Kaip surasti savo pašaukimą ir suvokti paskirtį Žemėje arba Sielos misijos beieškant

Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą – mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai – kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Patys nelaimingiausi žmonės blaškosi tarp fizinių poreikių tenkinimo, valdžios ir pinigų siekimo, bet pasiekę tam tikrą materialinę gerovę ir statusą visgi jaučiasi galutinai išsitaškiusiais Sizifais, kurie visą gyvenimą stūmė akmenį… ne į tą kalną…

Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs – koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti? Ar yra kažkas, kas gali visam laikui užpildyti emocinę tuštumą, tą nenuilstamai mus graužiantį tuštumos ir beprasmiškumo jausmą, dar vadinamą zahiru, išliekantį net pačiomis laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis?

Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra. Ir tai ne kas kitas, kaip dvasinis augimas, kuris prasideda nuo savojo Širdies kelio arba sielos pašaukimo radimo, savo dvasinės kilmės pripažinimo ir suartėjimo su ja per besąlyginę meilę, jos skleidimą sau bei kitiems ir besibaigiantis tarnyste visuomenei bei pasauliui.

Tik dvasinis tobulėjimas, dvasinės praktikos, suartėjimas su savo siela, su savo Dieviškąją kibirkštimi, esančia kiekviename iš mūsų (net labiausiai paklydusiose avelėse), gali užpildyti zahiro nuolat atveriamą bedugnę ir duoti atsakymus į svarbiausią klausimą – kas aš esu ir kam aš esu čia.

Kodėl vis dar nesame laimingi?

Mane supa daugybė išmintingų, gerų, darbščių, talentingų, bet vis dar labai nelaimingų, savo pašaukimo neatradusių žmonių. Visi jie puikiai susitvarko su turimais darbais, yra juose giriami ir vertinami, bet… kas vakarą guldamiesi į lovą jie liūdnai pripažįsta, kad nugyveno dar vieną eilinę, gilios prasmės neturinčią dieną, taip ir neužpildžiusią dvasinės tuštumos.

Kai tas „zahiras“ juos galutinai užgraužia, jie bando ieškotis naujų darbų, siunčia naujus CV, drąsiausi ir kūrybingiausi kuria asmeninius verslus, bet dažnai galiausiai vėl ir vėl patenka į tą pačią pradinę stadiją, kai dienos pabaigoje turi pripažinti emocinį pralaimėjimą.

Tai kur gi čia šuo pakastas ir kaip ištrūkti iš šio užburto rato?

Manau, kad pagrindinė priežastis – savirealizacijos ieškojimas orientuojantis į materialius pasiekimus ir vadovavimasis visuomenės primestomis, o ne asmeninėmis normomis apie tai, kas yra teisinga ir siektina.

Jeigu ieškome savo paskirties klausdami savęs „ką aš čia geriausio šioje Žemėje galiu gauti, pasiekti“ (materialinė gerovė, prabangus ir komfortiškas gyvenimas, visuomenės statusas ir pripažinimas, valdžia, gera sveikata), tai turime pripažinti, kad visi šie pasiekimai „maitina“ tik fizinį kūną. Kadangi jau net mokslas yra linkęs vis labiau pripažinti, kad esame dvasinės esybės, turinčios fizinį kūną, logiška, kad mūsų gyvenimo tikslas turi būti susijęs su dvasinės mūsų prigimties poreikių tenkinimu, apie kurį visi „zahiro“ graužiami žmonės yra linkę pamiršti. Tik tuomet, kai siela „pamaitinta“ ir jaučiasi rami, nes kūnas vykdo jai skirtą misiją, mes pagaliau išeiname į finišo tiesiąją, kurios gale – tikrasis mūsų pašaukimas ir kasdienė laimė.

Kaip „pamaitinti sielą“?

Šioje vietoje kyla klausimas – o kokie yra tos dvasinės prigimties poreikiai ir kaip su jais gali būti susijęs mūsų pašaukimas šioje Žemėje?

Manau, kad čia viskas, kaip ir visose kitose srityse, prasideda nuo požiūrio. Jeigu pripažinsime ir įsisavinsime faktą, kad esame dvasinės esybės fiziniame kūne, Visagalio Kūrėjo tęsinys, jo vaikai, jo dalelės, atsiųstos į Žemę mokytis, augti, tobulėti pagal tam tikrą, kiekvienam vis kitokį, unikalų planą, tuomet ieškodami savo pašaukimo, pradėsime klausti visai kitaip. Pavyzdžiui – „kuo aš galiu būti naudingas?“, „ką veikdamas jaučiu didžiausią džiaugsmą ir tuo pačiu mano reikalingumą kitiems?“, „kokios mano savybės, sugebėjimai ir patirtys gali pasitarnauti žmonijai, planetai?“

Tokie klausimai padeda suvokti tikrąją Sielos Misiją, o būtent to ir trokšta mūsų alkstanti siela.

