Joga ir psichologija0 (0)
Iliustracija: Indian Yogi (Yogi Madhav) / Unsplash
Šiuolaikinė psichologija gimė prieš gerą šimtmetį, ir nuo to laiko požiūris į žmogaus prigimtį ėmė keistis, plečiant jos pažinimo ribas. Tai atsitiko tada, kai mokslininkai žmogų ėmė laikyti nors ir gyvulišku organizmu, tačiau apdovanotu tam tikromis aukštesnėmis psichikos funkcijomis, dažniausiai vadinamomis „protu“.
Vėliau šį požiūrį praplėtė gelmių psichologijos specialistai, atradę pasąmonę, kuriai priskyrė pagrindinį vaidmenį, sąlygojant žmogaus elgesį. Vėliau, tyrinėjant sąmonės aukštumų išgyvenimus, išsirutuliojo transpersonalinė psichologija.
Kuo lanksčiau buvo žvelgiama į žmogaus sąrangą, tuo labiau žmogaus psichikos suvokimas artėjo prie daugiamatės sampratos, įprastos ir jogai. Jogą – trumpai vadinamą sąmonės disciplina – galima būtų suprasti, kaip psichiką transformuojančią sistemą, kurios dėka pasiekiamas aukštesnis sąmonės būvis.
Psichologijos mokslų daktaras, daugelio mokslinių darbų, straipsnių ir populiarių knygų apie psichologiją autorius A. S. Dalal, siekdamas išryškint jogos ir psichologijos panašumus bei skirtumus, yra parašęs lyginamąją studiją „Psychology, Mental Health and Yoga”.
Integralinė joga
Gerai išmanydamas Vakarų psichologijos mokslo raidą, autorius savo lyginamosios analizės išeities tašku pasirinko Sri Aurobindo ir jo Prancūzijos žydų kilmės bendramintės, Miros Alfassos (dar vadinamos Motina), darbus. Filosofinė bei psichologinė patirtis, suformuluota ir apibendrinta įvairiuose jų veikaluose, tradiciškai vadinama integralinės jogos doktrina.
Sri Aurobindo – ryškiausia 20 a. Indijos atgimimo figūra. Tai nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderis, mąstytojas, poetas, žmonijos evoliucijos vizionierius. Jo įnašas į intelektualinį žmonijos paveldą kartais lyginamas su Darvino, Jungo, Hėgelio, Bergsono ir Nietzsches darbais.
Grįžęs iš Anglijos, po studijų Kembridžo Karališkajame koledže, įsitraukia į nacionalinio išsivadavimo judėjimą, ko pasekoje kaltinamas terorizmo kurstymu papuola vieneriems metams į kalėjimą. Ten patiria mistinį apreiškimą, atsisako pasaulietinio gyvenimo ir iki dienų galo gyvena kaip atsiskyrėlis, praktikuoja jogą ir rašo savo fundamentalius veikalus.
Joga yra ne kas kita, kaip praktinė psichologija.
Sri Aurobindo
Psichologija be jogos yra negyvas daiktas. Psichologijos studijos turėtų neišvengiamai išaugti jei ne į teorinę, tai bent į praktinę jogą.
Motina
Vakarų psichologijos raida
Vakarų psichologinė mintis plėtojosi ir brendo ištisus šimtmečius ir buvo neatsiejama filosofijos dalis. Tačiau 1879 metais vokiečių fiziologas Wilhelmas Wundtas Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Su jo vardu paprastai ir siejamas psichologijos kaip savarankiško mokslo atsiradimas. To meto psichologai tyrinėjo tam tikrus paviršinius elgesio aspektus – reakcijos ir dėmesio trukmę, sąlyginius atsakus, suvokimo funkcijas, jų vietą smegenyse ir panašias sritis, kuriose psichologija ribojasi su fiziologija.
Pirmoji banga. Pirmas mokslininkas, į psichologiją įliejęs plačią ir gaivią naujovių srovę, buvo austrų psichiatras Sigmundas Freudas (1856-1939). Jis aprašo reiškinį, kurį pavadino pasąmone. Apie pasąmonę dar gerokai iki Freudo mąsto ir rašo tokie žymūs Vakarų Europos mąstytojai kaip Leibnizas ir Kantas. 1869 metais išleistame veikale Philosophie des Unbewussten (Psąmonės filosofija) Eduardas von Hartmannas nuosekliai išplėtoja metafizinę pasąmonės teoriją.
Pasirodė, kad pasąmonė, tai sritis, kurioje kaip saugykloje kaupiasi mūsų instinktai, impulsai ir visas kitas psichinis turinys, kuris išorės protui nei prieinamas, nei žinomas. To pagrindu atsirado Freudo psichoanalizė, kuri apsiginklavusi tam tikrais tyrinėjimo metodais, siekė nesąmoningą turinį iškelti į proto šviesą. Didžiausio pasipriešinimo Freudo teorija sulaukė dėl savo polinkio visur įžvelgti seksualinį motyvą.
Freudas, lytiniam potraukiui (libido), patikėjo pagrindinį vaidmenį. Tai sukėlė dvi naujas tam besipriešinančias psichoanalizės kryptis – Alfredo Adlerio (1870-1937) individualiąją ir Carlo Gustavo Jungo (1870-1961) analitinę psichologiją. Svarbiausiu žmogaus elgesį motyvuojančiu veiksniu Adleris spėjo esant valdymo poreikį. O Jungas su Freudu nesutiko dviem atžvilgiais, Jungo manymu libido yra ne lytinis potraukis, bet visuotinė „psichikos energija arba „gyvybės instinktas”, kažkas panašaus į Bergsono élan vital, kuris reiškiasi įvairiais būdais, žinoma, ir lytine trauka. Be to, Jungas manė, kad be individualios pasąmonės dar egzistuoja kolektyvinė, t.y. bendra visai žmonijai.
Jungo praplėsta libido kaip visuotinės instinktų energijos samprata artima tam, ką Sri Aurobindo apibūdina žodžiu „gyvybė” (vital), kurią jis aiškina kaip gyvenimo galią, glūdinčią visame kas yra gyva: augale, gyvulyje, žmoguje. Tai išsamesnė gyvybės apibrėžimo koncepcija, nes apibrėžia visas gyvybei būdingas pakopas. Ši gyvybinė jega indų filosofijoje dar vadinama prāna, energija, kuri įkvepia gyvastį augalams, gyvuliams ir žmonėms. Taip pat ji apima tokius gyvybės darinius kaip, pavyzdžiui, jausmai arba emocijos.
Pasak Sri Aurobindo, normalų individą veikti skatina trys visų stipriausi veiksniai: valdžia, turtas ir seksas. A. S. Dalal nuomone, moderni Vakarų psichologija pripažino valdžios (Adleris) bei lytinio potraukio (Freudas) patenkinimo svarbą, tačiau nekreipė dėmesio į turtą ir į su juo susijusio godulio reikšmę.
Antroji banga. Kaip reakcija į gelmių psichologijos pasąmoninės motyvacijos akcentavimą gimė biheiviorizmas, vadinamas antrąja banga. 1913 metais straipsnyje Psichologija biheivioristo akimis J. B. Watsonas pirmąkart sistemingai išdėstė biheiviorizmo pažiūras. Jis įrodinėjo, kad vienintelis tinkamas psichologijos tyrimų objektas yra realiai matomas elgesys, kurį reikėtų aiškinti kaip atsaką į paskatas. Naujoji mokykla atmetė į „proto stebėjimą” nukreiptą introspekcijos metodologiją ir atmetė visas hipotetines koncepcijas, kurių neįmanoma patikrinti eksperimentais. Biheiviorizmui prigijo žiurkių psichologijos pravardė. Biheivioristai teigė, kad žmogaus elgesį sąlygoja tokie patys dirgiklio ir atsako dėsniai, kuriuos eksperimentuodamas su šunimis atrado Pavlovas, taip pat bausmės ir atlygio principai, kuriuos aprašė Skineris ir kiti neobiheivioristai.
Tiek psichoanalizę, tiek biheviorizmą apibūdina redukcinis (supaprastinantis) požiūris, skelbiantis, kad ir sudėtingą žmogaus, ir paprastą gyvulio elgesį galima paaiškinti tais pačiais fiziologiniais ir biologiniais principais.
Trečioji banga. Psichoanalitiniam ir bihevioristiniam redukcionizmui pasipriešino trečioji banga – humanistinė psichologija. Jos atstovai žmoguje įžvelgė unikalius aspektus, kurių negalima paaiškinti funkcine veikla, būdinga gyvūnams. Humanistinė psichologija ypač pabrėžia vidinį individo poreikį tobulėti, ugdyti ir plėtoti savo potencialą. Pasak psichonalitikų, žmogaus organizmas siekia įtvirtinti homeostazės būklę. Bihevioristų nuomone, elgesys tėra reakcija į skatulius. Humanistinės psichologijos atstovai mano, kad žmogus stengiasi dar ir yra skatinamas iš vidaus pranokti dabartinę būklę, kad aktualizuotų savo slaptąsias galimybes. Vienas jos pradininkų A. Maslow, savo vėlyvuoju tyrimų laikotarpiu rašė, jog humanistinę trečios jėgos psichologiją jis mato esant, kaip pereinamąją, jog ji tėra pasiruošimas „Aukštesniajai“, ketvirtajai psichologijos pakopai – transpersonalinei ir transhumanistinei, besiorientuojančiai ne į žmogaus poreikius ir interesus, bet veikiau į kosmosą, į žmogišką tapatybę pranokstančius dalykykus.
Ketvirtoji banga. 1960-ųjų pabaigoje Maslow’as, Sutichius ir kiti žymūs humanistinės psichologijos atstovai įkūrė transpersonalinės psichologijos studijų asociaciją. Šitaip jie pradėjo naują sąjūdį, kurį imta vadinti ketvirtąja banga.
Transpersonalinės psichologijos šalininkai sukūrė naują psichologijos apibrėžimą. Naujas pažiūras aiškiai išdėstė San Francisko Langley Porterio neuropsichiatrijos instituto psichologas ir Žmogaus pažinimo studijų instituto prezidentas Robertas Ornsteinas:
„Pirmiausia psichologija yra sąmonės mokslas. Ką gali, mokslininkai sąmonę tiria tiesiogiai, o netiesioginių fiziologijos bei elgesio tyrimų imasi tik neišvengiamu atveju” (Ornstein, R. (1972). The Psychology of Counsciousness).
Taigi, psichologija tampa sąmonės mokslu, kurią sudaro nuo ego sąmonės aukštyn ir žemyn nusidriekiančios sferos. Naujasis kelias grindžiamas savižinos psichologija, vidiniu patyrimu, vidinės prigimties tyrinėjimu, pasitelkiant meditaciją, savidrausmę ir lavinimąsi. Savižinos disciplina moko sutelkti dėmesį į savąjį potyrį ir aktyviai jį stebėti ir taip mėginti kurti teorijas, paaiškinti save, o ne iš esamų teorijų aiškinti dabarties potyrius.
Sri Aurobindo žmogaus samprata
Bendrais bruožais žmogų galima apibūdinti kaip visumą, susidedančią iš keturių dalių:
- paviršinė esybė (surface being);
- pasąmonė (subconscient);
- paribio sąmonė (subliminal);
- antsąmonė (superconscient).
Geresniam keturlypės žmogaus sampratos išskleidimui svarbu paminėti kelis fundamentalius Sri Aurobindo filosofijos principus.
Žmogus yra visatos dalis, kitaip tariant, jis yra mikrokosmas, pereinąs į makrokosmą, todėl psichinė žmogaus prigimtis glaudžiai siejasi su visatos prigimtimi. Pati visata yra sąmonės pasireiškimas, kuri iš žemiausio nesąmonybės (inconscient) lygmens išauga iki aukščiausių antsąmonės (superconscient) lygmenų; kas yra gana artima Hėgelio filosofijai. Sąmonės gimimas ir augimas yra pagrindinė evoliucijos paskata ir raktas į jos slaptą tikslą. Pirmiaus ąmonės evoliucijos vyko jos involiucija, kitaip tariant, nesąmonybė yra užsislėpusi sąmonė arba tiesiog atvirkščias galutinės antsąmonybės atkūrimas, todėl evoliucija yra grįžimas į pirminę antsąmonės būseną.
Paviršinė esybė susideda iš kūno, gyvybės ir proto sąmonės. Gyvybė, kaip jau buvo aptarta, yra Gyvenimo Prigimtis, sulipdyta iš jutimų, instinktų, paskatų, troškimų, įspūdžių ir jausmų. Protas yra kogintyviniai gebėjimai. Kūnas turi savo paslėptą nuo išorinio žvilgsnio sąmonę, tai gyvybinės kūno funkcijos, fizinės gyvybės dalys, kurios veikia savarankiškai, kaip pavyzdžiui širdies plakimas, skrandžio virškinimas, kūno augimas ir t.t.
Pasąmonė apibrėžiama kaip mūsų esybės dalis kurioje neegzistuoja jokia aiški mintis, valia, jausmas ar kryptingas atoveikis, tačiau ji sugeria ir saugo visokius įspūdžius, kurie dažnai visokiais netikėtais būdais atsigamina sapnuose. Būdraujant jie pasireiškia kaip senų įpročių automatinis pasikartojimas arba miglotai skatina justi, jausti, veikti. Tokie jutimai, jausmai ir veiksmai dažniausiai nepaklūsta valingam suvokimui, pasirinkimui ar proto įsakymams, tai tamsus pasąmonės protas knibždantis saṃskāromis (sanskrito žodis reiškiantis esminius polinkius, senas asociacijas, susiformavusius įpročius), įspūdžiais, sustabarėjusiais įsitikinimais, nusistovėjusiais atsako įgūdžiais. Pasąmonės veikla itin smarkiai atsiliepia sveikatai,; chroniški negalavimai dažniausiai susiję su pasąmone. Pasąmonė susisiekia su nesąmonybe, tai sritis, kur nesąmonybė virsta pusiau sąmone, kitaip sakant tai žemutinė dalis, kurią galima apibūdinti kaip nesąmonybės prieigas. Iš esmės, tai daug kuo panašu su Freudo aprašyta pasąmone ir pagrindiniai teiginiai apie ją yra šie:
- Pasąmonė daug platesnė už sąmonę.
- Sąmonės išstumtas turinys tampa pasąmonės dalimi.
- Pasąmonės turinys galingai veikia sąmoningo proto veiklą.
- Tai, kas slypi pasąmonėje, iškyla sapnuose.
- Tam tikri pasąmonėje įsišakniję potyriai yra linkę kartotis įkyriu būdu.
Paribio sąmonė pažodžiui reiškia prieslenkstį arba paribį ir dažniausiai yra vartojama nurodant jaudiklių būklę iki jų pajautimo slenksčio. F.W.H. Myersas laikomas paribio sąmonės atradėju, šią sąvoką vartojo norėdamas apibrėžti tam tikrus psichikos procesus, vykstančius žemiau pažinimo lygmens. Sri Aurobindo paribio sąmonę apibrėžia kaip tas sritis, kurios neįeina į būdraujančios sąmonės sferą. Paribio sąmonė apima tiek žemesnę pasąmonę, tiek aukštesnę antsąmonę kartu paėmus, ji atskiria nuo sąmonės tas sritis, neįeinančias į sąmonės valdas. Paribio sąmonėjės tam tikroje dalyje egzistuoja daug platesnė, šviesesnė ir geriau save ir visa kita valdanti sąmonė nei ta, kuri budi išorėje ir geba susivokti kasdienėje tėkmėje. Tai mūsų vidinė esybė, ją mes galėtume iš dalies pavadinti Kanto transcendentaliniu subjektu, t.y. paslėptu nuo įprastos sąmonės potencialu, kuris yra jos pagrindas. Tai yra mūsų „Patis”, „Patybė”, kas tiksliai atitinka sanskritiškąjį Ātman. Patybė stebi išorinį protą, nors šis nė nenutuokia ją esant. Paribio sąmonė turtinga vidinių jutimų, užribio matymo, lytėjimo, girdėjimo. Paribio sąmonė gali įžengti į protinį, gyvybinį ir subtilųjį fizinį visuotinės sąmonės lygmenį, ji nėra įkalinta medžiaginiame pasaulyje. Į šią plačią vidinės būties sritį pasitraukia mūsų protas ir gyvybė, baigę išorinę veiklą, – tai įvyksta miegant, susikaupus arba panirus į vidinį transą. Su išorine asmenybe ji susisiekia per tam tirus sąmonės centrus, kuriuos aptikti padeda jogos pratybos. Ši mūsų vidinės esybės dalis yra atsakinga už meną, poeziją, filosofiją, idealus, religinius siekius, pastangas visą pažinti ir tobulėti. Sapnai, kuriuos Jungas laikė kolektyvinės dariniais, kyla iš paribio sąmonės, kuri yra „didesnė sapnų kūrėja” už pasąmonę. Yra nemažai panašumų tarp kolektyvinės pasąmonės ir užribio sąmonės, labiausiai jos suartėja tame, kad abi yra laikomos pranokstančiomis individualią sąmonę.
Antsąmonė yra sąmonės evoliucijos išeities taškas ir sykiu jos galutinis tikslas, kaip jau buvo minėta. Jei paribio sąmonė yra nelyginant jūra, o išorės protinė būtis – bangos, tai antsąmonė panaši į eterio substanciją – tai, iš ko jūra sudaryta ir katu tai, kame ji esti, tai, kas banguoja, ir tai, kas sukelia bangas. Pasinėrę į antsąmonės sritį galime pakilti iki aukščiausio statuso, žinojimo, patyrimo.
Pasak Sri Aurobindo, aukštesnieji protinės būties lygmenys susideda iš skirtingų pakopų – Aukštesniojo proto, Nušvitusio proto, Intuityvaus proto ir Viršsąmonės; pakopų seka baigiasi Antsąmone, arba Tiesos sąmone, kuri slapčia palaiko visatą ir visa, kas joje vyksta, sulig evoliucijos eiga veda savęsp.
Pagal A. S. Dalal (2002). Psichologija, psichinė sveikata ir joga. Vilnius: Mažasis Vyturys. 7-61 psl.
Foto: Michael Kittell/Corbis