Ką gi daryti, kai bendradarbiavimas atrodo būtinas ir neįmanomas?0 (0)
Iliustracija: rawpixel.com
Pastaruosius dvidešimt penkerius metus padėjęs įvairioms komandoms dirbti drauge ir įveikti tam tikrus aktualiausius mūsų laikų sunkumus, tarptautinio bendradarbiavimo ekspertas Adamas Kahane’as sukaupė vertingų žinių ir patirčių, kurias sutelkė knygoje „Bendradarbiauti su priešu“. Dalijamės knygos ištrauka, kurioje rasite kelias vertingas įžvalgas ir patarimus.
Visur mums iškyla tie patys esminiai sunkumai: namie ir darbe, versle ir politikoje, kai sprendžiame pasaulines, nacionalines ar bendruomenines problemas. Stengiamės nudirbti darbus, kurie, mūsų manymu, yra reikšmingi ir svarbūs. Dėl to turime darbuotis kartu su kitais. Tie kiti – tai ir žmonės, su kuriais nesutariame, kurių nemėgstame ar kuriais nepasitikime. Taigi išgyvename vidinę kovą: manome, kad privalome darbuotis drauge su kitais, ir kartu manome, kad neturėtume to daryti. Bendradarbiavimas tuo pat metu atrodo ir būtinas, ir neįmanomas. Ką gi daryti?
Priežastis, kodėl toks bendradarbiavimas atrodo neįmanomas, ta, kad neteisingai jį suprantame. Mūsų įprastas bendradarbiavimo supratimas yra toks: visi turime būti toje pačioje komandoje ir judėti ta pačia kryptimi, sutarti dėl to, kas turi įvykti, ir pasirūpinti, kad tai įvyktų, paskatinti žmones atlikti, kas privalu. Kitaip tariant, manome, kad bendradarbiavimas gali ir privalo būti valdomas. Įprastinis bendradarbiavimas panašus į suplanuotą susirinkimą.
Bet toks įprastinis manymas yra neteisingas. Kai atsiduriame sudėtingose situacijose su skirtingais ir įvairiapusiais žmonėmis, bendradarbiavimas negali ir neturi būti valdomas.
Neįprastas, įtemptas bendradarbiavimas netenka valdymo prielaidos. Jam ir nereikia nerealistinių fantazijų apie darną, tikrumą, nusileidimą vieni kitiems ir sutikimą, jam priimtina nepatogi realybė, kurioje yra nesutarimų, išbandymų ir klaidų, bet kartu ir bendros kūrybos.
Įtemptas bendradarbiavimas panašus į Rytų dvikovų treniruotes. Jis suteikia mums jėgų atlikti užduotis ir darbus net sudėtingose situacijose su žmonėmis, su kuriais nesutariame, kurių nemėgstame ir kuriais nepasitikime.
Įtemptas bendradarbiavimas reikalauja iš mūsų trijų esminių darbavimosi būdo pokyčių.
- Pirma, bendraudami su kolegomis bei oponentais perkeliame dėmesį nuo kolektyvinių tikslų ir minčių apie savo komandos darną link realaus tarpusavio ryšio tarp žmonių, komandoje ir už jos ribų, bei to, kad priimtume patį konfliktą.
- Antra, darydami pažangą darbe taip atkakliai nebereikalaujame aiškiai sutarti dėl problemos, dėl sprendimo ir dėl plano, o imame eksperimentuoti, sistemingai išmėgindami skirtingas perspektyvas ir galimybes.
- Ir trečia, mūsų dalyvavimo situacijoje būdas, mūsų vaidmuo – nesistengiame mėginti pakeisti tai, ką daro kiti žmonės, bet judame link to, kas patiems padeda visiškai įsitraukti į veiksmą ir siekti savo tikslų.
Įtemptas bendradarbiavimas yra tikras iššūkis ir reikalauja visų jėgų, nes visi šie trys įsitempimai reikalauja iš mūsų elgtis priešingai, nei atrodo natūralu. Užuot susigūžę ir pabūgę sudėtingumo, turime pasinerti į jį. Dažnai tai atrodo nepatogu ir gąsdina.
Šie jėgų įtempimai iš mūsų reikalauja daugiskaitos: skirti dėmesį nebe vienai vyraujančiai visybei, vienam optimaliam planui, vienam pranašesniam lyderiui, o daugybei skirtingų visybių – holonų (tai yra visybių, kurios yra sudėtinė kitų visybių dalis), daugybei iškilusių galimybių ir įvairių kūrybos partnerių.
Nuveikti, kas būtina, sudėtingose situacijose ir drauge su kitaip mąstančiais žmonėmis niekuomet nėra paprasta ir lengva. Reikia mobilizuoti visų energiją, subalansuoti poreikius, imtis veiksmų. Įsitempimas šio darbo nepašalina, tik suteikia mums jėgų atlikti jį mažiau bijant ir blaškantis, geriau suvokiant, sąmoningiau ir labiau jaučiant tarpusavio ryšį. Patarlė byloja: „Kol nepasiekei nušvitimo, kapok malkas ir nešiok vandenį. Jau pasiekęs nušvitimą, kapok malkas ir nešiok vandenį“. Pasiekus nušvitimą ir įsitempimą, vis tiek reikia atlikti savo darbą, tik dabar daugiau šansų įveikti jį sėkmingai.