stichijų smėlio, net neįtardamas, kad ir jo laukia tokia pati lemtis. Didesnę laiko dalį akmuo nuobodžiavo, matydamas vis tą patį monotonišką peizažą. Kartais jis klausdavo savęs: „O kokia prasmė?” Dažnai akmuo stebėdavo skraidančius paukščius ir pavydėdavo jiems laisvės ir lengvumo, kylant į saulės nutviekstas aukštumas. Buvo akimirkų, kai jis trokšdavo išmainyti visą savo ilgą nuobodų gyvenimą į sekundę nuostabaus ir veržlaus skrydžio.
Taip ir leido savo dienas akmuo, gyvendamas savyje ir tik dėl savęs, net nepastebėdamas, į kokia nepaprastą ir paslaptingą vietą jį atvedė likimas. Jis nematė, kiek laiko ir jėgų reikia saulei, vėjui ir vandeniui pakeisti jo užsispyrusią, sukietėjusią esmę į visiškai naują būseną. Labai jau didelė tapo jo puikybė, labai jau tvirtas jo materialumas.
Matyt, todėl akmenys, esantys dviejų pasaulių sankirtoje, mato tik savo kasdienį gyvenimą. Ir Nors kai kurių išorinė forma jau senai idealiai nušlifuota, viduje jie lieka tik akmeniu.
Autorė: Anastasija Novih
Parengė psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt