Ką iš tikrųjų gali slėpti baimė susirgti?

Kiekvienas žmogus kažko bijo – tam tikrų objektų, įvykių, situacijų, ligos ar mirties. Baimės gali būti pagrįstos ir nepagrįstos, verčiančios vengti tam tikrų situacijų, atsiradusios po reikšmingų gyvenimo įvykių, dažnai apsaugančios nuo grėsmės, tačiau neretai ir trukdančios pilnavertiškai gyventi.

Šiuolaikinėje visuomenėje, kuomet vis ryškiau matoma žmones atskirianti virtualių santykių užtvara ir nuoširdumo bei bendravimo stygius, daugėja su nerimu ar baimėmis susijusių sutrikimų. Būtent sutrikimų, o ne tik racionalios, atsidūrus tam tikroje situacijoje galinčios užplūsti baimės.

Viena iš tokių – baimė susirgti, už kurios gali slėptis kažkada mūsų artimą žmogų ištikęs su tam tikra liga susijęs likimas ar mirties baimė. O galbūt atsiradę įtartini kūno pokyčiai ar pojūčiai iš tikrųjų rodo, jog laikas kreiptis pagalbos? Visgi, vos tik pagrindo neturintis įsitikinimas, jog sergama, tuoj susirgsima ar mirsima pernelyg išsikeroja žmogaus sąmonėje – tai gali pradėti trukdyti jo darbui bei socialiniam gyvenimui, o tai ypač aktualu žmonėms, dirbantiems su realia neigiama sveikatai galima daryti įtaka susijusį darbą (Sliter, Sinclair, Yuan, Mohr, 2014).

Minėta per stipri bei neracionali baimė susirgti ar mąstymas, jog jau yra sergama, vadinamas hipochondrija. Tai – sutrikimas, kuriuo pasižymintis asmuo net menkiausius galimai neigiamus kūno siunčiamus signalus interpretuoja klaidingai, suvokia juos kaip pavojingesnius nei yra iš tikrųjų. Toks suvokimas yra palaikomas mąstymo mechanizmų, kurie verčia žmogų į baimę reaguoti vis stipriau – tokiu būdu atsiranda nerimas, žmogui atrodo, jog paūmėja įsivaizduojami ligos simptomai, bet koks kūno funkcijų pasikeitimas yra traktuojamas kaip pavojingas, reikalaujantis sunerimti bei kreiptis pagalbos (Buwalda, Bouman, Van Duijn, 2008). Riba tarp normalaus ir perdėto susirūpinimo savo sveikata yra pablogėjusi gyvenimo kokybė – kai mąstymas apie minėtas baimes užima nemažą dalį individo laiko bei trukdo susikaupti ar yra pastebimas aplinkinių, tai jau galima įvardyti kaip sutrikimą.

Analizuojant šį sutrikimą didžiausias dėmesys yra kreipiamas į suvokimo ir mąstymo mechanizmus bei procesus, kadangi hipochondrijos sąvoką apibūdina būtent nerealistiškas fizinių pojūčių interpretavimas. Tuo pasižymintys žmonės taip pat gali greičiau išskirti bei atkreipti dėmesį į su liga susijusius žodžius, pokalbius, situacijas – jautrumas šiems stimulams yra padidėjęs, baimė bei nelogiško pobūdžio ko ne nuolatos jaučiamas nerimas yra didesnis nei dažnai būtų galima įsivaizduoti nerimą žmogaus, iš tikrųjų sergančio tam tikra liga (Lecci, Cohen, 2002). Turint omenyje tokią situaciją, galima įsivaizduoti, kaip sunku yra gyventi nuolatinėje baimėje, kuri ne tik nepasitvirtina, tačiau kaskart, išgirdus, jog numanoma liga neegzistuoja, dar ir padidėja bei gali išaugti į visišką paranoją.

Taigi, kyla klausimas – kas už viso to slypi? Ar baimė susirgti tikrai yra tik baimė susirgti? Atsakymai yra įdomesni nei gali pasirodyti iš pradžių – dažniausiai, vos susidūrus su hipochondrijos sąvoka, dėmesys yra atkreipiamas būtent į psichologinius suvokimo, mąstymo, dėmesio mechanizmus, o ne kūno siunčiamus įsivaizduojamai neigiamus signalus. Pastarieji, prieš suprantant, jog žmogus kenčia nuo hipochondrinio sutrikimo, dažniausiai jau būna nuginčyti bei pagrįstai įrodyta, jog realūs fiziniai nusiskundimai ar sutrikimai neegzistuoja. Anot atliktų tyrimų, hipochondrijos kilmė yra psichologinė ir už šio sutrikimo gali slėptis daug rimtų kitų psichologinių problemų – socialinė fobija, žema savigarba ir negatyvesnis nei įprasta aplinkos, situacijų, stimulų vertinimas (Schwenzer, Mathiak, 2012).

