Kai sapnai susipina su tikrove

Net nepajutau, kaip nugrimzdau į tą paviršutinišką miegą, kuris žinojau- ilgai nesitęs. Ir kaip man kartais nutinka, pajutau, kad mano kūnas sustingsta, tarytum suledėja, nors šalčio nejaučiu ir net labai norėdama, negalėčiau pajudinti nei mažojo pirštelio. Nežinau kaip ši būsena vadinama, ir nors mane ji gąsdindavo, susitaikiau su jos buvimu ir supratusi, kad vienintelis būdas ją kontroliuoti yra jai nesipriešinti, leidau sau jai pasiduoti.

Taigi, paskendusi šiame rūke, pradėjau sapnuoti. Važiuoju troleibusu. Priešais mane sėdi mano draugė, mes šnekamės. Ji šypsosi ir lyg ragina mane išlipti. Dabar matau save iš šono sėdinčią sėdynėje ir tuo pačiu metu jaučiu lyg būčiau ten. Aš negaliu išlipti, negaliu net pakilti nuo sėdynės, pajudėti iš vietos, nes grimztu į miegą. Jaučiu kaip svyra rankos, merkiasi akys ir kūnas sveria mane žemyn. Keista, kad visa tai man atrodo netik sapnas, bet ir realus fizinis pojūtis.

Staiga visa tai dingsta ir aš vėl savo lovoje. Suprantu, kad miegu, bet nepabundu, tarytum mano protas jau kyla iš miego, o kūnas dar sustingęs ir atsisako sekti jo pavyzdžiu. Net nepajaučiu kaip atsiduriu tame pačiame kambaryje, kuriame ir miegu, tačiau dabar aš stoviu prie durų. Noriu kažkur eiti, bet nematoma masė mane sustabdo. Atrodo, nieko šalia nėra, bet eiti negaliu, nors ir bandau. Po kelių tokių bandymų pasiduodu. Blaivus protas bando mane gražinti į realybę, nors visa tai atrodo tikra, pamažu tikinu save, jog tai negali būti tiesa ir svarstau, kad ,matyt, tai sapnas. Pamažėle, mano kūnas ir siela grįžta į kūną ir vėl suprantu, kad miegu. Jaučiu save. Vėlgi, mano kūnas visdar sustingęs, o protas vienu žingsniu toliau, jaučiuosi pabudusi. Nesipriešinu tam, pamažu šis jausmas atlėgsta ir galiu pasisukti ant nugaros.

Tik dabar mane nustebina naujas potyris, kurio dar nebuvau pajutusi per visą savo keistų sapnų istoriją. Aš noriu įkvėpti, bet negaliu. Mane tai pribloškia, nes dabar aiškiai suvokiu, kad tai nebe sapnas, tačiau neišgąsdina ir kelis kartus pabandžiusi aš vis dėlto įkvėpiu, tačiau pirmi oro gurkšniai mano plaučius pasiekia lėtai ir sunkiai, tarytum kvėpuojant pro nematomą skudurą. Tuo metu galvoju, kas būtų jei mano kūnas netektų jėgų be deguonies, kaip mano mama grįžusi namo rastų jį lovoje. Supratau, kaip to nenorėčiau. Sunku pasakyti, koks nuostabus jausmas kai gali įprastai kvėpuoti. Jaučiau palengvėjimą ir mąsčiau apie viso šito reikšmę.

Galbūt taip ir gyvenime, važiuojame visiems įprastais maršrutais, lyg troleibusais. Gal per dažnai kartojame sau „negaliu“, tada tuo patikime ir neišlipame iš troleibuso tol, kol jis nuveža mus iki paskutinės maršruto stotelės. Arba stovime prie atvirų durų ir tikėdami tuo pačiu „negaliu“ taip ir neįžengiame į platų pasirinkimų koridorių.

Prieš užmigdama, jaučiausi nelaiminga dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti ir negalėjau nustoti mastyti, kad jaučiuosi spaudžiama eiti kažkieno kito jau pramintomis pėdomis. Ir gal dabar suteikiu per daug prasmės savo miego ypatumams, tačiau jie privertė mane suprasti, kad vienintelis „negaliu“ , kuris galėtų mane sustabdyti, tai negalėjimas paprasčiausiai kvėpuoti. Kartais neįvertiname dalykų, kurie mums jau yra duoti ir pernelyg savaime suprantami, kad atkreiptume dėmesį. Tačiau jie gyvybiškai svarbūs ir vien jų turėjimas yra brangiausia dovana. Jei negalėčiau kvėpuoti, negalėčiau gyventi ir tai būtų puikus pasiteisinimas. Bet dėkoju likimui, kad tokio pasiteisinimo dar neturiu ir nėra priežasties negyventi savo būdu.

Maršruto pabaiga neišvengiama, tačiau ją pasiekti galima ir savo keliu.

Eglė