Kai gėdijamės savęs0 (0)
Ką iš tikrųjų reiškia užaugti? Daugeliui žmonių, laiko leidimas su tėvais, gali iššaukti gana stiprias emocijas. Nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus esame, mūsų pirminė šeima gali mus privesti prie gilių skausmų, pirminių troškimų ir nepatenkintų poreikių, jausmų cunamio…
Jei norime išgyventi kiekvieną akimirką taikos ir gerovės, išminties ir stiprybės, kurią užsitarnavome per visą savo gyvenimą, turime tik praleisti savaitgalį, dieną, vakarą, valandą, kelias minutes, o gal tiesiog pasisveikinti su asmeniu, kuris yra vienas iš mūsų tėvų.
Eglė, 40 metų moteris pasakojo, jog nesenai išgyveno stiprią ir jai netikėtą reakciją, susitikimo su savo tėvu metu. Jie susitiko papietauti, na ir tėvas elgėsi taip, kaip jam įprasta – nieko jos neklausė, nesidomėjo jos gyvenimu, veikla, visiškai ją ignoruodamas, lyg jos apskritai nebūtų, tačiau tuo pačiu metu reikalavo, jog ji kaip veidrodis atspindėtų jo paties didingumą.
Šią patirtį Eglė išgyveno dešimtmečius. Tačiau būtent tą dieną, kai ji sėdėjo prie vieno stalo su žmogumi, kuris buvo jos tėvas, su žmogumi, kuris niekada neparodė Eglei švelnaus ir smalsaus domėjimosi ja ir jos gyvenimu, viskas sugriuvo – užtvanka, kuri saugojo ją nuo jos tiesioginės patirties tiesiog sugriuvo. Be jokio įspėjimo. Eglė suprato, jog šitoks bendravimas nėra jai tinkamas. Ir net jei ji norėtų tęsti tuos pačius santykius su savo tėvu, jos kūnas nusprendė kitaip: būti nematoma ir nežinoma, nieko negauti, apsimetinėti ir vaidinti daugiau nebebuvo įmanoma.
Įpusėjus susitikimui, Eglė nusiėmė kepurę, kurią ji nešiojo visą savo gyvenimą; ji nustojo tvirtinti savo tėvo svarbumą, taip pat nustojo žaisti dėkingos dukros vaidmenį, kuri laimingai džiaugėsi jo didybės spindesiu, pati likdama amžinai nematoma. Ji netgi nuėjo taip toli, jog išdrįso pasakyti, kad kai kurie dalykai, kuriuos jis kalba apie save, gali būti išgalvoti. Susidūrimas įvyko staiga ir be jokių abejonių. Nors nebuvo pratarta nė pusės žodžio apie jų dviejų tektoninių plokščių susidūrimą, tėvui ir dukrai buvo aišku, kad jų įprastas sąveikos būdas buvo nutrauktas, gal net visiškai užbaigtas (nors tikėkimės, jog ne).
Netrukus po to, kai baigėsi susitikimas, Eglė pradėjo verkti ir vemti. Tokia jos būsena tęsėsi keletą valandų. Tuo pat metu jos protas buvo intensyviame sūkuryje, bandydamas suvokti kas ką tik nutiko, mėgindamas sukurti scenarijų, kuris jai padėtų šioje emocinėje audroje. Korpusas, dešimtmečius nešiojęs sielvartą, pyktį ir ilgesį, buvo sugriautas.
Įdomiausia tai, kad per dieną ar dvi Eglei viskas praėjo. Ji jautėsi gerai, taip pat suprato atradusi savyje kažkokio naujumo, patyrusi aiškumą, kurio anksčiau niekada nebuvo išgyvenusi. Ji jautė, be jokios abejonės, jog daugiau niekada nebeleis savęs daiktinti, netgi savo tėvui. Nauja tikrovė atsiskleidė ir atsiskyrė. Ji matysis su savo tėvu giminės susitikimuose, tačiau daugiau nebedalyvaus „artimame“ santykyje su juo ir nebevaidins tos formalios rolės, kurią atlikdavo iki tol. Ji nebuvo pikta, tik aiški ir priėmusi sprendimą. Ji buvo mylima ir neliečiama savęs pačios.
Ir tada, atsirado gėda. Nors Eglė ir žinojo, jog joje įvyko kažkas itin svarbaus, ir kad ji elgėsi absoliučiai naujai ir jai pačiai neįprastai ir kad ji niekuomet nebetęs santykių su savo tėvu tokia pačia maniera kokia buvo iki šiol, ji taip pat jautė ir gėdą. Ji jautė gėda sau, už tai, jog jos atsakas tėvui buvo toks intensyvus, už tai, kad jis taip ją paveikė. Jai buvo gėda ir dėl to, jog ši intensyvi reakcija ir jos pačios tėvui atskleidė, jog jis ją paveikė.
Daugelį metų medituojanti ir užsiimdama dvasinėmis praktikomis Eglė tai priėmė kaip dvasinę (sielos)nesėkmę. Taip pat, jos skausmas reiškia, jog ji buvo psichologiškai silpna, kaip žmogus, kuris negalėjo augti klestėti.