Asmuo, patiriantis hipochondrijos simptomus, be abejo, negali pilnavertiškai gyventi, įsitraukti į kasdienę veiklą, darbą bei santykius su žmonėmis, kadangi yra nerimastingas, susikoncentravęs ties jam ramybės neduodančiais galimais sutrikimais, o, turint omenyje dažnas tokio mąstymo priežastis – taip pat nepasitikintis savimi bei dažnai bijantis ne tik susirgti, tačiau ir užmegzti socialinį kontaktą. Netgi kreipusis į gydytoją ir pasakius, jog neseniai jau yra tirtasi dėl to paties tariamo sutrikimo – galbūt ne vieną kartą, – tačiau norima pasitikrinti vėl, dažnai taip ir yra padaroma. Gydytojas, kaip ir hipochondrija pasižymintis pacientas, yra labiausiai orientuotas į kūno siunčiamus signalus, o kuomet pastarieji nupasakojami perdėtai – gydytojui nelieka nieko daugiau, kaip patikėti paciento žodžiu. Tai, nuolatos kreipiantis į apie hipochondrijos sutrikimą nedaug težinantį gydytoją, gali vesti į savaites, mėnesius ir net metus trunkantį neefektyvų ir žmogui nereikalingą tariamai neigiamų fizinių ypatybių, pojūčių bei pokyčių gydymą (Longley, Watson, Noyes, 2005).

Hipochondriški asmenys taip pat pasižymi kontrolės praradimo baime (Buwalda et al., 2008), o, turint omenyje psichologinę šio sutrikimo prigimtį, galima šį bruožą susieti ir su hipochondrijos priežastimis. Atkreipiant dėmesį į jau anksčiau minėtą žemą savigarbą, socialinę fobiją ir polinkį aplinką vertinti gana neigiamai, kontrolės praradimo baimė gali būti lengvai susieta su minėtais veiksniais. Žmogus nėra pajėgus kontroliuoti sąveikų su kitais žmonėmis, jų reakcijų, ne visuomet pasiseka kontroliuoti gyvenimo aplinkybes, kurios vėlgi gali paveikti žmogaus suvokimą apie save, savo kūną, aplinką. Tokiu būdu įsisuka užburtas įvykių, veiksmų ir reakcijų ratas – žmogui nepasitikint savimi bei nesant pakankamai sąmoningam savo situacijos atžvilgiu, nerimas bei rūpestis sukoncentruojamas į kūno pojūčius. Šie, regis, tampa vis stipresni, labiau išreikšti bei pranašaujantys ligą. Pastarasis procesas perdėta baime susirgti pasižymintį asmenį veda į aklavietę – jau anksčiau buvusi žema savigarba mažėja, o kontrolės praradimo baimė bei socialinė fobija didėja, kadangi pasidaro vis sunkiau bendrauti su žmonėmis bei atlikti įprastas veiklas, nuolatos galvojant apie galimą pavojų sveikatai.

Taigi, hipochondrinis sutrikimas yra itin opi problema šiuolaikinėje visuomenėje, kuomet medikamentinį gydymą ar norimus tyrimus gauti yra lengva ir daug kas priklauso nuo paciento norų bei galimybės rinktis – netgi gydytojui parekomendavus kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, dažnai į tokį pasiūlymą bus numota ranka. Atkreipus dėmesį į per aukšto susirūpinimo fizine sveikata priežastis bei supratus, jog jos dažniausiai yra psichologinės, reikėtų itin rimtai reaguoti į tuo pasižyminčio žmogaus išsakomas problemas, kadangi šiam paranojiškam mąstymui įsigalėjus, gali prasidėti ir kiti rimti sutrikimai – depresija, nerimas ar išsivystyti emocinis perdegimas (Sliter et al., 2014). Taigi, pastebėjus minėto sutrikimo požymius, reikėtų suprasti, jog tai – nebūtinai tik baimė susirgti. Toks žmogus, pats sąmoningai to nesuvokdamas, gali šauktis pagalbos, siekdamas į save atkreipti dėmesį beviltišku bei save naikinančiu būdu, kai tikrosios to priežastys gali būti nė iš tolo nesusijusios su realiais fiziniais nusiskundimais bei reikalaujančios pažvelgti į asmenį iš kitos perspektyvos – susikoncentruojant ties nerimo mažinimu bei psichologine minėtų dažnų hipochondrijos priežasčių analize.

Parengė: Vaida Jakubauskaitė

Naudota literatūra:

Buwalda, F. M.; Bouman, T. K.; Van Duijn, V. A. J. (2008). The Effect of a Psychoeducational Course on Hypochondriacal Metacognition. Cognitive Therapy and Research, 32, 689-701.
Lecci, L.; Cohen, D. J. (2002). Perceptual Consequences of an Illness-Concern Induction and Its Relation to Hypochondriacal Tendencies. Health Psychology, 21 (2), 147-156.
Longley, S. L.; Watson, D.; Noyes, R. Jr. (2005). Assessment of the Hypochondriasis Domain: The Multidimensional Inventory of Hypochondriacal Traits (MIHT). Psychological Assessment, 17 (1), 3-14.
Schwenzer, M.; Mathiak, K. (2012). Hypochondriacal attitudes comprise heterogenous non-illness-related cognitions. BMC Psychiatry, 12, 173.
Sliter, M. T.; Sinclair, R. R.; Yuan, Z.; Mohr, C. D. (2014). Don‘t Fear the Reaper: Trait Death Anxiety, Mortality Salience, and Occupational Health. Journal of Applied Psychology, 99 (4), 759-769.
Iliustracija: pixabay.com