Jį myliu, bet jaučiuosi labai įskaudinta, ilgai taip nebeištversiu
Klausimas: Negalėjau Jums neparašyti. Tiesiog noriu patarimo, nes pati nebežinau kaip elgtis.
Man 17 metų. Draugauju su vaikinu 2,5 metų per atstumą. Susitinkam tik savaitgaliais, kai kada kas antrą, kas trečią savaitę. Buvom nesimatę ir 2 mėnesius.. Leidžiam vasaras kartu. Šiuo metu man labai sunku psichologiškai. Vaikinas prieš metus buvo mane išdavęs su kita. Sužinojusi tai, norėjau jį palikti. Bet jis paprašė antro šanso, kurį, deja, daviau, nes labai myliu jį. Bet aš jam iki šiol neatleidau. Tai nešiojuosi kartu su savimi širdyje visus tuos metus.. Nes esu tokia, kad nekenčiu tokių dalykų ir niekaip negaliu atleisti. Taip, gal iš išorės atrodau laiminga, bet viduje jaučiuosi labai įskaudinta. Daug melavo, teisinosi, kad nieko tarp jų nebuvo, kol galiausiai prisipažino.. Tai tebuvo tik menkas susižavėjimas ja.. Po šio įvykio pradėjau sapnuoti išdavystes, jį su ja. Nebūdavo nei vienos nakties, kai nesikankindavau lovoje ir neverkdavau.. Vis dažniau galvodavau apie juos. Kad jie laimingi, manęs jam nereikia. Kadangi jie vienas nuo kito gyvena visai šalia, tai ir į mokyklą vaikščiodavo kartu.. Taip, eina į tą pačią mokyklą. O šiandien sužinojau, kad ir į tą pačią klasę pateko… Jaučiuosi labai nusivylusi ir įskaudinta. Iškart pasveikinau jį su tokia sėkme… Ir pasakiau, kad daugiau neištversiu taip. Nebegaliu toliau kankintis.. O jis sako, kad pakalbėsim apie tai susitikę ir bėgimas bei draugystės nutraukimas nėra išeitis.. Žinau, kad bėgimas manęs neišgelbės, nes jausmai taip lengvai nedings, bet kitos išeities nebežinau. Aš tiesiog nekenčiu to žmogaus, bet ir tuo pačiu jį myliu. :(. Pažadėjo, kad daugiau kvailysčių nebedarys, nebeskaudins ir nebe išduos. Bet aš tiesiog netikiu, kad taip nebus, nes būdami vienoje klasėje, jie vėl suartės, prasidės tie pasivaikščiojimai ir visa kita.. Bet ne tame esmė. Esmė tame, kad man labai sunku. Ilgą laiką jau nebesapnuoju tokių sapnų, nebegalvoju apie tai. Bet kartais užeina tokia akimirka, kai labai palūžtu. Kiekvieną dieną jis matys ją.. Ji bus labai arti jo, o aš toli.. Kol galiausiai jis vėl ja susižavės ir ji jam pradės vėl patikti. Man šita situacija atrodo tokia beviltiška, nes tikėjausi, kad jie į vieną klasę nepateks.. Bet visada man turi nesisekti ir būti taip, kaip aš nenoriu. :(. Ir tai atrodo, kaip ironija, galbūt išbandymas mums dar kartą.. Bet mes ir taip daug prisikentėjom. Tuo labiau, kad aš dabar jaučiuosi labai blogai. Ir daug kas nesupranta manęs, kodėl jo iki šiol nepalikau, o tik kankinuosi… Aš ir nesuprantu… Buvom išsiskyrę jau galutinai. Bet po savaitės „susitaikėm”. Ir dabar vėl „kartu”, nors labai mažai bendraujam ir jaučiu, kad aš labai šalta… Kartais pagalvoju ar dar myliu jį, nes labai susimąstau ir nieko nebežinau. Visa ta rutina jau taip atsibodusi… Atstumas, sms’ai, kalbėjimas telefonu… Tiesiog, nebe daug ką pasakoju. Galvoju ką daryti toliau. Bet esu iš tų žmonių, kurie neatleidžia tokių dalykų, bet ir neužmiršta…
Prašau patarti, nes neįsivaizduoju, ką daryti. Man labai sunku bus dėl to kentėti, žinoti, kad jie kiekvieną dieną šalia.. Ką toliau daryti? Noriu viską baigti, bet jis tam nepritaria. Galbūt nesupranta, kad aš ir dabar jaučiuosi labai įskaudinta. Aišku, noriu ir toliau būti su juo, nes jį myliu, bet jaučiu, kad aš taip nebe išversiu, atsibodo kankintis, pavargau. :((. Labai dažnai būnu be nuotaikos, jaučiuosi blogai, viduje jaučiuosi itin įskaudinta. Galbūt ir kvaila situacija, bet gal ką patarsit. Žinau, kad myliu, bet jausmai kažkokie nebe tie… Šaltesni. Nemanau, kad laikas padės, nes jau ir taip praėjo metai nuo šio įvykio (įskaudinimo), o aš to vis dar nepamirštu ir jaučiuosi įskaudinta.
