Kaip mažinant bausmes sumažėja ir nusikalstamas elgesys?

Egzistuoja jau seniai nusistovėjęs ir plačiai paplitęs požiūris, kad kovai su pažeidėjais, teisinėms normoms nusižengiančia veikla, jei ji nesiliauja, reikia išleisti vis naujesnius ir griežtesnius įstatymus, nustatyti didesnes baudas ar rengti nulinės tolerancijos iniciatyvas. Kitaip tariant, daryti viską, kas jau yra daroma, tik dar stipriau.

Daugybę metų Ričmondo policijos departamente buvo vadovautasi šia taisykle, kaip ilgalaike sistemos praktika ir prieita tipiškų rezultatų – nusikalstamumas siekė 65% ir laipsniškai didėjo.

Policijos inspektorius Vordas Klaphamas (Ward Clapham) iškėlė klausimą. Kas jei užuot gaudžius nusikaltėlius ir taikant jiems vis griežtesnes bausmes, būtų skiriama daugiau dėmesio bei lėšų prevencijai?

Tai inspiravo „teigiamų kvitų“ idėją, programą, pagal kurią policija, užuot gaudžiusi jaunus nusikaltėlius, ėmė „gaudyti“ jaunus žmones darančius gerus darbus, pavyzdžiui, metančius šiukšles į šiukšliadėžę, o ne ant žemės ir t. t. Už savo gerą elgesį jie gaudavo kvitą, kuris galėjo būti iškeistas į nemokamą filmo žiūrėjimą kino teatre ir į visokias kitokias malonias jaunimui veiklas.

Apie 40 tūkst kvitų per metus, dešimt metų iš eilės tapo įspūdingu proveržiu. Teigiamų kvitų sistema sumažino nusikalstamumą iki 8 procentų.

Daugelis tyrimų rodo, kad iš visų motyvacijos formų bene pati veiksmingiausia yra progresas, teigiami pasiekimai, net ir maži, bet konkretūs laimėjimai, kurie sutvirtina mūsų tikėjimą tolesne sėkme ir skatina siekti daugiau pozityvių dalykų.

Liūdnai pagarsėjusio Stanfordo kalėjimo eksperimento autorius, Filipas Zimbardas (Philip Zimbard) šiandien vykdo didžiulį socialinį „Herojiškos vaizduotės projektą“, kurio tikslas yra didinti žmonių galimybes veikti drąsiai, mokant juos heroizmo principų, apdovanojant ir tokiu būdu skatinant už herojiškus veiksmus. Anot eksperimento autoriaus, tokiu būdu galime sukurti visuomenę, kurioje geri darbai taps įprastu ir natūraliu reiškiniu.

Nesunku suprasti, kad po visu tuo slypi sena gera biheviorizmo teorija, aprašanti teigiamus ir neigiamus paskatinimus. Tyrimais patvirtinta, jog gerokai efektyvesni yra teigiami paskatinimai, siekiant formuoti norimą elgseną, o ne bausmės, kurių poveikis tik trumpalaikis, neefektyvus, tad rekomenduojama atsisakyti apskritai.

Paralelių rastume ir Martino Seligmano (Martin Seligman) pozityviosios psichologijos įkūrėjo darbuose, kuris nusprendė, kad užtenka žmonėse ieškoti psichikos patologijų ir pasiūlė ieškoti bei stiprinti gerąsias žmogaus savybes. Taip pat yra gerai žinoma kito psichologo metafora apie mumyse esančius du šunis – stipresnis bus tas, kurį maitinsime.

Suprantama, kad nėra lengva visą teisėtvarką taip staiga pakeisti, o gal visko keisti nė nereikia, tačiau jei žmogus važiavęs be bilieto ar pastatęs automobilį draudžiamoje vietoje, ar kažkaip kitaip nusižengęs, žodžiu už kažką gavęs baudą, praėjus pavyzdingo elgesio metams, dviem, trim – bent savo pinigėlius atgautų, ar negalėtų būti vien tai daug žadančios permainos?

Jei greta ar vietoj patyčių mokyklose draudimo, už jas baudimo [pvz.: Olweus programa] mes apdovanotume vaikus už draugišką ir šiltą elgesį, vietoj tiesiog žmogaus visose veiklos srityse demonizavimo skatintume gerųjų savybių augimą ar negalėtų tai būti daug žadančių permainų pradžia?

Iš esmės, turbūt nieko labai nauja čia ir nepavyko sugalvoti, nes gana aiškiai tam tikrą ugdymo priemonių nuoseklumą galima rasti jau antikos mąstytojų tekstuose,kad bausmė skirta žmogų pataisyti, o ne jį nuskriausti ir smurtas jo atžvilgiu,psichologinis, ekonominis ar fizinis (arešto ar mirties atveju) pateisinamas nebent tada, kai visos kitos priemonės jau išmėgintos.

„Pirma išmėgina daugelį būdų, galinčių pašaukti atgal svyruojančią, blogyje tarpstančią prigimtį. Kai viskas apverktina, bando aukščiausias priemones. Niekas nereikalauja mirties bausmės, neišnaudojęs visų vaistų.”

(Seneca. Diatribės. Vilnius: Pradai. 1997, 588 p.)

Pagal Greg McKeown „Esencializmas” [191-197 p.]

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu