Kartais jaučiuosi kaip biorobotas

Klausimas: Esu 18-metis vaikinas, šiuo metu vis dar mokausi. Deja, jau gana ilgą laiką negaliu atrasti vidinės ramybės. Esu susikaustęs, nepasitikiu savimi, neturiu savo nuomonės, nemoku atsipalaiduoti, nemoku bendrauti, tiesiog kai kalbu su žmogumi, nekyla jokių minčių. Dažniausiai tik klausau ir pritariu ką jis sako, o jei kažką pasakau, apima keistas jausmas ir mintys apie tai ar nenusikalbėjau. Nemoku būti čia ir dabar, dažniausiai būnu susitelkęs į save, galvoje daug minčių, esu nesusikoncentravęs.

Domiuosi saviugda, skaitau knygas, ko seniau niekada nedarydavau, ir net nemaniau, kad kada nors darysiu. Atrodo, nemoku ne tik bendrauti, bet ir jausti. Išskyrus baimę ir nerimą. Daugiau jausmų nėra. Vaikystėje matydavau, kai tėtis piktnaudžiaudavo alkoholiu, skriausdavo mamą. Kiek vėliau, tėtis nebevartojo alkoholio, tačiau tėvai vis tiek nesutardavo. Aš jau buvau paaugęs, su tėčiu sutardavau gan gerai, gal net geriau nei su mama, tačiau jausdavau pareigą sutarti ir su mama, būti geru vaiku jai, būti jos pusėje.

Taipogi vaikystėje ir paauglystėje aš šlapindavausi į lovą (neseniai tai ir vėl atsitiko). Dėl to, manau, mano savivertė dar labiau smuko žemyn. Dėl to būdavau baramas artimųjų, senelių… Vėliau mano tėvai išsiskyrė, gyventi likau su mama. Su tėčiu minimaliai bendrauju.

Paauglystėje vartodavau alkoholį, žolę, cigaretes. Dabar atsisakiau šių blogybių. Ir draugų, kurie tuo užsiimdavo ir darydavo man įtaką. Beje, niekada tikriausiai neturėjau tikro draugo, niekada nesu niekam išsipasakojęs, visada viską laikiau savyje, ir laikau iki šiol…

Po to, kai pradėjau domėtis saviugda, atsisakiau visų blogybių, galbūt ir pagerėjo kažkas, tačiau vis nesijaučiu gerai. Nejaučiu paprasčiausios ramybės. Nežinau ko noriu siekti, kokios noriu ateities, ir kas man patinka… Nežinau, ar čia viskas iš vaikystės, tačiau nusprendžiau paminėti ją čia. Kartais jaučiuosi kaip biorobotas. Noriu išgirsti jūsų patarimus, galbūt jūs užvesit mane ant kelio…
Ačiū!

Tomas (Vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Evelina Vasiljeva:

Labas, Tomai,

ačiū už laišką. Džiaugiuosi, kad pradėjai domėtis saviugda ir skaityti knygas, be to, nusprendei pirmą kartą pasidalinti tuo, ką nešiojiesi savyje.

Panašu, kad daugiau dėmesio sutelki į dalykus, kurie tavęs netenkina, nei į tuos, kurie tau pasiseka. Nors save apibūdini, kaip susikausčiusį, nepasitikintį savimi, neturintį savo nuomonės, nemokantį atsipalaiduoti, bendrauti, tačiau laiške aiškiai dėstai mintis, pateiki savo nuomonę, tavo laišką lengva skaityti ir suprasti. Atrodo, jog stipri jėga tavo viduje skatina tave domėtis, atsisakyti to, kas tau trukdo, ieškoti atsakymų ir ramybės.

Tikiu, jog harmoniją kùriame, ugdydami gebėjimą išlaikyti balansą tarp skirtingų savo asmenybės dalių, mokydamiesi jas priimti, siekdami tapti vientisais. Remdamasi patirtimi, galiu pasakyti, jog dalys, kurias mes laikome negatyviomis, visada turi atsvarą – dalį, kurią laikome teigiama. Pastebėjau, kad negatyviąją dalį neblogai pažįsti – apibūdini ją gana išsamiai, įvardini, kokius jausmus išgyveni, kokios mintys tau kyla, kaip pasirenki elgtis, todėl norisi tave paskatinti patyrinėti savo teigiamą dalį, kurią pažįsti mažiau.

Pabandyk prisiminti vietas, įvykius, pokalbius ar žmones su kuriais būni atsipalaidavęs ir pasitikintis savimi, turi savo nuomonę, rišliai dėstai savo mintis? Tikiu, kad tavo gyvenime yra momentų, kai tau pavyksta būti pakankamai susikoncentravusiam į dabarties momentą. Pasiimk popieriaus lapą ir apibūdink save tomis akimirkomis. Koks tu esi? Ką apsirengęs? Ar sėdi ar stovi? Ką matai? Ką jauti? Ką veiki? Kokia aplinka ir žmonės tave supa? Gali ir nupiešti. Atkreipk dėmesį, kas tau padeda susikoncentruoti, būti čia ir dabar, labiau pasitikėti savimi ir laikytis savo nuomonės? Pabandyk labai smulkiai apibūdinti konkrečias situacijas ir savo paties būseną. Turi savyje daugybę resursų, kurių negali panaudoti, jeigu jų nematai. Gali būti, kad gyvenime neturėjai daug galimybių šios dalies ugdyti, tačiau niekada nevėlu tai padaryti!