Ačiū…
Martyna (vardas pakeistas)
Atsakymas: Sveika, Martyna. Tavo situacija nėra kvaila ar paprasta, priešingai, ji gana sudėtinga, tokios išvados naudai byloja tai, jog ištisus metus negali jos išspręsti. Neapykanta, apmaudas, meilė, bejėgiškumo jausmas, neviltis, pasimetimas, blaškymasis ir pavydas, tai tik dalis iš visos tos jausmų raizgalynės kuri tave dabar pančioja.
Mėgindamas atsakyti į tavo klausimą „Ką toliau daryti?“ pradėsiu nuo to, kas atrodo daugiau ar mažiau akivaizdu, suprantama ir palengva judėsiu sudėtingesnių dalykų link.
Laiške rašai, jog esi 17-os, o su vaikinu draugauji 2,5 metų, tai reikštų, kad susipažinote kai tau buvo maždaug 14, tad visai nenustebčiau jei čia tavo pirmoji meilė. Tokiu atveju daug kas jau savaime paaiškėja. Mat pirmoji meilė mums toks neįprastas ir ryškus patyrimas, kokio niekad ankščiau dar nebuvom turėję, todėl iš čia gali kilti visai natūralus jausmas, kad tai kažkas nepaprastai reta, ypatinga, unikalaus, labai vertinga, kad nieko panašaus daugiau niekada gal ir nebus. Tokios brangenybės sava valia išties nėra lengva atsisakyti.
Dažnai sakoma, kad pirma meilė, nors ir nebūtinai tik pirma, būna sunki, liguista, komplikuota, mes kabinamės į meilės objektą kaip į kokį išganymą, it kokie kelis šimtmečius be kraujo snūduriavę ir dabar nubudę vampyrai. Mūsų gležna šiuo klausimu psichika patiria tokį hormonų tvaną pirmą kart ir nežino, kad tai kažkas natūralaus ir visiems prieinama, kad tai tiesiog žavi, bet visai įprasta žmogiškosios būties dalis.
Grįžtant prie laiško, iš to ką rašai, kyla įspūdis, kad draugu nepasitiki. O pasitikėjimas yra viena pagrindinių laimingos poros santykių sąlygų. Jei nepasitiki – užsidarai, kažko nepasakai, neatsiveri, nesijauti laisvai, savimi – taip judu tolstate.
Nepasitiki turbūt ir todėl, kad iki šiol negali atleisti. Negali atleisti, nes vis dar skauda, skausmas vis primena išdavystę, taip tampi lyg užstrigusi praeities momente, kurį išgyveni tarsi vėl ir vėl. Tavo situacija man kažkuo primena turistinę iškylą, kur prie laužo kepamas gardus maistas, viskas labai smagu, bet netikėtai plykstelėjusi liepsna nudegina ranką. Tada jau nei maisto, nei tos iškylos norisi, nes peršti paraudusi oda, tik tavo atveju tai nudeginta širdis. Taip, iškyla puiki, maistas gardus, vaikiną myli, bet tokiu atveju jau suku visu tuo mėgautis, turbūt todėl ir rašai žodžius kabutėse: „susitaikėm”, dabar vėl „kartu”.
Taigi, čia atsiveria jausmų konfliktas. Viena vertus, myli ir nori būti su vaikinu, kita vertus, jo vengi, nes jautiesi tokiuose santykiuose nesaugi ir pažeidžiama, bijai būt įskaudinta. Toks pastovus vidinis su savimi konfliktavimas greičiausiai atima daug jėgų, kurių mažiau tada lieka kitiems reikalams, dėl to matomai taip ir rašai „… kartais užeina tokia akimirka, kai labai palūžtu“. Sykiu tai tarsi trypčiojimas vietoje, vaikino nepalieki, bet ir pačių santykių puoselėti ar jais mėgautis galimybių beveik ar išvis nėra. Reziumuojant, santykiai nemalonūs, o palikti negali.
Kodėl taip yra, vien paskaičius, kad ir gana išsamų tavo laišką, sunku pasakyti, galiu tik paspėlioti. Tam įtakos gali turėti ir kai kurie tavo įsitikinimai, mano galva nebūtinai teisingi. Pvz.: „… šita situacija atrodo tokia beviltiška“, kas tikėtina jau savaime paralyžiuoja norą veikti, klampina, atima jėgas arba „… visada man turi nesisekti ir būti taip, kaip aš nenoriu.“, kuo labai abejočiau, arba kitas „Žinau, kad bėgimas manęs neišgelbės…“, iš kur gali tai žinoti, jei išties niekada nebuvai santykių visiškai nutraukus? Tokios mintys atsiduoda nepilnavertiškumu, kas yra kelias į žemą savivertę bei depresiją [Trijų stulpelių metodas].
Grįždamas prie tavo klausimo „Ką toliau daryti?“ pakeisčiau jį klausimu „Kaip jam atleisti?“. Ir tai nebūtinai reiškia, kad atleidusi toliau draugausi su vaikinu ar padarysi jam kažkokią labai nepelnytą gerą dovaną tokiu būdu. Ne. Atleisti verta vien jau dėl savęs pačios, dėl savo psichinės sveikatos ir savo sielos ramybės. Sykiu ir todėl, kad išvengtum šio kartaus patirties šešėlio ateityje, dabartiniuose, o gal ir naujuose santykiuose. Taip labai dažnai nutinka, kad žmonės, su kuriais bendraujame, ima keistis, o situacijos kartojasi, dėl neužbaigtų reikalų mumyse.
Manau, jog būtų gana svarbu pačiai savęs paklausti „Kodėl man taip sunku jam atleisti?“. Ir klausti tol, kol rasi atleisti padedantį, pozityvų atsakymą. Tokiame klausinėjime vadovaukis esmine prielaida, kad kiekvienas mūsų elgesys, jausmas ar reakcija turi teigiamą tikslą ir iš esmės nori mums gero, nori kažkaip savitu būdu gerai mums pasitarnauti, tad te reikia atsekti tą slaptą mūsų jausmų logiką. Pavyzdžiui: „Kodėl man taip sunku jam atleisti?“, tarkim atsakai sau „Nes jis mane labai pažemino“, tada klausi, tarkim „O kodėl aš jaučiuosi pažeminta?“, tarkim, tada atsakai, kad todėl, jog kitas žmogus pasielgė su manim nesąžiningai ir dabar man apmaudu ir gėda. Tada galima savęs paklausti „O kodėl man gėda dėl to, ką padarė kitas žmogus, o ne aš, kodėl man gėda ar apmaudu dėl to, kas ne nuo manęs priklauso, yra ne mano kompetencijoje?“ ar panašiai… Žinoma, tokia savianalizė gali pasirodyti kiek sudėtinga ar klampi, tada visai galėtų praversti ir psichologo konsultacijos ar kiti būdai. Svarbiausia tai, kad ieškai išeities, parašei mums ir mėgini šį reikalą spręsti. Aiškintis tikrai verta, nes kelio gale manau sužinosi kažką daugiau apie save pačią bei sustiprėsi kaip asmenybė.
Linkiu Tau stiprybės,
Edvardas Šidlauskas | psichika.eu