Galbūt esate žmogus, kuris moka taip įtaigiai ir užkrečiamai kalbėti, kad savo tikėjimu galite įkvėpti ir kitus? Galbūt sugebate kantriai ir sistemingai perduoti informaciją, aiškinti sudėtingus dalykus, gilintis į mokslinius rimtus klausimus? Galbūt gebate gydyti savo prisilietimu, žodžiu, energija, tiesiog buvimu šalia? Galbūt esate kūrybingas, diplomatiškas, gabus techniniuose dalykuose ar tiksliuose moksluose, puikus kulinaras, oratorius, sportininkas, „idėjų pardavėjas“, dainininkas, menininkas, organizatorius, atidus atsakingas vairuotojas, geras vadovas ar patikimas vykdytojas? Galbūt mėgstate padėti žmonėms, gyvūnams, jais rūpintis, globoti? Yra šimtai sferų, kuriose galime būti naudingi kitiems.

Taigi, skirkite šiek tiek laiko ir sąžiningai atsakykite sau į tokius klausimus:

• Kuo svajojau būti vaikystėje ir kodėl? Kokios pamokos labiausia patiko ir kas jose patiko (be gerų mokytojų)?
• Ką labiausiai mėgdavau veikti vaikystėje, paauglystėje ir ar tai tebedarau dabar? Kodėl taip arba kodėl ne?
• Ką norėjau veikti gyvenime dar prieš prasidedant tėvų, mokytojų ir visuomenės spaudimui dėl to, ką turėčiau studijuoti („nes tai labai perspektyvi profesija“ arba dėl to, kad tai yra nerealizuota slapta mano tėvų svajonė)?
• Kokios yra mano geriausios ir stipriausios savybės, sugebėjimai?
• Kokie dalykai man pavyksta geriausiai, be didelių pastangų?
• Kokioje visuomenei naudingoje veikloje jos galėtų būti panaudotos?
• Kokia veikla užsiimtumėte net tuomet, jei jums už ją nemokėtų?
• Už kokį jūsų mėgstamą darbą (veiklą) norėtumėte, kad jums mokėtų pinigus (miegojimas, valgymas ir seksas nesiskaito :) )?

Galbūt pradžioje nebus lengva sugalvoti, kaip savo mėgstamą veiklą paversti darbu ar tuo labiau visuomenės gerovės ir sąmoningumo kūrimo bei, žinoma, gerų asmeninių pajamų šaltiniu (daugiau apie tai skaitykite straipsnyje Svajonių darbas), bet esu tikra, kad su laiku jūsų pastangos atsipirks šimteriopai. Šiai užduočiai lengviau įvykdyti siūlau paskaityti tikrai išsamų ir puikų valtininkas.lt surinktą klausimyną, kurį rasite čia.

Atradę savo geriausias savybes ir veiklą, kurioje šie sugebėjimai galėtų būti geriausiai panaudoti, išdrįsę žengti jos link pirmuosius žingsnius, įeiname į visiškai magišką savo gyvenimo periodą, kurį vadinu ėjimu Savo Širdies Keliu. Jame visos jėgos Visatoje apsijungia, kad mums padėtų rasti mūsų kryptis, sutikti reikalingus žmones, laiku ir vietoje patekti į situacijas, kurios leis ir toliau tuo keliu sėkmingai eiti.

Visgi čia išbandymai nesibaigia. Ir tam, kad vykdytume savo sielos misiją, yra būtinai reikalingi trys svarbiausi ingredientai:

• drąsa būti tuo, kas esame giliai viduje (tam reikia ugdyti besąlyginę meilę sau ir tikėjimą Aukščiausiojo Kūrėjo jums skirtu unikaliu planu)
• drąsa būti „balta varna“, nepaisant artimųjų ir visuomenės lūkesčių bei spaudimo
• būti pasiruošus kurį laiką apsiriboti išlaidas, gaunant mažesnes pajamas, kol Širdies kelias „atvingiuoja prie aukso kasyklų“.

Taip užtikrintai kalbu todėl, kad būtent tokį kelią nuėjau pati. Ir tame kelyje sutikau ir vis dar sutinku daugybę žmonių, kurie šimtu procentų patvirtino šiuos dėsnius.

Visą gyvenimą sakiau, kad niekada nebūsiu nei mokytoja, nei dailininke. Taip kalbėjo mano maištaujantis vidinis poreikis daryti viską kitaip nei daro mano tėvai. Ir tik tuomet, kai per dvasines praktikas ir asmeninį augimą atskleidžiau savo dvasinę prigimtį, įsisąmoninau ir visa širdimi priėmiau tai, kas esu iš tikrųjų – menininkė ir mokytoja – sulaukiau tokio stipraus Visatos palaikymo, kad iki šiol jaučiuosi tarsi stovėčiau su išskleistu skraitu, į kurį man iš dangaus byra palaiminimai, dovanos, situacijos ir žmonės, padedantys būti tuo, kas iš tiesų esu.

Pradžioje, kai savo noru atsisakiau gerai apmokamo ir puikiai man besisekančio marketingo specialistės darbo, beveik niekas iš artimųjų manęs nesuprato. Vėliau tam tikrą laiką ieškant savęs teko „susiveržti dirželį“ ir sumažinti poreikius. Nebuvo lengva, bet visą tą laiką padėjo tvirtas žinojimas, kad esu pakeliui.

