Kai dėmesį rodo mane traukiantis žmogus – aš užsiblokuoju

Foto: Corbis

Klausimas: Matyt, atėjo laikas parašyti Jums ir, tikėtis, kad žmogus iš šalies objektyviai įvertins situaciją. Esu 24-erių metų mergina. Puikiais pažymiais baigiau vidurinę mokyklą, bakalauro studijas, o dabar – ir magistro studijas. Dirbu, esu patenkinta darbu, kolegomis, jaučiu, kad ir jų esu mėgstama, lankausi parodose, teatruose, domiuosi psichologija, sportuoju, lankau viešo kalbėjimo kursus – rodos, kad veiklos yra užtektinai ir gyvenu turiningą gyvenimą. Išvaizda – sulaukiu komplimentų, žmonės sako, kad „esu graži/ labai graži/ gražuolė ir pan.” (šiuos žodžius pateikiu ne tam, kad pasirodyčiau, kokia aš nuostabi, o tiesiog kaip faktus, kadangi, manau, jog grožis – subjektyvus dalykas). Esu linkusi į intravertiškumą, bet moku palaikyti pokalbį ir užmegzti draugiškus santykius.

Viskas kaip ir gražu, bet yra viena bėda – santykiai su vaikinais. Kai dėmesį rodo žmogus, kuris manęs kaip vaikinas / vyras netraukia – aš sugebu būti atsipalaidavusi, ta tikroji „aš”, pasakoti, juokauti ir pan. Kai dėmesį pradeda rodyti žmogus, kuris mane traukia tiek savo išore, tiek charakterio savybėmis, aš užsiblokuoju (taip jau buvo keletą kartų). Atrodo, kad esu neįdomi, nuobodi, nieko nemačiusi, nesuprantanti, kvaila ir visokia kitokia neigiama. Aišku, nėra taip, kad prarandu kalbos dovaną ir tyliu, tiesiog pasakau mažai ir renkuosi taktiką: „patylėsiu, pasišypsosiu ir bus gerai”.

Žinoma, laikui bėgant normaliam žmogui tai atsibosta ir bendravimas nutrūksta. Dėl minėtų priežasčių praradau žmogų, kurį buvau labai įsimylėjusi, tikriausiai, tai ir buvo paskata pradėti analizuoti dar labiau tokio mano elgesio priežastis ir kaip spręsti situaciją. Ir, jaučiu, kad priežastį esu atradusi – paauglystės pradžioje metus ar keletą (tikriausiai, tai taip stengiausi užmiršti, kad nepamenu konkretaus laikotarpio) iš manęs tyčiojosi vaikinų grupelė. Tuo metu buvo labai baisu, bet nesugebėjau niekam apie tai pasakyti, bijojau reakcijos, dar didesnės patyčių bangos. Ir tik dabar, po maždaug 10 metų, aš pirmą kartą apie tai papasakojau savo geriausiai draugei, žmogui, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Palengvėjo, labai.

Kodėl teksto pradžioje rašiau apie man sakomus komplimentus ? Kai išgirstu tokius žodžius, nukreiptus į mane, aš suprantu jų turinį, suprantu jų reikšmę, bet vis dar labai sunku suvokti (nors kartais jau juos priimu), kad aš esu to verta ir, ypač, kai rodo dėmesį vaikinas, kuris nestokoja savybių, kurios mane žavi ir traukia, tuomet tą dėmesį dar sunkiau priimti ir patikėti. Tad šiuo laišku norėjau Jūsų pasiteirauti, ar minėtos patyčios turi įtakos aprašytoms situacijoms (galbūt, priežastys yra dar kažkur giliau ir turiu jų ieškoti). Jei taip, ar geriausias toks problemos sprendimo būdas būtų apsilankymas pas psichologą ar reiktų pradėti nuo kažko, kas didintų pasitikėjimą savimi ir savivertę, tokiu būdu „išeinant” iš užburto rato.

Labai labai Jums ačiū.
Rasa (vardas pakeistas)

Atsakymas: Dėkoju, Rasa, už laišką ir atvirumą, juolab, kad esi žmogus linkęs užsisklęsti!

Panašu, kad priežasčių yra keletas. Pirmiausia, aprašai, kad puikiai baigei mokslus, turi mėgstamą darbą, gerus kolegas, aktyviai domiesi daugeliu dalykų, esi graži. Esi tokia nepriekaištinga, ir, žinoma, jeigu vaikinas, kurio nori, atstums, tai prarasi tą nepriekaištingumo jausmą. Tai yra savivertės praradimo baimė. Kadangi pasąmonė labai priešinasi tokiai situacijai, sukyla stresas, įtampa, ir iš tikrųjų, prie tau simpatiško žmogaus nesugebi jaustis ir elgtis laisvai, atsiranda susikaustymas, blankumas, ir dėl to iš tikrųjų tampi neįdomi.

Klausimas, kodėl yra tas noras būti tokia nepriekaištinga? Viena iš priežasčių iš tikrųjų, gali būti vaikystės traumatiniai prisminimai, ką pati visiškai teisingai ir pastebėjai. Bet jeigu kapstytume giliau, kyla klausimas, kodėl būtent iš Tavęs vaikinai tyčiojosi, kad būtent tau liko tokių skausmingų pėdsakų. Matyt, buvo jau prieš tai dėl auklėjimo susiformavusios tam tikros nuostatos (pvz., turi būti gera dukra, gerai mokytis, neturi būti kaip tie kiti, kurie blogai mokosi ir neklauso tėvų), kurios sąlygojo ir vaikystėje patyčias, ir šiandienines nesėkmes su vaikinais. Na, jeigu yra noras giliau pasigilinti, kas ir kaip gali būti, rekomenduočiau paskaityti arba sudalyvauti seminaruose apie vaiko scenarinį programavimą, labai daug dėmesio tam skiria transakcinės analizės kryptys psichologijoje.

Turbūt pagrindinis klausimas: ką daryti?

Nesistenk specialiai patikti simpatiškam žmogui. Traktuok jį kaip „treniruoklį“ bendravimo įgūdžiams tobulinti. Kelk bendravimo tikslu ne rezultatą susidraugauti, o procesą, kur sau nustatyk užduotį aktyviai bendrauti ir rodyti kuo daugiau teigiamų emocijų. Be to, būtina apie save pasakyti kokį nors trūkumą, kurį šiaip sakyti būtų kaip ir nepatogu (pvz. „kaip aš kvailai elgiuosi, rytoj į darbą, o leidžiu sau trečią taurę vyno!”).

Yerkes Dodsono dėsnis sako, kad viršmotyvacija mažina rezultatyvumą. Taigi nesiekite ir nesitikėkite būtinai susidraugauti. Turi būti tam tikras sveikas abejingumas ir nuostata, kad šis bendravimas – kaip treniruotė.

Na, čia buvo patarimas, kaip geriau siekti norimų santykių su vaikinais. Tačiau iš esmės reikalinga gilesnė savivertės korekcija, kad atsisakytume destruktyvių programų, nuostatų ir būtų galima stabiliai jaustis bet kokiose bendravimo situacijose. Rekomenduočiau susirasti specialistą, kuris padėtų atstatyti adekvačią teigiamą savivertę, kad ji nepriklausytų nuo simpatiško vaikino požiūrio i tave.

Psichologas Juris Belte / mba-baltic.com
Tel.: 869836364
El. P. juris@mba-baltic.com