Kaip ir nuo ko vyrai gelbėja savo sielas

Pasakos – vienas seniausių žmonijos dvasinio paveldo klodų. Harmoningai subalansuota simbolinė medžiaga pati savaime veikia gydančiai, stimuliuoja psichikos struktūrų brandą ir transformaciją. Pasakų analizė padeda suprasti psichikos procesus.

Pasakos augina. Galbūt todėl jas taip mėgsta vaikai. Tačiau pasakos įdomios ir svarbios ne tik jiems. Suaugusieji į pasaką gali žiūrėti kaip į individo psichikos lauką, kuriame kiekviena figūra įkūnija tam tikrą savybę ar jų kompleksą. Būtent tokiu būdu pasakas analizuoti siūlo K.G.Jungo pasekėjai – jungiškosios analizės psichoterapeutai.

Šiame straipsnyje analizuojama vieno žymiausių Lietuvos kraštotyrininkų Jurgio Dovydaičio užrašyta pasaka „Pavogtos karaliaus dukterys“.

Trumpas pasakos turinys

Gyveno kartą karalius, kuris turėjo tris paaugusias dukteris ir ką tik gimusį sūnų. Norėdamas sužinoti, kada bus dukterų vestuvės, karalius eina pas burtininkę ir sužino, kad jų vestuvių niekas nematys, nes kai mergaitėms sueis dvylika metų, vieną iš jų pagrobsiąs elnias, antrą – banginis, trečią – erelis. Karalius siekia apsaugoti savo dukteris, stato sargybas, tačiau burtininkės pranašystė išsipildo: sulaukusias dvylikos, jas pagrobia minėti gyvūnai. Paūgėjęs karaliaus sūnus keliauja ieškoti savo seserų. Savo kelionėje karalaitis pergudrauja du raganius ir įgyja stebuklingus batus. Jais apsiavęs karalaitis suranda savo seseris, susipažįsta su savo svainiais – gyvūnais, naktį atvirstančiais į žmones. Užsitikrinęs jų palaikymą, gavęs šerių, žvynų ir plunksnų, kuriomis naudodamasis sulauksiąs svainių pagalbos, karalaitis iškeliauja gelbėti jųjų sesers, užkerėtos stipriausio raganiaus. Ją suradęs herojus sužino, kad jos vyro – raganiaus – galia yra jūroje panardintoje geležinėje dėžėje, kurioje uždarytas zuikis, tame zuikyje – karvelis, karvelyje – kiaušinis, kurį sudaužius galia bus prarasta. Užkerėtosios karalaitės ir svainių padedamas jaunuolis sunaikina raganiaus galią. Pasaka baigiasi seserų ir brolio vestuvėmis.

Bendrieji bruožai

Stebuklinės pasakos dažniausiai prasideda kokia nors stygiaus situacija – psichologine problema. Individuacija (tapsmas unikaliu ir nedalomu) taip pat prasideda susidūrus su neišsprendžiamu konfliktu ar situacija. Aklavietės išgyvenimas griauna Ego puikybę, stimuliuoja vientisos ir autentiškos asmenybės pasireiškimą, tikro ryšio su savimi ir kitu išgyvenimą, sudaro sąlygas atsiverti Savasčiai (Franz, 1998). Pasakos pradžioje sutinkame karalių ir keturis jo vaikus. Į akis krenta tai, kad gausiai šeimai trūksta moters – žmonos ir motinos. Vienas iš pasakos veikėjų – kūdikis – „ką tik gimęs sūnus“. Kūdikio gimimas simbolizuoja Ego atsinaujinimą; potencialą, kurio realizacijai reikalingas nuolatinis įdirbis. Kaip matyti iš pasakos fabulos, kūdikis – karaliaus sūnus – yra pagrindinis pasakos herojus. Herojaus kelionės ir darbai atspindi vyro Ego raidą, sąmoningumo plėtrą, vis naujų elementų integravimą.

