Kartais garsiai kalbuosi pati su savimi

6 Responses

  1. parašė:

    Ačiū. Iš karto ramiau pasidarė ;)

  2. Meta parašė:

    Jurgita, jus parasete butent tai, ka as pries kelias dienas masciau rasyti :) As taip pat nuo vaikystes kalbuosi su savimi. Niekad net nesusimasciau, kad tame gali buti kazkas negero ar neiprasto. Niekad to nedarau prie kitu zmoniu, taigi mano sios keistenybes sakykim, niekas net neitaria. Su vyru gyvenu 5m ir jis niekada to nepastebejo, nes kada yra kazkas salia, as su savimi nesisneku. Susimasciau apie savo pasnekesius visai neseniai, kada suvokiau, kad ta darau prie savo vaiko, kuriam dabar yra du metai, ir jei taip elgsiuos ir toliau, paauges jis pastebes mano si iproti. Na, galvoju, kad gal jam paugejus as to nebedarysiu, nes galesiu kalbetis su juo :)
    As neturiu daug draugu, nes jauciuosi blogai bendraudama su man „nelimpanciais” zmonem. Nemoku apsimetineti. Todel turiu vos kelias drauges, viena is ju siuo metu uzsienyje, todel naturalu kad bendavimo man truksta. Visada buvau tokia. Neturejau kruvos draugu, visada tik kelis, bet tikrus, ir artimus sielai. Pavirsutiniskas bendravimas man neteikia malonumo, nors kartais reikia ir tokio, nieko nesakau. Kai kalbuosi su savimi, visada isivaizduoju koki nors zmogu, kartais realu, kartais isgalvota ir nepazistama. Kartais taip permastau savo problemas ar konfliktus ir taip „repetuoju” ka sakyciau vel tam zmogui tokioj pat situacijoj, ar ka kalbeciau vel su juo susitikus. Kartais tiesiog siaip sedziu ir sneku apie beleka, juokauju, arba tariuosi ka man rengtis ar kokia spalva dazyti plaukus :DD Nematau tame nieko blogo, daznai man besisnekant su savim gimsta labai geru ir izvalgiu minciu :DD
    Zodziu, tikrai nesate tokia vienintele :)

  3. reb parašė:

    Geras, ir man tas patsm tik as mintyse kalbuosi su „kazkuo”, dazniausiai su pazistamais. Taip issikalbu problemas ir pan.

  4. lily parašė:

    Prisijiungiu ir aš į kompaniją. Kartais savo mintis išreiškiu garsiai, tačiau nematau tame nieko keisto. Tai padeda susikoncentruoti, išsilieti. Dažniausiai taip darau, kai kas nors labai sunervina, ypač koks nors konkretus žmogus, tada norisi, kad kas nors išgirdtų tai, ko neišdrįsau pasakyti, ką iš tiesų galvoju. Anksčiau tokio įpročio nebuvo, tačiau pastaraisiais metais kažkaip įpratau kalbėti garsiai, gal netgi dėl to, kad dažnai, kai tenka mokytis, viską pakartoju sau po nosimi, tarsi turėčiau kam nors visa tai papasakoti. Visai naudinga ruošiantis seminarams, pristatymams atsistojus prieš veidrodį pasipraktikuoti, tada jauti, kur klysti, kas skamba ne taip, tačiau čia jau nebesiskaito kalbėjimas su savimi, visgi tai lavina iškalbą ir mažina baimę kalbėti prieš didesnę žmonių grupę.

  5. ABC parašė:

    Man ir tas pats, bet aš išsikalbu mintyse su savo „draugu” ir dažnai jis man atsako pozityviai, paaiškina situaciją, ką reikėtų daryti ir pan. Aš kartais ir apgalvodavau ar man kažkas ne taip, bet po kurio laiko pripratau ir taip darau jau dažniau.

  6. parašė:

    Man irgi labai ilgą laiką atrodė, kad čia viskas normalu. Juolab, kad tokie pašnekesiai kartais tikrai suteikia protingų minčių. keičiasi mąstymas. Į tą pačia situaciją pasižiūriu iš visai kito „kampo”. Tačiau pasidarė neramu, kai šitą pradėjo pastebėt brolis su mama. Todėl ir kreipiausi pagalbos, parašiau laišką, nes galvojau, kad jau turbūt visai „galvelė susisuko”. O pasirodo ne, viskas gerai.. :) Kaip gerai, kai yra žmonių, kurie gali ramiai viską paaiškint :) Ir ačiū visiems, kurie taip pat pasidalino savo gyvenimo detalėmis :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *