Kūčios – viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi kiekviena lietuviška šeima

Kūčios Lietuvoje yra šeimos šventė, kurios metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę. Pasak etnologo ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus Liberto Klimkos, tai šventė, kurios metu kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. „O šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir kardu nukapotų“, – sako jis ir linki, kad žvakelė ant Kūčių stalo primintų, jog lietuvių tauta turi savo istorinę misiją išlaikyti gimtąją kalbą, etninę kultūrą, istorinę atmintį, liaudiškąsias tradicijas ir papročius, kad išliktų savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje, kad tautos sukurta valstybė Lietuva gyvuotų ir tolimoje ateityje.

Kūčių papročiai būdingi tik lietuviams

Šiemet Žemė savo metų kelionėje aplink Saulę gruodžio 22 d. 1 val. ir 3 min. pasieks tą orbitos tašką, kuris įvardijamas žiemos saulėgrįža. Etnologas L. Klimka pasakoja, kad astronomų traktatuose jis pažymėtas Ožiaragio žvaigždyno ženklu. „Tai astronominė žiemos pradžia, trumpiausioji diena. Dviem dienoms praėjus po saulėgrįžos, ir iškiliausioji tamsiojo ir šaltojo pusmečio šventė – šv. Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ar Rasos švente, abi datos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį“, – sako jis. Todėl ir abiejų švenčių papročiai yra kiek panašūs. „Tiek, kiek leidžia gamta: juk viena yra žiemos šventė, kita – paties vasarvidžio“, – aiškina L. Klimka. Šventinės apeigos abiejų švenčių metu būdavo atliekamos su ugnimi, vandeniu ir žolynais. O didžiosios žiemos šventės išvakarėse – šventoji šeimos vakarienė – Kūčios. „Šiandien tai viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi kiekviena lietuviška šeima. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenoviški tautos papročiai“, – tvirtina LEU profesorius L. Klimka.

Etnologas pasakoja, kad tradiciniai Kūčių papročiai yra labai lietuviški ir būdingi tik mūsų kraštui, sąlygoti gamtos ir tradicinės gyvensenos. „Senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto būdavo nekasdienis bruzdesys. Kas tą rytmetį pramigs, bus slunkius per visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi „sauso“ pasninko, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo“, kai apskritai iki pat vakaro nieko nevalgydavo. Buvo manyta, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, o senesnieji žmonės dar ilgai saulute džiaugsis. „Ši diena yra santarvės. Net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš“, o „mes“. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti! Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti“, – apie papročius pasakoja L. Klimka.

Ko negalima dirbti?

Kūčių dieną galima dirbti tik keletą darbų. „Tarkime, žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu, pykšteldavo į medžio viršūnę. Pataikys, seksis medžioklė visus metus. Sodu taip pat reikia pasirūpinti: obelys žadinamos, jos papurtomos, aprišamos šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo nukošiami šventajai vakarienei verdami žirniai. Manyta, kad kitąmet obuolių bus kaip tų žirnių!“ – sako LEU profesorius.

Tarp draudžiamų Kūčių dieną darbų būdavo tie, kurie susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Tikėta, kad tuomet nesiseks avelių auginti. Taip pat negalima ir malkų skaldyti – perkūną vasarai prisišauksi. Labai svarbu tą dieną aptvarkyti namų vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais ir karpiniais, palubėje pakabindavo vaikų nupintus paukštelius iš šiaudelių. Ir šiaudiniai „sodai“ virš stalo sukinėdavosi. Tokio viduryje obuolys tarsi saulutė būdavo. Stalą dengdavo balta linine staltiese, o jo viduryje statydavo kryželį. „Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių, o po staltiese – šieno. Šalia kryželio būdavo dedama kalėdaičių ir paraikytos juodos ruginės duonos. Po jų dalijimosi, po maldos ir tėvo palaiminimo bus pradėta šventoji vakarienė“, – Kūčių papročius aiškina LEU profesorius etnologas L. Klimka.

Papročiai skirtinguose regionuose

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau etnologas pasakoja, kad juose yra ir nemažų regioninių skirtumų. „Ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai iš viso jų Lietuvoje yra priskaičiavę daugiau šimtą, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais, po baudžiavos panaikinimo, valgių skaičius padidėjo iki dvylikos ar trylikos, nes manoma, kad tiek buvo apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų“, – Kūčių stalo patiekalų skaičiaus istoriją pasakoja LEU profesorius L. Klimka.

Etnologas pasakoja, jog Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. „Jie paprastai užpilami medaus miešimu arba parauginta daigintų ruginių miltų „salde“. Senovėje mėgstamas buvo šustinis – tokios avižinės bandelės, užgeriamos šermukšnynu. Valgius aukštaičiai pašventindavo, užtrupindami ant jų kalėdaičio. Į namus ateidavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio ant stalo krikštasuolės link, tardamas „Čiūnebrūkšt, avinėli“. Tai visokeriopos sėkmės šeimai palinkėjimas. Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra „cibulynė“ – svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos. Valgoma su karštomis bulvėmis. Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines „babkas“ ir papločius, vadinamus „lamancais“. Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant už šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus valgius. Tai kitados darydavo pats šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris, ištardavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje“. Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą padainuojant: „Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus, ant šuns uodegos, pro galą stubos!“. Vakarienė šiame krašte būdavo pabaigiama tuomet, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo pusiau obuolį, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva“, – skirtingus papročius Lietuvos regionuose dėsto etnologas.

Kūčių vakarienė ir jos prasmė

Šventiniai valgiai Kūčių stalui gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. „Ir nereikia jų pernelyg perdirbti, smulkinti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise, – juk norima pavaišinti ir protėvių vėles“, – pasakoja LEU profesorius. Pasak etnologo, apie senolius kalbama ir prie stalo. Tai tradiciškai pagrindinė Kūčių vakarienės tema. „Vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti. Tik tarp kitko užstalės kalbose paminimas vilkas ir gyvatė – tada nuo jų bėdos per visus metus nepatirsi. O šiaurės rytų Lietuvoje dar atmenamas paprotys prie Kūčių stalo kviesti vėją ir šaltį, – gal tada nebekenks žmonėms?“ – lyg klausdamas sako etnologas ir priduria, kad toks santarvės su gamtos stichijomis siekis – iš labai tolimų laikų…

L. Klimka pasakoja, jog savaip žmonės aiškindavo ir šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos – Adomo, Švč. Marijos ar vargo žmonių ašaros; miežiai – juos valgę, akuotus nusitrynę, iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešą skalsą, žuvis primenanti apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejais, o spanguolės yra apsaugančios nuo piktos priešo akies. Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais etnologai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpestį naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. „O kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais, buldikais, yra apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti. Mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno. Jų prikepama daug, nes mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų“, – pasakoja LEU profesorius.

Žinome, jog Kūčių naktis yra ypatinga – tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Merginos daugybe būdų stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. O vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį. Bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį ant devyniašakių ragų saulę ir šv. Kalėdas. „Daugelis išvardytų papročių šiandien teturi tik istorinę prasmę. Tačiau argi šiandien jie negali būti priimami kaip etnokultūros žaismė? O šeimos susibūrimui, jos tradicijų išlaikymui ir ugdymui tikrai kalendoriuje nerasime nuoširdesnės ir dvasingesnės šventės kaip Kūčių vakarienė“, – sako LEU profesorius etnologas L. Klimka.