Taigi, pagrindinė mūsų pasakos linija – vyro individuacija, vykstanti per Animos – moteriškojo prado, iracionalumo, jausmų, dvasinės dimensijos  – paieškas ir integravimą. Tačiau pasakoje atsispindi ne tik vyro psichologija, bet ir bendražmogiški bruožai, taip pat specifiškai moteriška psichikos dinamika.

 Karalius, karalienė ir burtininkė

Pasakos pradžioje matome karalių. Karalius simbolizuoja Ego – sąmonės centrą, kuris siekia kontroliuoti visus psichikos procesus. Kad karalius sėkmingai valdytų, sąmoningos nuostatos turi būti nuolat papildomos pasąmonės duomenimis. Mūsų pasakoje nekalbama apie karalienę, kuri simbolizuotų moteriškąjį pradą – iracionalumą, jausmus – plačiąja prasme, pasąmonę. Taigi, galime daryti prielaidą, kad Ego ryšys su pasąmone nepakankamas, psichikoje dominuoja „vyriškos“ – racionalios ir logiškos nuostatos, o dėmesio iracionalumui, jausmams stinga.

Karalius eina pas seną burtininkę ir klausia jos, kada būsiančios jo dukterų vestuvės. Vidiniame plane šis įvykis simbolizuoja Ego bandymą užmegzti ryšį su pasąmone, užtikrinti bei kontroliuoti kaitą ir augimo procesą. Senoji burtininkė (pasąmonė) pripažįstama kaip žinanti ir išmananti, galinti numatyti, tačiau ji nepriimama kaip lygiavertė: karalius neketina jos klausti, ką ji mano apie susidariusią situaciją, juolab neprašo pagalbos auginant dukras ar pan. Savo klausimu jis išsako įsivaizdavimą, kaip viskas toliau turėtų klostytis, ir nori tik sužinoti vieną „smulkmeną“, kada gi visa tai įvyksią. Karaliaus pozicija atitinka Ego, susitapatinusio su tėvo kompleksu, nuostatą į savąsias gelmes. „Aš nusprendžiau, kaip viskas turi būti, ir veiksiu pagal planą, nepaisydamas nei savo, nei kitų jausmų, nuojautų ar fizinės savijautos,“ – dažna „stipraus“ žmogaus pozicija. Nuvertinus intuiciją, iracionalumą, bandymas išlaikyti ryšį su šia svarbia ir galinga pasaulio pažinimo funkcija įgauna primityvią išraišką. Pavyzdžiui, imama tikėti ekstrasensais, astrologais, kitais išoriniais ekspertais, kurie netgi be paties žmogaus dalyvavimo gali nusakyti ar net pakeisti jo gyvenimą, jo lemtį.

Karalius įspėjamas, kad išankstiniams įsitikinimams ir lūkesčiams nelemta išsipildyti. Senoji burtininkė išpranašauja, kad dukrų vestuvių niekas nematys, nes kai joms sukaks dvylika metų, pirmutinę pagrobs elnias, antrą – banginis, o trečią – erelis. Karalius užsirūstina – kaip ir dauguma stiprų Ego turinčių žmonių, kai išgirsta, kad ne viskas bus taip, kaip jie numatė ir pasiruošė. Jis atmeta burtininkės žodžius ir, siekdamas apsaugoti dukteris, pastato sargybas. Sargybos – tai gynybiniai mechanizmai,[1] kuriuos taiko Ego, susidūręs su frustracija. Gynybinių mechanizmų naudojimas leidžia išgyventi tiems, kuriuos palietė gilios ir sunkiai sprendžiamos problemos. Gynybiniai mechanizmai padeda atlaikyt susidariusią situaciją, tolygiau paskirstyti ją lydintį emocinį krūvį. Tačiau jei gynybinių mechanizmų taikymas tampa itin dažnu, tai trukdo įsisąmoninti realybę. Energija iššvaistoma gynybinių mechanizmų stiprinimui, užuot sprendus problemą.

Pagrobimas

Sargybos (kaip ir gynybiniai mechanizmai) anksčiau ar vėliau nebepadeda. Vos sulaukusios dvylikos metų karaliaus dukros pagrobiamos. Situacija, kai sulaukus paauglystės vaikams nutinka kažkas neįprasta, dažna ir pasakose, ir gyvenime. Pasakose jos atsikanda stebuklingo obuolio ar įsiduria verpdamos ir užmiega, juos užburia ar pagrobia, arba jie patys randa priežasčių iškeliauti į platų pasaulį. Ir visa tai nutinka netgi tada, kai tėvams šie pavojai yra išpranašauti ir jie bando jų išvengti, statydami bokštus ir sargybas, išmesdami verpimo ratelius. Deja, šios apsaugos priemonės veikia tik iki lemtingo amžiaus. Nežinia, kas būtų, jeigu tėvai (tiek pasakiški, tiek gyvenimiški) lemtingam savo vaikų amžiui ruoštųsi kitaip. Jei jie ne stiprintų, bet silpnintų apsaugas ir leistų bandyti verpti, ragauti įvairiausių obuolių ir pasirinkti tinkamus, vaikščioti įvairiais maršrutais, patiems atpažįstant pavojus ir mokantis jų išvengti. Akivaizdu, kad apsaugų stiprinimas – sargybos ir tvoros – neveikia. Apie tai kalbama pasakose, tai patvirtina gyvenimas.

Panagrinėkime, kokias idėjas seserų pagrobimas perteikia vyro individuacijos požiūriu. Pagrobtos seserys – tai kitų psichikos darinių užgožta Anima. Anima – pati siela, tai kas yra anapus sąmonės. Vyro raidos užduotis – atrasti ir sąmoningai išlaisvinti šią savo psichikos dalį, kurios raidai ir raiškai trukdo kai kurios Ego ar kitų kompleksų savybės.

Pirmąją seserį pagrobia elnias. Elnias – grakštus ir nepaprastai gražus gyvūnas. Jo ragai, daugeliu požiūriu visiškai nefunkcionalios ataugos, naudojamos išimtinai poravimosi laikotarpiu, kovojant dėl patelių. Daugelio tautų elnias laikomas šviesos (psichologine prasme – sąmoningumo) nešėju. Kartais elnias yra ir melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą.

Vyras, kurio Animą užgožia pernelyg didelis racionalumas ir sąmoningumas, gali patirti loginei redukcijai nepasiduodančios jausmines būsenas – liūdesio ar melancholijos, sentimentalumo epizodus. Tik protą ir logiką pripažįstančio vyro situacija pavojinga tuo, kad jis gali būti užvaldytas savo neįsisąmonintos Animos ir išveikti savo instinktyvumą, pasiduodamas spontaniškiems seksualiniams impulsams. Šiai ego infliacijos būsenai praėjus, vyras gali pats stebėtis: „Nežinau, kas su manimi nutiko, kaip galėjo taip atsitikti.“

Antrąją dukrą pagriebia ir su ja į gelmes pasineria banginis. Banginiai puikiai nardo ir kartais su didele jėga išnyra iš vandens ir vėl krinta atgal sukeldami vandens purslus. Tokio jų elgesio priežastys nežinomos, tačiau tai galėtų būti savęs demonstravimas, meilinimasis, komunikacijos būdas, žuvų vaikymas, savo jėgos parodymas arba paprasčiausias pasilinksminimas, žaidimas.

Pasirodęs paviršiuje banginis – patrauklus ir žavus, prikaustantis dėmesį, labai primena vyrą, neatsiskyrusi nuo motinos komplekso, užvaldytą „amžino jaunuolio“ (Puer Aeternus) archetipo. „Amžinai jaunas“ vyras atrodo energingas, žaižaruojantis gyvenimo džiaugsmu, kūrybiškas, laisvas, linkęs rizikuoti. Tačiau jis vengia bet kokių įsipareigojimų, bijo atsakomybės, bijo užaugti. Jis lengvai užmezga intensyvius, glaudžius santykius, energingai įsitraukia į jį sudominusią veiklą, tačiau kaip ir egocentriškas, savo veiksmų pasekmių nenumatantis vaikas, gali viską mesti, jei jo susidomėjimas išseko. Apie tokius sakoma „daug žadantis“, tačiau jei bręsti, augti ir imtis nuolatinio darbo atsisakoma, pažadui išpildyti gali pritrūkti vieno ar kito šimto metų. „Amžinai jaunas“ vyras psichologine prasme yra neatsiskyręs nuo motinos. Didelis šio komplekso reikšmingumas trukdo vyrui sąmoningai pažinti, pripažinti ir išreikšti savąjį moteriškumą (Animą), kuri suteiktų pastovumo, gebėjimo išlaikyti ilgalaikį ryšį, atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas (Franz, 2009).

Trečiąja dukterį nusineša erelis. Aukštai ir greitai skraidantis erelis tituluojamas paukščių karaliumi. Biblijoje erelis simbolizuoja Dievo visagalybę ir tikėjimo galią. Erelis siejamas su šviesa. Jis simbolizuoja laisvę, jėgą, stiprybę, ištvermę ir įžvalgumą, kontempliaciją ir dvasinį pažinimą. Iš paukščio skrydžio ereliui atsiveria daug platesnė perspektyva, jis gali aiškiai matyti ir įvertinti padėtį. Skrendantis erelis reiškia aiškų suvokimą ir pakilimą virš materialumo. Vyras, kuris užvaldytas savo gebėjimų manipuliuoti mintimis, kelti ir svarstyti globalias filosofines ir socialines problemas, paprastai būna kritiškas ir itin reiklus aplinkiniams. Suabsoliutindamas mąstymo jėgą, jis nuvertina kitus pasaulio pažinimo būdus, neranda kelio į savo jausmų, emocijų, sapnų ir fantazijų pasaulį. Be to, erelis – ne tik šviesos ir tiesos nešėjas, šamanų bei žynių pagalbininkas ir globėjas, teigiamo herojaus įsikūnijimas. Jis personifikuoja išdidumą, puikybę, pasipūtimą ir tuščias pretenzijas. Ši simbolika atsispindi ir buitinėje kalboje, kai epitetas „erelis“ vartojamas neigiama prasme, kalbant apie nutrūktgalviškumą, žmogiškų galimybių peržengimą, nesiskaitymą su apribojimais (pvz.,„kelių erelis“). Galiausiai, iš tiesų, erelis yra kvailas, bailus paukštis, mintantis maita (Lorencas, 1981). Atsižvelgiant į tai, galime numanyti, kad vyrui, kurio Anima pagrobta erelio, svarbiausia yra pasirodyti, būti matomam ir pripažįstamam, jis gali būti linkęs itin abstrakčiai svarstyti problemas, manipuliuoti faktais, siekdamas pateisinti save ar nukreipti dėmesį nuo realių problemų. Jam labai stigs jo sielos – Animos, kuri abstrakčius ir atsietus nuo gyvenimo samprotavimus atgaivintų ir nudažytų jausmais.

Seserų beieškant

Ūgtelėjęs karaliaus sūnus iškeliauja ieškoti savo seserų. Pasakose mažai vietos skiriama tiesioginiam jausmų aprašymui, tačiau iš sakinio, apibūdinančio karalaičio pasiryžimą, galime nujausti jo nusivylimą ir rezignaciją („…eisiu ieškot, gal rasiu, o jei pražūsiu, tai pražūsiu“). Pasak Džonson (1998), vyro psichologinę raidą galima suskirstyti į tris stadijas:

1. Nesąmoningas vaikiškas tobulumas ir visybiškumas, kai vidinis ir išorinis pasaulis sudaro vienį.
2. Sąmoningas savo nereikalingumo ir pažeidžiamumo išgyvenimas, dualizmo patyrimas.
3. Sąmoningas vidinės pilnatvės išgyvenimas, sąmoningas vidinio ir išorinio pasaulio harmonijos atstatymas.

