Kaip „pagauti“ idėją: ar tam užtenka 5 min.?
Kelias savaites gyvenu su nuojauta „tuoj kažkas įvyks“ arba „kažką netikėto suprasiu, atrasiu“. O kartais atrodo, kad ateina nauja tema, bet negaliu jos užčiuopti.
Vakar, kai vairuodama automobilį sustojau prie degančio raudono šviesoforo signalo, „tas kažkas“ lyg liūtis iš giedro dangaus įsiveržė į mane. Per visą kūną nubėgo šiurpuliukai nuo naujojo insaito stiprybės ir unikalumo. Mintys kiekvieną idėjos alsavimą vertė į žodžius, į sakinius, į pastraipas, į veiksmą, į istorijas… Užsidegė žalias šviesoforo signalas. Skubėjau pervažiuoti sankryžą ir kuo greičiau sustoti leistinoje vietoje. Tą naujumą, energiją turiu užsirašyti. Laikau, kad tik nepabėgtų, neišslystų… Trapu. Po minutės atsimenu tik kūną perbėgusius šiurpuliukus, bandau šį tą užrašyti. Neišeina. Padriki žodžiai. Išsprūdo. Nesulaikiau. Nebuvau pasiruošusi.
Ši situacija man priminė E. Gilbert knygoje „Didi magija“ skaitytą tekstą apie idėjų klajones. „Idėjos yra gyvos, idėjos ieško sąjungininkų tarp žmonių, jos turi sąmoningą valią, keliauja nuo vienos sielos prie kitos, idėjos visada bandys rasti greičiausią ir efektyviausią būdą nusileisti ant žemės (taip, kaip žaibas).“
Klausiu savęs, kaip susigrąžinti tas mintis, tą energijos pliūpsnį, kuris persmelkia visą kūną, protą ir net dvasią? Tai būna tik akimirkos ar kelių sekundžių blyksnis, bet toks stiprus, kad duoda impulsą naujiems darbams, įpučia motyvacijos ir pasitikėjimo idėją paversti materija.
Esu įpratusi, kasdieniuose darbuose sąmoningai sustoti bent kelioms minutėms. Tuo metu dažniausiai užsimerkiu, kad geriau išgirsčiau tylą. Tačiau šiuo metu vietoj tylos išgirstu, kaip aplinkui plevena naujumo, idėjos kvapas. Dar minutę pabūnu užsimerkusi. Viduje ramu, tylu ir lengva. Mintys keičia viena kitą, bet jų neužfiksuoju. Jos tarsi praeina pro šalį. Dėmesį vis nukreipiu į kvėpavimą. Jaučiu švelnios idėjos plūduriavimą ore, kažkur netoli manęs. Kai ji priartėja, mano odą vienoj ar kitoj kūno vietoj paliečia šiluma ir vėl nutolsta. Nepagaunu. Ją galiu pajausti, bet negaliu nustverti ir sudėti į žodžius ar kitaip paversti materija. Viduje tylu. Ir štai, vėl jaučiu, kaip idėja plazda aplinkui. Šį kartą ji priartėjo dar arčiau. Vieną sekundę atrodo, kad galiu net rankų pirštų galiukais paliesti ją ore virš savęs, jaučiu jos ritmingą pulsavimą, tvinksėjimą… Tarsi ieško kontakto su manimi, tarsi norėtų išsiveržti iš beprotiško skausmo arba iš pilnatvės. Kitą sekundę ji vėl nurimsta ir plūduriuoja kažkur ore, nei per arti, nei per toli. Erzina.
Ką daryti, kai negali „pagauti idėjos“?
Ji vis dar alsuoja aplinkui. Negaliu užčiuopti jos formų, kontūrų. Galiu tik leisti sklandyti aplink ir kartu atverti širdį priėmimui. Kad ir kas būtų, kai idėja bus pasiruošusi susitikti, aš irgi būsiu paruošusi širdį ją sutikti, priimti ir suteikti jai formą.
Kaip pasiruošti atrasti „kažką naujo“? Pirmiausia, viduje turiu visiškai nutilti. Savyje nutilti taip, kad kiekviena ląstelė pajustų tylos žavesį ir ramybės laisvumą. Naujai idėjai ar naujam įkvėpimui, ar naujai pradžiai – tam kažkam naujam – turiu paruošti savyje saugią, pagarba grįstą erdvę. Tik tada savimi patikėsiu, pajusiu ir priimsiu naują svečią. Priimsiu atvira širdimi ir turėsiu drąsos, laisvumo suteikti naujus namus, naują išraišką tam, kas dabar tik sklando ore. Ruošiuosi priimti šį svečią su dėkingumu, už tai, kad pasirinko mane ir suteikė galimybę būti kūrėja.
Taigi, naujiems darbams, naujoms pradžioms, naujiems tekstams pirmiausia turime atlaisvinti erdvę savo kasdienybėje, kad naujumo idėja galėtų „pagauti“, išsirinkti Tave.
Kaip tinkamai atlaisvinti erdvę naujoms idėjoms, darbams?
Žemiau pateikti žingsniai – klausimai parodo kryptį einant link naujų pradžių, darbų, idėjų įgyvendinimo erdvės.
- Kokius darbus, veiklas šiuo periodu atlieki?
- Kurios iš tų veiklų, darbų tau suteikia energijos? Kurios įprastos, kasdienės veiklos Tau suteikia pozityvizmo, kelia pasitenkinimą, pripildo Tave energijos?
- Kurios veiklos ar darbai Tave sekina? Kurie darbai pareikalauja daug energijos, bet teikia mažai pasitenkinimo arba visai jo neteikia?
- Ką prarastum, jei atsisakytum vienos labiausiai sekinančios veiklos? Arba ką prarastum, jei atsisakytum vienos ar kelių sekinančių veiklų?
- Ką atrastum, ką gautum atsisakęs vienos, kelių sekinančių veiklų?
- Ko Tau trūksta, kad atsisakytum vienos, kelių sekinančių veiklų?
- O dabar tiesiog užsimerk ir 5 min. pabūk su savimi, tyloje. Leisk sau matyti savo mintis, kurios vis keičiasi, leisk sau jausti visus pojūčius, kurie kyla kūne, leisk sau nurimti viduje ir pasiklausyk, kaip kalba tyla Tavyje.
Pažadu, jei kelias dienas iš eilės vis po 5 min. pasiklausysi savo vidinės tylos, kažkurį kartą išgirsi atsakymą, ko trūksta, kad pagautum idėją arba tiesiog ją imsi ir apkabinsi savo rankomis. Gali būti, kad šiai idėjai tereikėjo 5 min., kad ji pasirinktų Tave savo šeimininku.
Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, koučingo specialistė
Iliustracija: Chandler Hilken