Rašai, jog nemoki jausti, vėliau prasitari, kad išgyveni tokius stiprius jausmus, kaip baimę ir nerimą, tik atrodo, jog nenori jų jausti. Atsisakydami jausti nemalonius jausmus, mes atsisakome ir malonių, todėl gali atrodyti, jog iš vis nieko nejaučiame. Retais atvejais, žmonės iš tikrųjų pradeda nieko nejausti, tačiau dažniausiai, kai siekiame nejausti baimės ar nerimo, mums nepavyksta to padaryti, priešingai – šie jausmai dar labiau sustiprėja ir užgožia visus kitus. Neįmanoma išbraukti dalies savo išgyvenimų ir mėgautis likusiais, todėl norėdami jausti malonius jausmus, turime išmokti priimti ir nemalonius.

Mokantis priimti nemalonius jausmus, svarbu su jais susipažinti. Sužinoti kada jie kyla, kurioje vietoje kūne atsiranda ir kaip yra patiriami. Meditacija gali padėti išsiugdyti gebėjimą atidžiai stebėti savo vidų ir aplinką. Medituojant yra mokomasi būti čia ir dabar, išgyventi teigiamas ir neigiamas emocijas, jų nevengiant ir prie jų neprisirišant. Meditacijos metu, gali išlikti daugybė pojūčių, vieni gali būti malonūs, kiti – nemalonūs. Praktikuodami galime pastebėti dėsningumą – pojūčiai nuolat keičiasi: atsiranda ir išnyksta, vieni keičia kitus, tarsi upe plaukdami pro šalį. Priimdami pojūčius lengviau juos išgyvename, priešindamiesi jiems – patiriame daugiau diskomforto ir išeikvojame daugiau energijos. Reikia laiko ir praktikos, kad išmoktume priimti nemalonius jausmus, svarbu savęs neskubinti ir prisiminti, jog tai, kas nutiko praeityje, nors ir galėjo padaryti įtaką dabarčiai, neapriboja mūsų galimybių ateityje.

Kas apie šlapinimasi į lovą, tai įvairių šalių duomenimis, net 15 proc. penkiamečių-šešiamečių turi šį rūpestį, o suaugusiųjų – 1 iš 100 skundžiasi naktiniu šlapinimusi į lovą, tad gali pastebėti, jog esi ne vienas. Naktinė enurezė yra skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė yra nustatoma tuomet, kai nuo gimimo nėra buvę 6 mėnesių, kai vaikas išbūna naktį sausas. Antrinė – kai puikiai išmiegodavęs, naktimis sausas, vaikas staiga ima šlapintis į lovą. Šlapinimosi į lovą priežasčių gali būti daug: paveldimumas, antidiurezino hormonas, infekcinės ligos, miego apnėja, šlapimo pūslės dydis, vidurių užkietėjimas ir kt. bei psichologiniai sunkumai. Būtent antrinė enurezė dažniausiai diagnozuojama dėl psichologinių priežasčių. Tėvų nesutarimai, smurtas, skyrybos galėjo sukelti nemažai nerimo ir streso, todėl nekeista, jog šlapindavaisi į lovą. Rašei, jog neseniai tai pasikartojo, galbūt gyvenime nutiko kažkas, kas tai paskatino. Žinoma, psichologinių priežasčių verta ieškoti tik atmetus fizines, todėl iš pradžių verta nueiti išsitirti pas gydytoją.

Rašei, jog nežinai, ko nori siekti, kokios nori ateities, ir kas tau patinka. Manau, nemaža dalis tavo amžiaus jaunuolių išgyvena šį etapą ir vėliau, jau vyresniame amžiuje, tai gali ne kartą pasikartoti. Vieni šį etapą išgyvena greičiau, kiti lėčiau, vieni lengviau, kiti sunkiau, tačiau jis yra normalus, bet kuriam žmogui. Tam, kad sužinotume, ko norime, prieš tai turime išgyventi nežinojimą, nes tik iš nežinojimo galime sau užduoti klausimus. Kartais žmonėms būna lengviau įvardinti tai, ko jie nenori, gali pabandyti pirma įsivardinti tai, ko nenori, galbūt, po to, aiškiau suprasi, ko nori.

Tomai, panašu, kad daug iš savęs reikalauji, todėl noriu tave paskatinti atsipalaiduoti ir prisiminti, jog vidinis augimas yra procesas, dideli pokyčiai įvyksta ne per vieną dieną, nepamiršk pastebėti ir pasidžiaugti savo paties mažais žingsniais, nes iš jų susideda dideli. O svarbiausia – neprivalai visų savo sunkumų išspręsti vienas, todėl rekomenduoju susirasti patinkantį psichologą ar psichoterapeutą, kuris padės tau šiame vidinio augimo procese.

Nuoširdžiai,
Psichologė Evelina Vasiljeva | Intuityvi | Intuityvi terapija | Tinklapis