Jaunystė – mirtinas triukas virš gyvenimo prarajos

Jauniems yra taip, kaip toje dainoje „jūra iki kelių , dangus lyg pažastų“. Jaunystė – „stovėjimas ant bedugnės krašto“; „būrimas iš kavos tirščių“. Jaunuoliai – tai idealistai vaikščiojantys peilio ašmenimis.

Visa kova su jaunu žmogumi – tai kova bandant jį nustumti nuo to „pavojingo krašto“, tai siekis pasodinti saugiai ant lovos, nustumti saugiai ant pagalvės, užrakinti aukštame ir ankštame pilies bokšte, kad pats nežūtų ir kitų nepražudytų. Betgi jaunystė skirta, ne tam, kad „galutinai sutriktų mūsų nervų sistema, kad jį paskandintų, o mus į kapus nuvarytų“, – turbūt taip rašytų Ričardas Gavelis apie jauną žmogų, nes jauni žmonės – tai „pirmosios linijos puolėjai. Jie – greiti, vikrūs, nebijantys dvikovos, nepavargstantys, nieko nepasilaikantys kitiems kartams“. Jie – žmonės mašinos – „jausmingos mašinos“.

Žmogaus amžiaus tarpsnių tyrėjai sakytų, kad šių žmonių vieta ir yra: „kraštas“; „karščiausias taškas“; „įvykių epicentras“, „šachmatų lenta, kurioje visada kovoja baltieji ir juodieji“, nes „jaunas žmogus – tai kaskadininkas, kuris ir pažadintas naktį bus pasirengęs atlikti patį įspūdingiausią šuolį per gyvenimo prarają“.

Jaunystė skirta:

1. „Pratęsti žmonių giminei“;
2. „Ledams pralaužti“;
3. „Gerai viską iššluoti“;
4. „Pramušti sienai“;
5. „Švęsti ir sveikinti gyvenimą“…

Vienintelė pamoka, kurios turi išmokti kiekvienas jaunuolis – tai išmokti suvaldyti savo nepaklusnų kūną, emocines audras, per kraštus tekančią išmintį, smaugiančius žmogiškųjų ryšių tinklus ir tikėtis, kad jam pavyks tapti „tuo atsitiktiniu laiminguoju“, kurio nekliudys iš dešinės ir kairės skriejančios filosofo Senekos strėlės.

Jaunas žmogus, kaip tas trečias ir visada kvailas Jono Basanavičiaus bernas, kuris nori pamatyti, kaip atrodo baimė. Ir ten eina, ir kitur eina, ir kažkur dar nueina. Ir gyvi gąsdina, ir mirę gąsdina, o bernas nesutinka tos baimės nors tu ką. Jauno neįveikia dideli iššūkiai, tačiau jauno žmogaus Achilo kulnas – „smulkmenos“.

„Buvo trys broliai: du išmintingi, o trečias – kvailas. Kartą išmintingi broliai grįžo išsigandę, o kvailys paklausė, kaip atrodo baimė. Broliai pasiūlė jam nueiti ant kapų. Kvailys ten pamatė šmėklas, tačiau kai jas sugriebdavo, šios išnykdavo. Bėgdamas keliu, jis sutiko poną. Šis nuvežė jį į bažnyčią, kurioje vaidenosi. Kvailys bažnyčioje meldėsi, vėliau pasiėmė kortas ir pradėjo lošti. Staiga iš rūsio išlindo baidyklė, kurią kvailys pakvietė lošti kartu. Šmėkla bandė kvailį pasmaugti, tačiau šis ją nustūmė nuo viškų. Kai kvailys nulipo į apačią pažiūrėti, pamatė krūvą pinigų. Šmėkla buvo vaikštantys pinigai. Kvailys pasiėmė pinigus, dar ir ponas jį apdovanojo. Kartą per šienapjūtę mergos užmetė jam už ančio varlę. Šis labai persigando ir sako:
– Ar tai tokia baimė? Kad būčiau žinojęs seniaus apie jąją, tai niekad nebūč jos ješkojęs! Tai ne žertas pajust už ančio šaltą daiktą, o dargi krutantį“.

Ką sakote, kuomet jūsų paklausia apie jūsų jaunystę? Palinguojate galvą ir taip, kaip ir visi kiti, kurie išgyveno šias „mirties ir gyvenimo formulės lenktynes“ išsakote svarų pateisinimą: jaunystė – kvailystė. Teisingas ir argumentuotas pateisinimas.

Jaunystei būdingos 3 savybės

1. Jaunystė – griaunanti jėga. Jaunas žmogus – tai tas burtininkas, kuris mokosi – nesugeba suvaldyti savo stebuklingų galių: batai jį neša, kur jiems noris, šluota jį patį jodinėja, o jo nerangus – milžino kūnas už visko kliūna, verčia, griauna, daužo. Lietuvių liaudis sako: „Proto yra, jėgos nereikia“, tačiau rusų liaudis sako: „Сила есть ума не надо“ („Jėga yra, proto nereikia“). Jų posakis apibūdina jaunystės reiškinį. Niekada nepajusite tokios griaunančios galios, niekada nesijausite vėliau tokiais dieviškais, niekada nesugebėsite vėliau nugriauti nei vienos smėlio krūvelės, neperbrisite nei vienos jūros išsisklaidžius tai nuostabiai jaunystės miglai. Skubėkite! Nes viską galime, „pakol jauni esma…“

2. Jaunystė – maištas. Save atpažįsti, randi ir „apnuogini“ maištaudamas. Maištas – savitumo kaina.

3. Jaunystė – šėlimas, dūkimas, pokštavimas. Tik besijuokiantis ir dūkstantis žmogus gali pakelti tiek: žaizdų, kryčių, nesėkmių, klaidų…

Jėga, maištas ir juokas – jauno žmogaus meditacija, mantra. Šios mantros tikslas – sutelkti jų dėmesį tam tikrų savybių, galių ugdymui: veikti ir nepavargti, džiaugiantis tuo, ką darai. Mums ši mantra skirta pateisinti jaunystei ir panaudoti ją, kaip vieną reikšmingiausių detalių, veikiančių amžiname „kartų rate“. Tokia mantra išdainuojama dainoje: „Young“. Ekspertai teigia, kad šie trumpi, pasikartojantys žodžiai, neturintys jokios meninės vertės – išmintingiausias ir teisingiausias jaunystės apibrėžimas: „Atleiskit. Aš toks, nes esu jaunas. Dėl to vaikštau ant bedugnės krašto, dėl to klystu, bet nenoriu išgąsdinti, aš tik pokštauju, juokauju, linksminuos. Aš neturiu jokių blogų ketinimų. Dėl to atleiskite“.

Jaunystė – žmonijos druska – ėda ir priduoda skonio. Jauno žmogaus vienintelis pateisinimas – jaunystė.

Dėl to:

1. Peikite jauną žmogų už uždarų durų;
2. Leiskite mažiausiai vieną valandą vėluoti atlikti tai, ką turi atlikti;
3. Leiskite mažiausiai tris kartus iš eilės suklysti ir nepriekaištaukite už tai. Šalia jauno žmogaus visada rikiuojasi pati ilgiausia kaltintojų eilė;
4. Iš anksto pasakykite tai, ko iš jo tikitės;
5. Pasakykite jam, kad geriausios knygos neparašytos, puikiausi dailės šedevrai nenutapyti, tobuliausia valstybės valdymo forma nesukurta, nes visa, kas geriausia bus kuriama jo rankomis (Erskine).

Kai labai, labai norėsis nubausti „už jaunystę“, prisiminkime, kad:

• „Jaunas vynas vynmaišius sudrasko“;
• „Jaunas veršiukas tvorą išlaužia“;
• „Jaunas kačiukas mezginį išardo“
•  „Jaunas žmogus…”

Atleiskite mums, bičiuliai! Mes esame jauni. Mus visada rasite „ant krašto“.

Šaltinis: galvocius.lt