Kaip įtikinti tėvus, kad šios studijos nėra mano sritis?

Kreipiuosi į Jus su klausimu: kaip pasakyti ir įtikinti tėvus, kad studijuojamas dalykas nėra mano norima sritis? Esu pirmo kurso studentė, atsikrausčiusi iš kito miesto.

Pirmą studijų mėnesį viskas sekėsi gana gerai, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ši studijuojamas dalykas nėra mano širdžiai mielas. Nesiseka mokytis, nepakeliu esamo krūvio, nes kurse susirinkę visi gana stiprūs ir suprantantys ko siekia, o aš įstojau į vnf ir suvokiu, kad pasirinkau sau per didelį ,,grobį”.

Nesusiradau draugų, per paskaitas ir laboratorinius visada būnu viena, o tas be galo veikia mano savijautą. Savaitgaliais irgi būnu viena bendrabutyje, visąlaik praverkiu, nes suvokiu į kokią keblią situaciją pakliuvau.

Su tėvais bandžiau kalbėtis, bet jie tvirtina, kad reikia iškęsti bent pusmetį, tada galėčiau mesti studijas.  Jie nenori girdėti kaip blogai jaučiuosi ir verčia toliau mokytis, nors gyvenimas slysta iš po kojų…Tačiau ką daryti, jeigu nebeina susikaupti, esu visiškoje depresijoje, einu į nemielas paskaitas ir nesuvokiu ką mokausi?

Pasimetusioji

Komentuoja psichologė Agnė Snieškaitė

Labas,
Dėkoju, kad pasitikėjai ir parašei laišką mums. Kaip supratau iš tavo laiško, esi pasimetusi dėl šiuo metu tave slegiančios situacijos. Išgyveni daugybę jausmų: įtampą, liūdesį, apmaudą.

Klausi, kaip įtikinti tėvus, jog studijuojamas dalykas nėra tavo norima sritis. Rašai, jog su tėvais kalbėtis bandei, tačiau jie nenori girdėti apie tai. Tokiu atveju, būtų galima pagalvoti apie savo jausmų išdėstymą laiške, kuriame išsakytum tai, kas tave slegia. Tai leistų išdėstyti viską ką jauti be emocijų proveržio, kurį kartais pokalbio metu paskatina pašnekovų nuomonių nesutapimas.

Iš tiesų, galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku, kai studijuojamas dalykas, kurį pasirinkai nemielas, neturi draugų ir palaikymo, kurio tokiu metu labiausiai reikia, artimoje aplinkoje. Visgi, verta apie tai kas tave neramina – nenorą studijuoti pasirinktą programą, draugų trūkumą bei vis blogėjančią savijautą, papasakotum žmogui, kuriuo gali pasitikėti. Pasikalbėjimas bei pasidalinimas tuo, kas tave liūdina, padeda nesijausti vienišam su savo sunkumu. Pokalbio metu ne tik palengvėja, bet ir galima pamatyti situaciją iš šalies. Taip pat, būtų naudinga sudaryti mėgiamų veiklų sąrašą, kurias atlikdama jautei malonumą. Tai galėtų padėti susivokti, kuri veikla tau labiausiai tinka ir ką norėtum gyvenime veikti. Svarbiausia nelikti vienai su savo sunkumu, o ieškoti pagalbos. Tad, vertėtų pasvarstyti apie galimybę kreiptis į psichologą ar karjeros konsultantą, kuris galėtų padėti suvokti ar turi polinkį šiai profesinei veiklai. Galbūt tavo interesai linksta visai į kitos srities profesijas, todėl nesijauti gerai studijuodama šią sritį. Gali būti ir priešingai, jog pasirinkta profesija atitinka tavo interesus, tačiau tave slegia kitos priežastys. Didelis krūvis, draugiškų santykių stoka, rutina gali sukelti depresiją, kuri turi pasekmes mūsų tiek psichinei tiek fizinei sveikatai. Esant tokiai būsenai sunku atlikti savo pareigas, taip pat tai turi neigiamas pasekmes ir kitoms sritims, kadangi visame kame jaučiame nepasitenkinimą, įtampą, gali suprastėti santykiai su artimaisiais. Sunku išgyventi teigiamas emocijas, gali atsirasti įvairūs fiziniai simptomai, tokie, kaip nuovargis, miego sunkumai bei įvairūs skausmai. Todėl, itin svarbu gerai suvokti kas skatina tavo tokią būseną ir tik tuomet imtis veiksmų.

Kaip pati įvardini, pirmą mėnesį sekėsi gana gerai. Tad, noriu tavęs paklausti, kas nutiko, kad nuo tada motyvacija studijuoti krito? Pamėgink prisiminti dieną, momentą ar įvykį, kuris paskatino nerimą bei liūdesį. Galbūt radusi šios situacijos priežastį, būtų galima galvoti apie jos pašalinimą. Todėl, svarbu pačiai atsakyti sau dėl kokių priežasčių pasidarė nemiela mokytis? Kas paskatino stoti būtent į šią specialybę? Kur įsivaizduoji save po 5 ar 10 metų? Tikėtina, kad atsakius sau į šiuos klausimus susidėliotum mintis ir suvoktum, kaip turėtum elgtis. Gyvenimas trumpas, todėl noriu tave padrąsinti daryti tai, kas teikia džiaugsmo.

Tavo laiške jaučiu dar vieną, tau, nerimą keliantį klausimą, tai santykiai su grupės draugais. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, tad nenuostabu, kad tau sunku. Nenumanau, kas yra, kad nesusiradai draugų. Tačiau, bendravimo tau reikia labiausiai. Vienišumas dažnai slegia bei gąsdina, nes su šiuo jausmu žmonės jaučiasi niekam nereikalingi, neįdomūs. Gyvenime tarsi kažko trūksta. Tad, būtų verta pamąstyti, kaip nelikti vienai. Galbūt aplinkoje yra žmonių, kurie domisi tuo pačiu, kaip ir tu. Dažnai tikimės, kad viskas nuo pirmos dienos ar savaitės pokyčių eisis gerai ir lengvai, tačiau kartais būna atvirkščiai. Gali prireikti laiko, kol priprantame prie naujos aplinkos, žmonių ar veiklos. Kai ilgiau pabūname toje aplinkoje, pradedame aiškiau matyti ir jausti, kas mums čia patinka, kas erzina ir ko trūksta ir galvoti, kaip netenkinančius dalykus keisti.

Prisimink, kad tam tikriems pokyčiams būtinas žmogaus nusiteikimas, tad gerai apsvarstyk kiekvieną žingsnį. Linkiu sėkmės tau.

Psichologė Agnė Snieškaitė