Kaip man reikėtų elgtis, kad žmonės mane gerbtų?0 (0)
Iliustracija: Damir Bosnjak / Unsplash
Sveiki. Esu 16 metų mergina. Nežinau kaip paaiškinti savo problemą, tai pradėsiu nuo klausimo. Kaip užsitarnauti pagarbą? Aš nepatiriu nei žiaurių patyčių, nieko, tačiau žmonės nebijo manęs skaudinti. Nors nepažįstamieji man pastoviai sako, jog mano išvaizda yra agresyvi, mano draugams taip neatrodo. Jie nebijo šaipytis iš man skaudžių dalykų, ir tada aš pradedu viską spręsti smurtu. Mane įžeidė ir iškart puolu trankytis.Nors kartais stengiuos valdytis.
Mano mama taip pat iš manęs dažnai tyčiojasi ir užgaulioja bei rodo mažai pagarbos.
Bandžiau tiesiogiai kažkada draugų (jei galima juos taip vadinti) prašyti pagarbos kad jie būtų švelnesni su manim, bet veltui.
Deja, gyvenu mažame kaimelyje, kur bendraamžių ratas nėra didelis. Bijau nuo jų visų atitolti, kad nelikčiau visiškai viena.
Prašau patarimo, kaip man reiktų elgtis, kad žmonės mane gerbtų :)
Komentuoja psichologas Arūnas Norkus
Sveika, Daiva. Ačiū, kad pasidalinai savo problema. Iš tiesų, pagarbos ir pripažinimo poreikis yra vienas iš svarbiausių žmogaus psichologinių poreikių, sudarantis galimybę jam gerai jaustis tarp kitų. Šis poreikis būdingas visokio amžiaus žmonėms, pradedant kūdikiais ir baigiant senoliais. Tačiau paauglystės tarpsnyje šis poreikis yra itin aktualus: pagal tai, kaip yra vertinamas kitų, paauglys formuoja savo nuomonę apie save, savo vidinį „Aš“ vaizdą. Nuo to priklauso jo pasitikėjimas savimi, savigarba ir tikėjimas savo galimybėmis.
Pagarbos ir pripažinimo poreikį paauglystėje aktualizuoja ir pasikeitęs paauglių mąstymas. Visą pasaulį paauglys (o 16 metų yra paauglystė) vertina per save. Kad geriau suprastum, pabandyk užsimerkusi kokius 20 kartų apsisukti aplinkui savo ašį. Kai nustosi suktis ir atsimerksi, Tau atrodys, jog viskas sukasi apie Tave ratu. Taip ir gyvenime – paaugliams atrodo, kad visas pasaulis, visi aplinkiniai žmonės mąsto, jaučia, gyvena ir elgiasi tik dėl jų. Todėl kiekvienas netyčia ištartas žodis, kiekvienas gestas, kiekvieno žmogaus veido išraiška vertinama kaip skirta asmeniškai paaugliui. Tada gaunasi taip: aha, anas kažkaip keistai pažiūrėjo – vadinasi, aš jam nepatinku. O šita praeidama šyptelėjo – vadinasi, šaiposi iš mano išvaizdos.
Realybėje nebūtinai yra taip, kad visi aplinkiniai skiria savo dėmesį tik Tau. Todėl nėra prasmės kiekvieną kartą įsiskaudinti ir pulti vienaip ar kitaip reaguoti. Daug efektyviau būtų, jeigu prieitum prie žmogaus ir ramiai paklaustum: „Aš pasijaučiau įskaudinta, nes man pasirodė, kad tu juokiesi iš manęs“. Pamatysi, daugelis nustebę atsakys, kad net negalvojo apie tave.
Santykius gerina ir humoro jausmas. Jeigu pabandytum kartu su draugais nuoširdžiai pasijuokti iš to, ką jie sako, pamatytum, kad bepradedančios kauptis vidinės nuoskaudos išgaruoja kaip dūmas. Be to, tuomet draugų būsi pradėta vertinti kaip sąmojinga mergina.
Ir pabaigai. Sveiki santykiai yra kaip sveika akis. Kai akis neserga, ji mato visą pasaulį ir aplink esančius žmones, bet nemato pačios savęs. Kai akis suserga (pvz., ją aptraukia valktis), jai vis sunkiau matyti pasaulį ir aplinkinius, tačiau ji pradeda vis daugiau matyti pačią save. Tad linkiu Tau, Daiva, visada žvelgti į pasaulį sveikomis akimis. Patikėk, pasaulis labai gražus.
Psichologas
Arūnas Norkus
Nemanau, kad juoktis is saves ir statyti i klouno vieta yra iseitis. Aisku, kartais pasijuokti galima, taciau zmones pripranta ir tai tampa iprociu. O as sakyciau, pradek nuo mamos, pasakyk jai, kad nemalonu tau, kad taip su tavim elgiasi. Viska, ka jauti. Kai pasikeis ssntykis su mama, nauji bendravimo iprociai persikels i kitas bendruomenes.