Ir, kaip vėliau paaiškėjo, Eglė nebuvo viena šiuose gėdos ir kaltės išgyvenimuose. Ją palaikantys artimi draugai padėjo atskleisti ir suvokti jai, kad po daugelio metų saviugdos praktikų, ji turi rasti būdą, kaip stiprinti imunitetą savo tėvo elgesiui, susikurti aplink save pakankamai storas sienas, kurios gebėtų atlaikyti tėvo intervencijas. Jei ji žinotų, jog toks yra jos tėvo elgesys, ką ji be abejonės ir žino, ji turėtų tikėtis ir būti pasiruošusi tokiam jo elgesiui. Ji neturėtų būti taip niokojama savo šeimos. Tėvas apkaltino Eglę, jog ji yra per daug „trapi” ir pernelyg jautri gyventi realiame pasaulyje. Tai buvo tai, kaip jis nusprendė reaguoti į jos transformacijoją.
Po šių įžvalgų, nutiko kažkas nuostabaus
Tokia pati malonė, leidusi jai sužinoti tiesą apie savo tėvą, pasirodo pabudino Eglei dar vieną tiesą. Eglė suprato, jog būtent dabar ji iš tikrųjų dvasiškai užaugo. Ji suprato, kad dvasinė ir emocinė gerovė neturi nieko bendro su galėjimu neigti, nejausti ar atsiriboti nuo savo patirčių. Tiesą sakant, yra netgi priešingai. Dvasinė branda – tai drąsiai priimti bet kokią emociją ir lesti realybei būti tokiai kokia ji yra. Tai reiškia, jog svarbu noriai priimti visas gyvenimo paslaptis, jo didybę ir visas katastrofas, kas ir yra žmogaus patirtis, gyventi su tuo, kas yra, įskaitant ir skausmą.
Dvasiškai ir emociškai bręsdami, mes mokomės nuolankiai priimti bet kokią iškylančią emociją ir nesukurti asmeninio susitapatinimo su jos turiniu. Kaip ir Eglės atveju, ji galėjo išjausti ir savyje įteisinti liūdesį, dėl savo santykio su tėvu, tačiau neįlipti į jį, o sukurti atskirą tapatybę tam liūdesiui. Ji galėjo išgyventi liūdesį, nebūdama jame. Ji buvo išmintinga ir leido emocijų cunamiui judėti į ją ir per ją, tačiau neužkliudant jos pačios, tiesiog be trukdymo leido jam judėti ir išeiti iš jos.
Abu procesai, įėjimas ir išėjimas, yra tos pačios malonės dalis, kurios mes nekontroliuojame.
Be to, dvasinė gerovė neturi nieko bendro su storesnių sienų statymu aplink mūsų širdį ir atsiribojimą nuo sudėtingų emocijų. Tai yra apie pasiryžimą ir drąsą perstatyti sienas aplink mūsų širdį, leisti joms pamažu išnykti, kad galėtume išgyventi visą žmogaus patirtį: džiaugsmą, liūdesį ir visą kitą. Mes negalime gyventi už sienų ir įsivaizduoti, kad emocijos, kurių mes norime, pereis tas sienas, o tos, kurių nenorime, pasiliks už jų. Uždara širdis yra mirusi širdis.
Augti dvasiškai, reiškia gyventi su kario širdimi, kuri nėra labiau šarvuota ar apsaugota, o mažiau šarvuota ir labiau pažeidžiama širdis. Tai reiškia, kad turime norėti pasikviesti bet kurią iškilusią emociją prie savo vidinio stalelio ir tuo pačiu metu pažinti savyje gailestingumą, kuris visą išgyventą patirtį laiko visumoje. Tai liudija tikėjimą, jog nuolat mumyse besikeičianti vidinė orų prognozė gali perkelti per mus žiaurius poelgius, tačiau tuo pačiu metu kažkas gali išlikti pastovu ir tikra – erdvė, kurioje vyksta gyvenimas. Kario širdyje yra jėga atidaranti duris ir langus, per kuriuos galime leisti gyvenimui įeiti ir išeiti.
Esama stipraus kultūrinio įsitikinimo, kad jausdamiesi dvasiškai ir emociškai gerai, mes turėtume nustoti jausti skausmą ir mūsų nebeturėtų veikti gyvenimo sunkumai. Tai klaidingas įsitikinimas. Kai mes augame dvasiškai, mes nenustojame jausti. Priešingai, mes stengiamės nebebijoti ir nebeteisti savo emocijų; mes priimame savo netobulą žmogiškumą.
Su dvasine branda, kurioje mes esame, mūsų jausmai vystosi – nuo pajautimo pradžios, kol per mylimą priėmimą jie atsiranda. Mes jaučiame savo jausmus ir liudijame jų atėjimą ir išėjimą tuo pačiu metu.
Galų gale mes suprantame, kad mūsų širdis gali būti sužeista ir sudužti į gabaliukus, tam, kad galėtume viską pajausti ir vis tiek žinoti, jog egzistuoja gerovė, kuri puikiai palaiko visą šį šokį.
Autorius: Nancy Colier
Parengė psichologė Renata Kupšytė | Psichologinis konsultavimas Klaipėdoje
Tel.nr.: +370 678 10 589
Iliustracija: Daniil Avilov