Kaip elgtis su smurtą patyrusiu ar jį mačiusiu vaiku?0 (0)
Oficialiais duomenimis 18 tūkst. nepilnamečių per metus savo namuose arba artimoje aplinkoje mato smurtą, tačiau į teismus patenka tik 2,5 tūkst. bylų, kuriose vaikai dalyvauja kaip liudytojai. Didžioji dalis smurto atvejų „išgaruoja“ iki teismo durų. Teismų atstovai ir nukentėjusiaisiais besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos kviečia keisti visuomenės požiūrį ir raginti vaikus netylėti. Tačiau pažymi, jog tam turi būti tinkamai pasirengta.
„Mes vis kalbam, jog vaikai tyli, jog jiems yra labai sunku papasakoti apie juos nuskriaudusius asmenis, tiksliai įvardinti aplinkybes. Bet kaip mes reaguojame, kai jie prabyla? Neretai šeimos nariai, patys artimiausi išnaudoto vaikelio žmonės sunkiai valdo emocijas, kurių amplitudė yra labai plati, o kaip viskas atrodo tyrėjų kabinete ar teismo salėje? Pareigūnų elgesys tiesiogiai įtakoja vaiko savijautą ir norą kalbėti,“ – teigia Lietuvos Caritas atstovė Kristina Mišinienė.
Vilniaus apylinkės miesto teisėja Viktorija Šelmienė taip pat ragina visas institucijas skirti ypatingą dėmesį atvejams, kuriuose dalyvauja vaikai. „Nuo to, kaip į nusikaltimo vietą atvykęs pareigūnas elgsis gali priklausyti bylos baigtis ir vaiko noras pasakoti įvykius. Teisėjai kartais kaltinami, kam jie kviečia vaikus į teismą. Atsakymas yra paprastas – teisėjo pareiga yra pagrįsti savo sprendimą, o kartais būtent vaiko pasakojimas gali padėti suvokti nusikaltimo mastą ir priimti teisingą sprendimą,“ – pažymi teisėja.
V. Šelmienė teigia, kad jeigu teismui pateiktuose dokumentuose ir įrašuose būtų pakankamai duomenų, teismas tikrai nereikalautų vaikų ateiti į teismą. „Galima pasidžiaugti tik tuo, kad visuose teismuose siekiama sukurti vaikams draugišką aplinką: apklausos vyksta specialiuose vaikų apklausos kambariuose, apklausose gali dalyvauti psichologas ir vaikui gali nereikėti susitikti nei su teisėju, nei su skriaudiku tiesiogiai, tam yra naudojama speciali vaizdo įranga,“ – pažymi teisėja.
Paramos vaikams centro atstovė Ieva Daniūnaitė pažymėdama, kad pernai tiesiogiai nuo smurto nukentėjo beveik 1600 vaikų, žmones ragina būti budresniais ir pastebėti skriaudžiamus nepilnamečius. „Jeigu matote, kad guvus ir linksmas vaikas staiga tapo uždaras ir tylus, jeigu matote, kad vaikui nepavyksta susikoncentruoti, jis prislėgtas, pirmiausia pabandykite jį prakalbinti,“ – teigia I. Daniūnaitė. „Jeigu kyla įtarimų, nieko nelaukdami kreipkitės į policiją, vaiko teisių apsaugos tarnybą, informuoti nevyriausybines organizacijas, besirūpinančias nukentėjusiais,“ – teigia Paramos vaikams centro atstovė.
Teisėja Viktorija Šelmienė, patardama tėvams ar globėjams, kviečia neperspausti vaiko prašant išdėstyti įvykio detales kelis kartus. Pasak jos, nerekomenduojama prašyti vaiko kelis kartus ir kuo detaliau pasakoti, kas nutiko. Paprastai vaikai tai vertina kaip nepasitikėjimą jais, pradeda kurti istorijas ir painiotis. Teisėja ragina palikti apklausos darbą profesionalams.
„Aš, dirbdama savo darbą teisme, dažnai su vaikais stengiuosi kalbėti labiau ne kaip teisėja, o kaip mama. Aš puikiai suprantu, kad atėjęs į teismą vaikas jaučiasi susikaustęs, jį gąsdina didelis pastatas, nepažįstami žmonės. Stengiuosi, kad jis būtų apklausiamas specialiose patalpose, jį suptų profesionalūs specialistai, vaikas jaustųsi suprastas ir vertinamas,“ – teigia teisėja.
Pagrindiniai patarimai tėvams ir globėjams lydint vaikus į apklausas:
1. Prašykite psichologo arba vaiko teisių apsaugos specialisto dalyvavimo vaiko apklausoje.
2. Prašykite vaiką apklausti specialiame vaikų apklausoms pritaikytame kambaryje.
3. Informuokite pareigūną ar teisėją apie vaiko poreikį kalbėti jo gimtąja kalba, kitus vaiko specialius poreikius.
4. Iš anksto aptarkite su vaiku, kam skirta apklausa, kur ji vyks, kas joje dalyvaus, tačiau nebandykite išmokyti atsakymų atmintinai.
5. Pasakykite vaikui, kad apklausos metu jis gali prašyti pertraukos, atsigerti, nueiti į tualetą, paprašyti paaiškinti ar pakartoti užduotą klausimą.
6. Paaiškinkite vaikui, kad jo atsakymai gali padėti apsaugoti kitus žmonės.
Iliustracija: Jordan Whitt