Herojaus jausmai liudytų, kad jis pasiekė antrąją psichologinės raidos stadiją. Vaikišką tobulumą pakeitė pažeidžiamumo, nereikalingumo jausmai, o vienovės būseną – dualizmas. Karalius tėvas atkalbinėja sūnų, tačiau šis nepasiduoda ir laikosi savo pasiryžimo. Šis siužetas gali atspindėti tiek realų tėvų (vyresniųjų) siūlymą susilaikyti nuo žygių, kurie gali užtrukti visą gyvenimą, tiek vidines, iš tėvo komplekso kylančias nuostatas, kurios ragina palikti situaciją tokią, kokia ji yra. Tačiau herojus nesitraukia – jis neišsižada savo sielos, ir pasiruošęs paaukoti už ją gyvybę.

Siužetas, kai vyras ieško moters, ilgisi ir ieško ryšio su ja – dažnas tiek liaudies, tiek autorinėje kūryboje. Kartais šis siužetas kaip vienas pagrindinių motyvų atsikartoja daugelyje autoriaus kūrinių. Vienas iš tokio pasikartojimo pavyzdžių – žymaus Suomių rašytojo Mika Waltari romanai „Sinuhė egiptietis“, [2]„Turmsas nemirtingasis“[3], „Mirties angelas“[4], „Mikaelis klajūnas“[5], „Mikaelis sultono tarnas“[6] ir kt., kuriuose herojus įvairias būdais siekia užmegzti tikrą ryšį su aikštingomis, reikliomis ir įnoringomis moterimis. Šiose paieškose atsispindi vyro poreikis užmegzti tikrą, autentišką ryšį su savąja Anima – savo iracionalumu: emocijomis, nuotaikomis, jausmais ir nuojautomis, užuot tapus jų auka. Ryšys susiklosto (arba jo atsisakoma, pasirenkant kitą variantą) tada, kai herojus savo kelionėse patiria daug išbandymų, draugystės ir meilės ryšių, sėkmių ir nesėkmių. Atradus ryšį su savo vidine moterimi, įsisąmoninus skirtingus jos aspektus, išgyvenamas išsilaisvinimas, pasiekiama trečioji raidos stadija – brandi pilnatvė. Tokiu atveju galima būtų manyti, kad ryšį su Anima padėjo užmegzti Išminčiaus archetipo konsteliacija vyro psichikoje.

Batai

Iškeliavęs herojus pamato du raganius, besimušančius dėl stebuklingų batų, kurių žingsnio ilgis – mylia. Karalaitis apsiima išspręsti raganių ginčą ir pasiuntęs juos lenktynių, pavagia batus. Herojus nestoja į tiesioginę kovą su raganiais, jis juos apgauna. Batai – tai valdžios ir laisvės ženklas. Antikoje avėti batus galėjo tik laisvi žmonės, vergai vaikščiodavo baisi. Psichologine prasme, herojus įgauna laisvę ir valdžią tada, kai susipažįsta, užmezga ryšį ir nustato sąveikos būdą su savo Šešėliu – tais psichologiniais aspektais, kurie laikomi negatyviais, jų atsisakoma, jie priskiriami kitiems žmonėms. Kartais prieš tuos bloguosius kitus, kurie pasižymi nuosavam Šešėliui būdingais bruožais, pradedama aktyviai kovoti, nesuvokiant, kad iš tikrųjų kaunamasi su nuosavu Šešėliu (Franz, 2009). Pasak Franz, susidūrus su blogiu, tiesioginė konfrontacija yra neveiksminga. Daug produktyvesnė nuosaiki pozicija, kai Ego pripažįsta savo Šešėlį, tačiau nesikoncentruoja į jį. Tai leidžia Ego vystytis toliau, neuždaro jo neišsprendžiamų problemų aklavietėje. Mūsų pasakoje herojus nebando sunaikinti raganių. Jis juos apgauna, pasisavina jų batus ir keliauja toliau.

Kai žmogus pažįsta ir pripažįsta savo neigiamus bruožus, jis gali jais sąmoningai pasinaudoti, nes gyvenime apstu situacijų, kai šie bruožai (pvz., agresyvumas, plepumas, tingumas ir t.t.) gali būti sėkmingai pritaikyti. Tuomet sumažėja projekcijų, Šešėliui lieka mažiau energijos ir autonomijos.

Analizuojant šį siužetą išorinių įvykių prasme, aptinkama svarbi žinia: kartais galima ir apgauti, nors tai ir prieštarauja krikščioniškam požiūriui bei daugumai tradicinių vertybių, draudžiančių blogus veiksmus teisinti gerais tikslais. Tačiau pasakoje atskleidžiama gyvenimiška išmintis – kartais gali nutikti situacijų, kai apgavystė neišvengiama. Bus geriau, jei žinosi, kodėl ir kam tai darai.

Psichoterapinio proceso kontekste stebuklingi batai, panašiai kaip ir kitos stebuklingos priemonės, padedančios įveikti didelius atstumus (skraidantis kilimas, sparnai ar kt.) simbolizuoja psichoterapeuto taikomus metodus ir technikas, skirtus pasąmonės turiniams pasiekti. Iš Šešėlio gauti batai simbolizuoti ir sąmoningos nuostatos pokytį: leidimą sau svajoti ir fantazuoti – persikelti į kitus pasaulius. Sugebėjimas persikelti į fantazijos pasaulį – svarbi prielaidą Animos atradimui.

Karalaitės išvadavimas

Apsiavęs stebuklingais batais karalaitis aplanko savo seseris ir susipažįsta su svainiais – elniu, banginiu ir ereliu. Intrapsichiniu požiūriu, žmonės, virtę gyvūnais, simbolizuoja atmestas, nepažintas ir nepripažintas, instinktyvias, bemaž laukines, asmenybės dalis. Esant tokiai situacijai, žmogus negali pilnai naudoti savo galimybių ir būti eiklus kaip elnias, giliai neriantis kaip banginis ar perspektyvą aprėpiantis kaip erelis. Ego užmezga kontaktą su šiomis subasmenybėmis ir sužino, jog jo kelionė nesibaigia – herojui teks surasti ir išlaisvinti svainių seserį, kurią užkerėjęs „stipriausias raganius“. Svainiai šiame procese žada savo pagalbą: dovanoja šerių, žvynų ir plunksnų, kurias pridėjus prie kaktos jie prisistatysią. Kodėl šias medžiagas reikia dėti būtent prie kaktos? Kodėl nepakanka jas tiesiog turėti? Archaiškose tradicijose kakta siejama su protu, dvasinėmis sferomis. Induizme ir budizme nurodoma, kad būtent kaktoje esanti trečioji akis, kurios atsivėrimas – dvasinio tobulėjimo požymis. (Razauskas, 2008). Kakta tepama aliejumi teikiant krikščioniškuosius sakramentus. Tai Dievo artumos, Šv. Dvasios palytėjimo ženklas. Matyt laukinės, neprijaukintos asmenybės dalys, instinktyvumas gali būti prasmingai aktualizuoti tik pasitelkus protą, sąmoningumą, dvasines vertybes.

Karalaitis, ieškodamas kelio pas užkeiktą svainių seserį, prie kaktos prisideda svainių dovanas – šerius, žvynus ir plunksnas. Psichologine prasme šis motyvas atitinka sąmoningą pasinaudojimą savo instinktyviomis galiomis. Viena plunksnelė atsiskiria ir ima sklęsti, rodydama herojui kelią. Plunksnos – tai intuicijos, dvasinės sferos simbolis. Per jas savo ženklus siunčia pasąmonė. Plunksna kyla ir skrenda net menkiausiam vėjeliui papūtus. Tai simbolizuoja jautrumą dvasiniam įkvėpimui, polėkiui, nepastebimam postūmiui. Plunksnos – kelrodės motyvą įspūdingai išnaudoja režisierius Robertas Zemekis filme „Forestas Gampas“ (1994). Pagrindiniam filmo herojui Forestui pasakojant savo gyvenimą, kartojami vėjyje besidraikančios plunksnos kadrai. Forestas – jautrus, naivus, paprastas ir geraširdis vaikinas, nepaisant riboto intelekto, tampa didvyriu, tampa milijonieriumi, tampa laimingu vyru, nes visą gyvenimą klausosi savo širdies balso.

Plunksna karalaitį atveda prie stataus kalno. Kalnas simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės. Kalnuose vyksta dvasiškai reikšmingi įvykiai: apsireiškia Dievas, atnašaujamos aukos (Becker, 1995). Beresnevičius (2004), remdamasis lietuvių liaudies tautosakos analize, atskleidžia, kad kalnas – tai kosmogoninis centras, iš kurio kuriamas pasaulis. Pasak vienos lietuvių sakmės, kalno viduje aptinkamas laivelis, kuriame ponia su šuniuku. Šią figūrą Beresnevičius (2004) sieja ir su mirusiųjų pasauliu. Apie tai byloja laivas – priemonė, kuria plukdomi mirusieji, ir šuniukas – dažnas mirties vartų sergėtojas įvairių tautų mituose. Ponia atitiktų skandinavų deivę Nethus – turtų ir vaisingumo globėją.

Karalaitis kopia į kalno viršūnę. Kopdamas į kalnus žmogus patikrina savo fizines ir psichologines galias, patiria ribines situacijas ir būsenas, turi galimybę iš tikrųjų – nė kiek nemeluojant ir nepagražinant – pažinti save ir kitą žmogų. Kopimas į kalnus reikalauja drąsos ir nuolankumo, gebėjimo susikaupti, įvertinti daugybę išorinių ir vidinių veiksnių. Alpinistų folkloras byloja, kad kalnuose gyvenančios dvasios gali priimti, bet gali ir nepriimti į kalnus susiruošusių žmonių. Tų, kurie nepaiso galimų nepriėmimo ženklų (nepakankamai gero oro, pametamų daiktų, lūžtančio inventoriaus ar kt.) ir vis tiek veržiasi į kalnus, laukia pražūtis. Gyvenimas kalnuose sietinas su askeze, malda ir meditacija. Į kalnus pasitraukia atsiskyrėliai, keliaujama išbandyti savęs ir santykių. Kalne jaunikaitis randa urvą, ten – duris, už kurių merga sėdi. Anima neatsitiktinai aptinkama urve. Urvas – siauras plyšys žemėje – laikomas įsčių simboliu. Anima pasiruošusi naujai atgimti. Tačiau karalaitė priklauso stipriausiam raganiui.

Paprastai Išminčiaus archetipas pasakose iškyla kaip burtininkas, magas, žynys, senukas ar kita visažinė, gelbstinti figūra, kai herojus atsiduria beviltiškoje situacijoje, kurios vienas nepajėgus suvaldyti. Mūsų pasakoje Išminčius pavadinamas raganiumi. Nekeista, nes tikroji išmintis – tai ne vien begalinė kantrybė, giedras, šviesus, geraširdiškas ir lengvas būvis. Tai ir rūstus žvilgsnis, destruktyviosios gyvenimo pusės, mirties patyrimas, gebėjimas sąžiningai išbūti gyvenimo dramas ir tragedijas, baigtines ir nepakeičiamas situacijas, nepasiduodant „optimizmo tironijai[7]“, nesistengiant jų sušvelninti pozityviosios psichologijos „išmintimi“. Išminčiaus archetipui pažįstami ir suprantami pasąmonės, pačios gamtos, dėsniai.

Herojus, trokštantis pasiekti savąją Animą, turi asimiliuoti Išminčiaus galias. Objektai, kuriuose paslėpta raganiaus gyvybė, sunaikinami – sudaužomi, sudraskomi ir kitaip įvaldomi (asimiliuojami). Herojui padeda pati Anima, kuri išsiaiškina, kaip pasiekti išmintį. Išmintis slypi pasąmonėje. Ir tikrai, išminties prireikia būtent tada, kai racionalus mąstymas jau niekuo nebegali pagelbėti ir stringa, formuoja uždarus ratus. Ištveriant ir priimant sunkias situacijas retai pritrūksta proto ir logikos, dažniau – pasąmoninės išminties. Siekiant Išminties, Ego lieka pasyvus. Vietoj jo veikia Anima ir neseniai atrastos asmenybės dalys: banginis (įkūnijantis gebėjimą žaisti, t.y. ir fantazuoti) neria į jūros gelmes (pasąmonę) ir iškelia dėžę. Dėžė – turbūt vienas svarbiausių Išminčiaus atributų – tai gebėjimas kaupti ir atlaikyti patirtį. Iš dėžės iššoka zuikis – gyvybės, vaisingumo, tačiau ir baimės, silpnadvasiškumo, gašlumo simbolis. Zuikį sutrypia elnias (sąmoningumas vėl valdo!). Iš zuikio iššoka karvelis – taikos, tyrumo, Dievo malonės, bet ir apsėdimo, mirties, nelaimės pranašas. Karvelį pagauna erelis – tas, kuris aprėpia visumą, mato perspektyvą. Iš karvelio iškrenta kiaušinis – gyvybės, vaisingumo, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Herojus jį sudaužo. Pasaulis gimsta iš naujo. Pasaka baigiasi keturgubomis vestuvėmis – priešybių jungtimi, vyriškojo ir moteriškojo prado integracija. Susituokia keturios poros. Keturi – harmonijos, Savasties simbolis. Ego tampa pats savimi. Jis tampa laimingu (visybišku) tada, kai atsiskiria nuo raidą stabdančio saugumo ir iškeliauja, aukojasi, gelbsti kitus, ieško savo sielos ir randa būdų ją išlaisvinti. Pasakos finalas liudija, kad daugiausiai gauna tie, kurie drąsiai atsiveria pasauliui, klauso savo jausmų, pripažįsta savo instinktyvumą, priima žmogiškas duotybes ir apribojimus, tačiau neužmiršta ir žmoniškumo, dvasinių savosios buities ir būties aspektų.

 

Literatūros sąrašas

 

1. Beker U. Simbolių žodynas. Vilnius, 1995.
2. Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius, 2004.
3. Chwin S. Optimizmo tironija // Šiaurės Atėnai, 2012 09 07 nr. 1115.
4. Estes C. P. Bėgančios su vilkais. Vilnius, 2007.
5. Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius, 2001.
6. Kast V.  Prarasti ir atrasti. Vilnius, 1998.
7. Jungas K. G. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1999.
8. Lorencas K.Z. Karaliaus Saliamono žiedas. Vilnius, 1981.
9. Ragevičienė A. Atbėga elnias devyniaragis // Šiaurės Atėnai, 2007-12-15 nr. 873.
10. Razauskas D. „MĖNUO KAKTOJE“: laukis lietuvių tradicijoje ir kai kurios netikėtos sąsajos// Tautosakos darbai XXXVI 2008.
11. Religijotyros žodynas.Vilnius, 1991.
12. Senelių pasakos / Užrašė J. Dovydaitis, paruošė N.Vėlius, Vilnius, 1972.
13. Биркхойзер‑Оэри C. Мать. Архетипический образ в волшебной сказке. M., 2006.
14. Джонсон P. Он: глубинные аспекты мужской психологии.
    Институт общегуманитарных исследований, 1998.
15. Мария-Луиза фон Франц. Вечный юноша. Puer Aeternus. M., 2009.
16. Мария-Луиза фон Франц. Толкование волшебных сказок. Библиотека аналитической психологии, 1998.
17. Мария-Луиза фон Франц. Феномены тени и зла в волшебных сказках. M,  2009.

Straipsnis publikuotas “Šiaurės Atėnuose”              

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje

Iliustracija: Atikh Bana