Ir dabar esu visiškai tikra, kad jau keleri metai esu savo kelyje, kur turiu svajonių darbą širdžiai ir piniginei. :)

Ką reiškia tarnauti visuomenei bei pasauliui ir kam to reikia?

Kitas mūsų, kaip dvasinių esybių giluminis poreikis yra neatlygintinai ir besąlygiškai skleisti meilę, gėrį, auginti savo ir kitų sąmoningumą, taip tarnaujant visuomenei. Tokį užlėptą tikslą turi kiekvienas, net jei šiuo metu to visiškai niekaip nejaučia. Čia kyla klausimas, kas yra tas „tarnavimas“ ir ką gero jis gali duoti?

Turiu pripažinti, kad dar prieš kelis metus žodis tarnystė man kėlė mažų mažiausia stiprų vidinį pasipriešinimą. Kodėl aš čia turėčiau žemintis, kažkam lenktis ir tarnauti? Šis terminas man asociacijavosi nebent su tuo, kai vergas patarnauja ponui arba kai slaugė rūpinasi sergančiais ir neįgaliais žmonėmis. Tokios perspektyvos susižavėjimo tikrai nekėlė. Dabar suprantu, kad tarnavimas visuomenei yra labai plati ir įvairiai pritaikoma sąvoka. Joje telpa besąlyginė meilė sau (dieviškai kibirkščiai), kasdienis gerumas, sąmoningumas mūsų pasirinktoje veikloje, kurios tikslas turėtų būti tarnavimas didinant visuomeninę visokeriopą gerovę.

Skamba per daug pompastiškai? Tuomet įvardinsiu paprasčiau.

Ne visiems yra skirta būti mokytojais, lektoriais, treneriais, rašytojais, menininkais, psichologais ir gydytojais, darančiais įtaką itin dideliam kiekiui žmonių. Tarnauti kitiems galime tiesiog su meile, sąmoningumu ir dėkingumu užimdami savo vietą visuomenėje – būdami batsiuviu ir džiugindami žmones sutvarkytais batais, besišypsančiu pardavėju, kuriam kasdienis bendravimas ir pagalba klientams kelia džiaugsmą, laiminga ir dvasinga mama, su meile auginančia savo vaikus, atsakingu vairuotoju, kuriam didžiausias malonumas yra vairuoti ir taip toliau. Mūsų kuriamos paslaugos ir parduodamos prekės turi teikti žmonėms džiaugsmą, visapusišką naudą, o ne būti mūsų priemone „kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau“. Kai dirbame darbą, kasdien matydami jame misiją, kuri daro žmones geresnius, sveikesnius, sąmoningesnius ir laimingesnius, esame savo širdies kelyje.

Taigi, grįžtant prie pradinio klausimo „Kaip surasti savo pašaukimą ir suvokti paskirtį Žemėje“, kokie būtų pagrindiniai žingsniai tos sielos misijos beieškant:

1. Pripažinti savo dvasinę prigimtį ir pradėti užsiimti dvasine veikla – asmeninio ir dvasinio tobulėjimo seminarais, kursais, knygomis, saviieška, dvasine praktika, besąlyginės meilės, atjautos ir sąmoningumo ugdymu. Kadangi esame dvasinės būtybės, praleidus šitą žingsnį visi kiti etapai netenka prasmės.
2. Išsamiai, neskubant ir sąžiningai atsakyti į klausimus apie tai, kas iš tiesų esame ir kuo galime būti naudingi kitiems. Atrasti veiklą, kuri padėtų atskleisti geriausias mūsų savybes.
3. Paversti tą naudingą veiklą iš pradžių hobiu, o vėliau darbu ar verslu, su laiku pradėsiančiu teikti geras pajamas.
4. Eiti atrastu Širdies keliu, kasdien vystant ir ugdant savyje bei kituose meilę, gerumą, atjautą ir sąmoningumą, taip tarnaujant visuomenei ir Planetai.

Galbūt šiuo metu toks planas skamba utopiškai arba bent jau grandioziškai. Ir nieko nuostabaus. Juk ilgalaikiai gyvenimo planai ir turi skambėti kaip iššūkis bei svajonė. Normalu, kad iki savo pašaukimo suvokimo einame ne vieną dieną, mėnesį ar net ne vienerius metus. Svarbiausia, kad jaučiame, jog apskritai einame jo link. Juk tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnelio…

Linkiu jums glėbio drąsos ir šūsnies kūrybingumo, ieškant savo Sielos misijos, tikrojo pašaukimo. Lai būna gera ir lengva eiti nuostabiu, naujai atrastu tarnystės pasauliui keliu.

Su meile,
Aurelija Veršininė / Sielos namai

Patiko straipsnis? Atsidėkoti galite pasidalindami juo socialiniuose tinkluose!

Iliustracijos:© Cargo/ImageZoo/Corbis